Nuo sutrupintos plaštakos iki pagalbos kenčiantiems skausmą

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

265669

Buvo laikas, kai 46-erių šiaulietis Egidijus Damulis dešine ranka negalėdavo puodelio paimti, plaštakos mankštos ir pratimai spausdavo skausmo ašaras. Po gydymo ir įvairių pratimų vyras sužalotą plaštaką atstatė, tapo kineziterapeutu ir dabar judėjimą padeda susigrąžinti kitiems.

Mankštos – per ašaras

„Mano ranka kybojo lyg kablys“, – ištiesęs dešinę plaštaką, sako Egidijus. Plaštaka kaip plaštaka, iš pirmo žvilgsnio net nepasakysi, kad dėl sutrupintų kaulų ir sąnarių teko patirti tris operacijas, kęsti skausmus ir jaustis neįgaliu apskritai kažką gyvenime veikti. Egidijus neslepia – trauma tikrai buvo didelis emocinis ir fizinis smūgis. Nebuvo aišku, ar ranka atsistatys, funkcionuos kaip anksčiau, tačiau trauma kartu ir paskatino mokytis, pakoreguoti gyvenimo planus ir kryptį.

Penkiolika metų, iki 2016-ųjų, Egidijus buvo profesionalus Lietuvos kariuomenės karys, tarnavo Oro gynybos batalione. Paskutinius devynerius metus iki išėjimo į atsargą buvo fizinio rengimo specialistas.

Vieną dieną Kaune per vykusius kovinės savigynos kursus vyras susižalojo plaštaką.

Medikai padarė tris operacijas, žadėjo, kad per pusmetį plaštakos funkcijos turi atsistatyti, tačiau rezultatai nedžiugino – ranka netarnavo kaip anksčiau, Egidijus net puodelio negalėjo išlaikyti.

„Pradėjau dirbti su kineziterapeutais, ergoterapeutais, atsistatinėjau, atsistatinėjau ir šiandien ranka jau atkūrusi maždaug 50 proc. savo funkcijų. Tris–keturis kartus per dieną mankštinau ranką. Per ašaras. Ne skauda buvo, bet žiauriai skauda. Po truputėlį atsirado jėga, sąnario amplitudės ir grįžimas į pusiau normalų gyvenimą. Dvejus metus dirbau, dešinės rankos tiek laiko neturėjau“, – sako vyras.

Tvirto stoto kineziterapeutas savo darbo kabinete įsitaiso ant didelio pripučiamo kamuolio ir pasakoja, kad net jei ir nebūtų patyręs traumos, būtų išėjęs iš kariuomenės bei ieškojęs, kuo toliau užsiimti. Betarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, jis buvo įgijęs kūno kultūros mokytojo specialybę, buvo gavęs žinių apie žmogaus kaulų, raumenų struktūrą, sveikatą, judėjimo svarbą. Tačiau to neužteko, todėl studijavo kineziterapiją.

„Palyginti su kolegomis, kurie dirbo 10–20 metų, savo srityje jaučiausi naujokas. Bet mažais žingsneliais žengiau pirmyn ir labai daug mokiausi, važiavau į kursus, konsultavausi, domėjausi, o mano pacientų sėkmės istorijos – pats geriausias atlygis už darbą“, – šypsosi Egidijus.

Pa­ty­ręs rim­tą ran­kos trau­mą, vy­ras po gy­dy­mo, mankš­tų at­ga­vo svei­ka­tą ir ga­liau­siai pa­ts ta­po ki­ne­zi­te­ra­peu­tu, pa­de­dan­čiu ki­tiems pa­sveik­ti.

„Turime dirbti kartu“

E. Damulis neslepia: pradžioje buvo nedrąsu dirbti su skausmą kenčiančiais žmonėmis, tačiau sparnus augino studijų metu rengtas diplominis darbas – jis atliko tyrimą su Šiaulių policijos pareigūnais, kurie skundėsi nugaros skausmais.

„Pusantro mėnesio dariau tyrimą. Su pareigūnais buvo atliekami tikslingi pratimai. Tyrimas parodė, kad pratimai tikrai sumažino arba visiškai panaikino ūmius ar lėtinius nugaros skausmus. Tiriamiesiems gyvenimo kokybė pagerėjo. Pasidžiaugiau tuo labai, tęsėme užsiėmimus ir vėliau“, – šypsosi kineziterapeutas.

Išėjęs iš kariuomenės, Egidijus kurį laiką dirbo Joniškio ligoninės Palaikomojo gydymo, slaugos ir paliatyviosios pagalbos skyriuje, vėliau Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje, o po penkerių metų Šiauliuose nusprendė įkurti savo privatų kabinetą.

„Gydymas judesiu leidžia sumažinti skausmus, susigrąžinti gerą sveikatą be vaistų. Moksliškai tai įrodyta, tuo įsitikinau ir aš, ir mano pacientai. Joniškio ligoninės slaugos skyriuje buvo tikrai sudėtingų pacientų. Tarėmės su šeimos nariais, kad visi kaip viena komanda turime dirbti kartu, jeigu norime pasiekti rezultatų. Kad pacientas iš gulimos padėties galėtų apsiversti, atsisėsti, atsistoti, pradėtų vaikščioti. Su vienais pavykdavo, su kitais ne – juk sveikimas ir nuo ligos sudėtingumo priklauso. Bet buvo ir labai džiaugsmingų patirčių“, – sako kineziterapeutas.

Egidijus prisiminė pacientę, kuri, būdama 75 metų, patyrė traumą ir nebevaikščiojo. Moteris buvo nusivylusi ir galvojo, kad teks visą likusį gyvenimą praleisti lovoje. Pirmi pacientės ir kineziterapeuto susitikimai buvo gana sunkūs, nes ji netikėjo, kad mankštinantis galima pasiekti rezultatų. Tačiau po keturių mėnesių moteris ne tik vaikščiojo, bet ir lipo laiptais, tvarkėsi namuose ir ūkyje.

Egidijus gydo vyrą, patyrusį insultą, kurio pusė kūno buvo paralyžiuota. Pacientas negalėjo lovoje be pagalbos apsiversti, atsisėsti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą.

„Juodu darbu, milžiniškomis paciento, jo artimųjų ir mano pastangomis šiandien vyras apsiverčia, valdo ranką, atsisėda, vaikštinėja su lazda, vaikštyne“, – džiaugiasi pašnekovas.

Išė­jęs iš ka­riuo­me­nės, Egi­di­jus ku­rį lai­ką dir­bo Jo­niš­kio li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo, slau­gos ir pa­lia­ty­vio­sios pa­gal­bos sky­riu­je, vė­liau Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je.

Žmogus sutvertas judėjimui

Tiesa, svarbiausia ir pirmąja Egidijaus paciente tapo žmona Nijolė. Moterį vargino kaklo ir nugaros skausmai, sutuoktinis sudarė jai gydymo planą, taikė gydomąsias technikas ir tikslingus pratimus.

Nijolė juokiasi – pradžioje pratimus atliko sąžiningai, o vėliau apleido. „Klausiu žmonos, ar mankštas darai. Sako, kad ne. Ėmiausi griežtai – kartu pradėjome mankštintis jau apie porą metų. Persilaužėme“, – juokiasi vyras.

Egidijus tikras – viena yra atsistatyti po ligų, o antra – pasistengti nesusirgti. Kineziterapeutas sako, kad prevenciškai reikia rūpintis savimi. „Žmogus juk sutvertas judėti, tačiau mūsų dabartinio gyvenimo šiltnamio sąlygos skatina sėdėti. Sėdime nepatogiai, dirbame biuruose prie kompiuterių ir nekreipiame dėmesio, kaip sėdime, kokiame aukštyje kompiuteris, koks stalo aukštis“, – sako vyras.

Jis stebisi, kad dabartiniams paaugliams užtenka 13 kvadratinių metrų kambario, kuriame miega, valgo ir naršo internete. Apie judėjimą nėra nė kalbos. „Amžiaus liga. O žmogui reikia padaryti du tūkstančius naujų judesių, kad senuosius įpročius pakeistų naujais. Reikia apie 30 dienų, kad įpročiai pasikeistų, įgūdžiai nauji susiformuotų“, – pasakoja kineziterapeutas.

Jis pats mankštinasi 3–4 kartus per savaitę po valandą su savo kūno svoriu, kamuoliais, diržais, svarmenimis, eina 10–15 kilometrų žygius, važinėja dviračiu.

Egidijus sako, kad darželiuose ir mokyklose turi dirbti kineziterapeutai. Vaikams reikia kuo daugiau judėti. Labai svarbu, kad kaip ir suaugusieji, taip ir vaikai turėtų ergonomiškas darbo vietas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt