Nuo privalomosios karo tarnybos – į mišką?

Ypatingai dažnai skambėjusios frazės „verksnių karta“, „šauktinių verkšlenimai“ kelia klausimą – ar tikrai šiuolaikinė jaunuolių karta bijo išbandymų privalomoje karo tarnyboje? Į įsiaudrinusią diskusijų virtinę derėtų įtraukti savanoriškai nusprendusius keliauti į tarnybą ir apginti verktinių pravardę gavusius šauktinius.

Nuo tarnybos – slapstymasis miške?

Galvoje besisukančios senolių bei tėvų kalbos apie kariuomenėje įgytą patirtį bei išgyvenimus kelia šypseną daugeliui jaunuolių, tačiau gavę galimybę patirti įspūdžius savo kailiu daugelis nudelbia akis į žemę. Priešingai nei daugelis, savanoriai Gvidas ir Orestas įnirtingai diskutuoja apie šias artimųjų istorijas bei tikisi, jog grįžę iš privalomosios karo tarnybos ir patys turės ką papasakoti, o kiek vėliau, pasidalinti su savo atžalomis.

Jaunuoliai, nesulaukę kvietimo bei neradę savo pavardžių sąrašuose, nusprendė tapti savanoriais ir jau baigiantis vasarai krausis mantą į devynis mėnesius truksiančią privalomąją karo tarnybą. Į klausimą kodėl nusprendė tapti savanoriais, šiauliečiai nurodo net keletą priežasčių. „Kad vėliau nereiktų, nes jei kitąmet pašauktų, jau reiktų bėgti į miškus slėptis”,- juokauja savanoris Deividas. Tuo tapu Edvinas mano, jog disciplina yra svarbesnis faktorius: „Privalomąją tarnybą nusprendžiau atlikti savanoriškai, nes manau, kad tai puiki proga tobulėti tiek fiziškai, tiek morališkai, įgauti disciplinos.” Ypač populiariu, vaikinų įvardijamu kaip „gal praslysiu“, būdu patys nesivadovauja ir mano, jog viskas savo laiku – geriau dabar, nei tuomet, kai mintys apie šeimos kūrimą ar profesinį kelią bus svarbesnės už tarnybą.

Šiauliečiai mano, jog kariuomenėje įgaunama daugiau naudos, nei patiriama žalos. Piniginis atlygis už tarnybą – taip pat privalumas, nors ir nėra svarbiausias: „Materialinė nauda nėra tokia svarbi, bet, žinoma, malonu, kad nepatirsiu nuostolių atlikdamas tarnybą, nes tuo metu greičiausiai būčiau dirbęs“,- pasakoja Edvinas.

Prieš tarnybą reikalingas fizinis pasiruošimas

Drąsūs, stiprūs, vikrūs, tačiau ar to užtenka? Šiauliečiai ne tik tarpusavyje diskutuoja apie laukiančius išbandymus, bet ir teigia, jog jiems reikia pasiruošti iš anksto. Vaikinai išsiaiškino, jog tarnyboje kiekvieną rytą teks bėgti po keletą kilometrų per tam tikrą laiką, todėl nusprendė, jog metas pradėti tam ruoštis. Savanoris Orestas mano, jog būti paskutiniam nesinori, todėl dabar pats metas laisvalaikiu pradėti bėgioti tam, kad organizmas priprastų prie krūvio, nepatirtų šoko.

„Manau, kad tai svyruoja nuo kiekvieno žmogaus asmeninių tikslų ir norų. Manau, kad reikėtų kažkiek pasiruošti išbandymams, kurie tavęs laukia nuėjus į kariuomenę, tačiau taip pat manau, kad sudaryta programa, pagal kurią gyvensime devynis mėnesius, mus visus padarys lygiais, nepaisant ar prieš tai tam ruoštasi ar ne“,- pasakoja Edvinas, tačiau priduria, jog išankstinis fizinis pasiruošimas palengvintų tarnybos pradžią, padėtų atlaikyti krūvį.

Tuo tarpu Deividas akcentuoja, jog fizinio pasirengimo gali nepakakti: „Ir morališkai reiktų pasiruošti, susitaikyti su tuo, kad ten nesielgs su mumis kaip elgiasi mamos.“ Didelis krūvis vaikinų negąsdina, nes laiko pasiruošti dar yra.

Jei bėgi, aš esu pranašesnis

Apie savanorišką privalomąją karo tarnybą diskutuojama daug, nes vyrauja begalė skirtingų nuomonių. Paklausti, ar jų sprendimui pritaria šeima, aplinkiniai bei draugai, šiauliečiai vienareikšmiškai sako, jog sulaukė palaikymo.

„Tiek šeima, tiek draugai į apsisprendimą eiti privalomąją tarnybą žiūri palankiai ir džiaugiasi mano sprendimu bei motyvuoja stengtis ir judėti pirmyn. Džiaugiuosi, kad mano draugai ne tik palaiko mano apsisprendimą, bet ir patys nusprendė atlikti tarnyba. Už šį sprendimą labai juos gerbiu”,- teigia Edvinas.

Pasakodamas apie savo patirtį, savanoriškai nusprendęs pirmuoju šaukimu atlikti tarnybą, Orestas pabrėžia, jog išties dažnai girdi jaunuolių kalbas apie tai, kad tarnybos reiktų išvengti ir kaip tą reikėtų padaryti. Tačiau girdėdamas tokias kalbas, vaikinas jaučiasi esantis pranašesnis už tuos, kurie vengia tarnybos. Savanoris Deividas kiek palankiau žiūri į tuos, kurie savo noru į kariuomenę eiti neketina: „Bailiai ne visi, kiti turi atitinkamų priežasčių, dėl ko negali eit tarnauti.“

Tarnyba su privalumais

Žadama, kad per devynis tarnybos mėnesius šauktiniai bei savanoriai turės dviejų savaičių trukmės mokamas atostogas, savaitgaliais bus išleidžiami į namus, po pratybų ar užsiėmimų galės savarankiškai sportuoti, naudotis telefonais, internetu, biblioteka ir kitais privalumais. Tačiau šie pažadai ne visiems atrodo realūs. „Tiesą pasakius, nelabai tikiuosi, kad būsime paleidžiami savaitgaliais, na bent jau ne kiekvieną savaitgalį. Dėl atostogų, žinoma, džiaugiuosi, nes šventes kaip ir kasmet norėčiau praleisti šeimos apsuptyje. Tikiuosi, kad ir susisiekimą su išoriniu pasauliu turėsime. Kad ir kaip ten būtų, manau, kad visa tai tik į naudą”,- apie tarnybos žadamus privalumus svarsto savanoris Edvinas. Tuo tarpu kiti šiauliečiai mano, kad ne viskas bus taip tobula, tuo pačiu sutikdami, jog pažadai visgi skamba realiai.

Vaikinai džiaugiasi, jog viską išbandys savo kailiu ir tikisi, jog aplenks kiek skaudžią tėvų išgyventą patirtį – pirmus mėnesius būti pastumdėliais. Taip pat skatinamai priduria, jog kiekvienas save gerbiantis vyras turėtų praeitį šį gyvenimo etapą, o jo vengdami – tik pralaimi.