Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Nuotraukos iš asmeninio Justino Valeikos archyvo
Indrė BubelytėŠaltinis: Šiaulių miesto savivaldybė
„Dviratis man – priemonė pamatyti pasaulį ir nusigauti iš taško A į tašką B. Kai atradau dviratį ir supratau, kiek jis gali duoti naudos, nenulipu“, – šypsosi Justinas Leveika. Nors dar neseniai iš Šiaulių kilusiam vyrui dviratis tebuvo pagalbininkas pažinti svečią šalį, dabar jis įveikia vienas sunkiausių lenktynių pasaulyje, kuriose patiriami išbandymai ir nuotykiai motyvuoja judėti pirmyn. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas ir vyr. specialistė Indrė Bubelytė pasikvietė į svečius vieną spalvingiausių lietuvių dviratininkų į svečius.
Bendraujant su J. Leveika greitai supranti, kas jam padeda įveikti tokius iššūkius – nuo vyro veido nedingsta šypsena, pasakojimus ir prisiminimus palydi juokas, o pozityvumo, atrodo, galėtų paskolinti visiems aplinkiniams. „Nustatyto maršruto turi griežtai laikytis. Gali išsukti kažkur į šalį, bet turi grįžti į tą patį tašką, kur ir išsukai. Vien žvyrkeliai ir bekelė, tik keli šimtai mylių asfalto, tad nuolat vargsti. Nuo šių varžybų ir atsirado ultra lenktynės. Tai yra šio sporto olimpas – negali vadintis ultradviratininku, nepabuvęs ten ir nepabandęs. Čia yra iššūkis. Kovoji su savimi ir elementais, nuo sniego iki plius penkiasdešimties laipsnių. Turi turėti purškalų nuo uodų ir kt.
Norvegijoje slaugos namų vadovu dirbęs, o dabar šiek tiek supaprastinęs pareigybę šiaulietis emigravo 2014 m., vedamas noro oriai jaustis šioje profesijoje. Čia šiaulietis ir atrado dviračių sportą, atvedusį ir vis dar vedantį į netikėčiausius pasaulio kampelius ir patirtis. Vilniaus universitete slaugą studijavęs J. Leveika į Norvegiją išvyko paskutiniame kurse, kai čia atsirado galimybė įsidarbinti pagal specialybę. Teko įveikti atranką, išmokti kalbą, tačiau perspektyvos čia atrodė geresnės. Bergenas, Oslas, Tynsetas, o dabar – nedidelė, vos pusantro tūkstančio gyventojų turinti Tolga. Lietuvis išbandė darbą tiek Norvegijos didmiesčiuose, tiek ir nedideliuose miesteliuose. Slaugytojų reikia visoje šalyje, tad ši profesija atveria puikias galimybes apkeliauti ir visapusiškai pažintį visą šalį, sako jis. Dar vaikystėje Justinas išbandė tokias sporto šakas, kaip lengvoji atletika, rankinis, plaukimas ir kt. Jaunystėje J. Leveika aktyviai žaidė futbolą, buvo kviečiamas į Rygos „Skonto“ akademiją, Bergene taip pat buvo susiradęs vietinę komandą, tačiau darbo grafikas ir ilgos valandos privertė pamiršti šį hobį. Bet greitai atsirado kitas – dviračiai.
„Iš pradžių tai buvo gera transporto priemonė pamatyti fiordus, kalnus, pažinti šalį. Atvažiavęs į Tynsetą sužinojau apie vietinę, profesionalią kalnų dviračių komandą. „Strava“ programėlėje susiradau jų įveikiamus segmentus, treniruočių vietas ir pradėjau važinėti tas pačias atkarpas, gerinti jų komandos rekordus. Galiausiai jie atkreipė dėmesį į mane, pakvietė sportuoti kartu ir 2019 m. tapau profesionalios dviarčių komandos nariu“, – prisimena jis.
Nors spėjo sudalyvauti Europos čempionate, varžybose Alpėse ir Islandijoje, netrukus komanda iširo, o šalies, kaip ir likusio pasaulio, gyvenimą sustabdė pandemija. „Komanda užsidarė, taip pat nebuvo galima keliauti į užsienį. Norvegija didelė, susiradau krepšių ant dviračio ir išvažiuodavau kelioms dienoms patyrinėti šalies. Tada pastebi, kad nuvažiuoji tūkstantį kilometrų per penkias dienas, vėliau jau ir per keturias. Pradėjau svarstyti, kiek galėčiau per dieną numinti – pavyko įveikti 700 km. Tai pastebėjęs vienas pažįstamas iš Ispanijos pasiūlė išmėginti ultra varžybas. Tik tada ir sužinojau apie tokias, kad jos vyksta. Mano pirmos varžybos ir įvyko Ispanijoje, 2021 m. Sudalyvavau dar keliose varžybose, sekėsi neblogai – laikai buvo tarp penkių geriausių.“ – pasakoja Justinas. „Nėra čia jokių prizų, naudoji savo pinigus, atostogas, laiką, bet tu gauni emociją. Jeigu nesisektų, turbūt nedalyvaučiau tiek daug varžybų“, – pripažįsta jis.
Dabar J. Leveika turi kelis rėmėjus, kurie aprūpina įvairiais lenktynėse reikalingais daiktais, tad išlaidos yra apmažėjusios, tačiau jos vis tiek yra gan ženklios. Nereikėtų pamiršti ir sveikatos draudimo – šiuo privalai pasirūpinti pats, o prieš startą dar pasirašai ir dokumentus, kurių esmė – kad ir kas nutiks su tavimi, priekaištų varžybų organizatoriams neturėsi. Visi dalyviai turi GPS siųstuvus su SOS mygtuku, tačiau net ir šį nuspaudus pagalbos gali tekti laukti kelias valandas.
Nemažai baimės įvarė patirtis „Tour Divide“. Vienoje iš atkarpų dalyvius užklupo stipri liūtis – molingas kelias greitai tapo nepravažiuojamu. Stiprus vėjas, keli laipsniai šilumos, senkančios maisto atsargos, artėjanti naktis ir priverstinis dviračio stūmimas nėra pati smagiausia patirtis tokiose varžybose, kai artimiausias miestelis nutolęs apie 70 kilometrų. Į tokią situaciją pateko ir J. Leveika su dar dviem „Tour Divide“ lyderiais. Vienas jų jau stipriai drebėjo, jam grėsė hipotermija – tad visi kartu nusprendė, kad dabar – ne metas varžytis, o reikia išgyventi. Vienu metu jie jau galvojo apie SOS mygtuko spaudimą. Tačiau juos išgelbėjo – biotualetas! „Nenaudotas, naujas. Nesuprasi, kas ten jį ir kaip atvilko. Tad trise užsidarėme jame ir prasėdėjome trylika valandų. Vienas ant tos sėdynės sėdėjo, kiti du iš šonų. Vėliau vis keitėmės. Glaudžiai ir artimai susipažinome tada. Bet viskas galėjo baigtis labai blogai“, – ekstremalią situaciją dabar kvatodamas nupasakojo J. Leveika.
Kiekvienas varžybų dalyvis turi GPS siųstuvus, kurie nuolat rodo buvimo vietą. Ją galima sekti specialiai tam skirtame puslapyje – dotwarcher.com. Nepaisant visų išbandymų ir sunkumų, J. Leveika įsitikinęs – tokius iššūkius įveikti gali kiekvienas. Ir svarbiausia čia – ne fizinė, o psichologinė stiprybė. Juk kai esi pavargęs, normaliai nevalgęs, sušalęs ir sušlapęs, o šalia miesteliuose esantys viešbučiai ir kavinės tik ir kviečia pailsėti, nesustoti ir minti toliau reikia nemažai valios pastangų. O tie, kurie pasiduoda pagundai ir sustoja ilgesniam poilsiui, dažnai galiausiai ir nebaigia varžybų, nes kitą rytą jaučiasi dar prasčiau.
„Visų pirmą turi turėti stiprią valią. Turi būti stiprus galvoje, o ne kojose. Pakilus nuo sofos ir niekada nemynus dviračio turbūt tai neįmanoma, bet kažkiek pasitreniravus – tikrai gali važiuoti. Mes patys galvoje sau prisidedame tokių barjerų, kad jėzau. Viskas atrodo neįmanoma, kol vieną dieną nepaimi ir nepadarai. Ir tada žiūri, kad nebuvo taip sunku. Ir tai pakeičia tavo gyvenimą. Daug žmonių, kurie įveikia tokias varžybas pirmą kartą, įgauna daug daugiau pasitikėjimo savimi, kasdienės problemos neatrodo tokios didelės“, – pastebi J. Leveika.
Šiaulietis Tolgoje jau du kartus organizavo savo dviračių lenktynes, kuriose dalyviai važiuoja poliarinės dienos metu, todėl visų varžybų metu gali grožėtis išskirtine Norvegijos gamta ir kalnais. Tarptautinėse varžybose Tolgoje „Bright midnight“ dalyviai turi įveikti 1100 km trasą. 2024 metų varžybų nugalėtojas užtruko 2,5 dienos.
Artimiausias Justino tikslas laimėti trečias varžybas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tapti „Triple Crown“. Šiaulietis jau laimėjo dvi lenktynes (Kanada-Meksika) ir (Denveris-Durango) o spalį laukia Arizonos etapas - pagrindinis tikslas įveikti ir laimėti. 1300 km Arizonoje varžybos, kuriose dalyviai kirs Didįjį Kanjoną, teks dviratį nešti 34 km, nes ten yra draustinis, kuriuo keliauti galima tik pėsčiomis.
Laimėdamas trečiąjį etapą Arizonoje Justinas taptų pirmuoju tai padariusiu lietuviu. Tik 16 žmonių pasaulyje yra įveikę ir laimėj visus tris etapus.
Didžiosios Britanijos režisieriai – „Tailfin“ stato dokumentinį filmą apie Justiną Leveiką „King Of Chaos". Operatoriai šiaulietį filmuoja ir varžybose.
Justinas Leveika yra ir įmonės „Continental“ ambasadorius.
Šiaulietis paskaičiavo, kad per metus jis turi apie 1100 valandų treniruočių.
Justinas yra ir socialiai atsakingas - organizavo akciją ir rinko lėšas Norvegijos vaikams, kuriems diagnozuotas vėžys, siekė atkreipti visuomenės dėmesį.
Iš kairės I. Bubelytė, J. Leveika ir G. Jasiūnas