Nuo mažens paviliotas technikos, ėmėsi ūkininkams nebūdingos veiklos

Retsykiais pavirkaujama, kad jaunimas vangiai imasi ūkininkavimo. Maloni išimtis – Oskaras Tička, šalia žemės ūkio darbų ėmęsis alternatyvios veiklos. Vaikinas prasitaria, kad jo nuo kaimo neatplėši, ir klausimą, kodėl bendraamžiai nelinksta prie žemės, formuluoja visai kitaip.

– Rajono konkurse „Pažangiausi metų ūkiai 2019“ tapote vienu iš nugalėtojų alternatyvia veikla užsiimančių ūkių grupėje. Ar šis laimėjimas buvo staigmena?

– Kai vasarą organizatoriai pakvietė dalyvauti konkurse, pagalvojau, o kodėl gi ne? Kai pakvietė atvykti į tradicinę žemdirbių šventę, pamaniau, kad kviečia todėl, jog ūkį aplankė konkurso komisija, bet kad esu įvertintas už alternatyvią veiklą, tai buvo staigmena.

– Esi nepriklausomos Lietuvos vaikas. Kaip dar prisistatytum?

– Einu 25-uosius metus. Ūkininkauju šeimos ūkyje Pakriaunio kaime (Kriaunų sen.). Mūsų ūkis smulkus, užsiimame augalininkyste, turime apie 50 ha ariamos žemės, kiti hektarai – pievų. Pusantrų metų dirbu dar ir ugniagesiu gelbėtoju. Visada traukė žemės ūkio Maždaug nuo 8 metų sekiojau tėčiui Vaclovui iš paskos. Iš pradžių viliodavo pasivažinėti traktoriumi, bet tėtis neleisdavo prieiti arti įrengimų. Tačiau, jei tik būdavo vietos jo arba mums padedančio kaimyno traktoriaus kabinoje, pavėžindavo, nes žinojo – Oskaras mėgsta pasivažinėti (juokiasi – aut. past.). Taip pat mėgdavau stebėti, kaip dirbama traktoriais. Šalimais – Lašų žemės ūkio bendrovės laukai, kai juose pradėdavo dirbti technika, atvažiuodavau dviračiu prie lauko ir žiūrėdavau. Kartais traktorininkai įsisodindavo ir pavėžindavo. Laikui bėgant, pradėjo dominti padargai, paskui ir darbai.

– Alternatyvi veikla – baidarių nuoma. Galbūt labai mėgsti jomis plaukti, todėl ir kilo mintis nuomoti?

– Nesu jų entuziastas ar žvejys, bet valtimi ir baidare tekdavo dažnai plaukti, mat gyvename šalia Kriaunos upės. Matydavau, kaip pro šalį plaukia nemažai baidarininkų grupių, kai kurios sustodavo pailsėti mūsų šeimos įsirengtoje stovyklavietėje. Pakalbindavome plaukiančius, jie girdavo upę. Turistų pasakytos mintys paskatino imtis baidarių nuomos.

– Tavo išsilavinimas susijęs su turizmu ar žemės ūkiu?

– Ne. Kolegijoje baigiau automobilių inžineriją, siejau ateitį su automobiliais, bet kol kas pagal specialybę neteko dirbti. Galvą skauda nuo miesto.

Mintis imtis baidarių nuomos, kitaip sakant, išnaudoti upę, kilo mano tėčiui bent prieš 10 metų, tačiau tuomet ją įgyvendinti nebuvo galimybių. Tai pavyko prieš dvejus metus. Rašėme ES projektą. Iš gautų lėšų susiremontavome ūkinį pastatą laikyti baidarėms, įsigijome 20 dviviečių baidarių ir priekabą joms transportuoti. 8 baidarės komfortabilesnės, o likusios irgi turi privalumą – papildomą vietą vaikui. Gamintos Prancūzijoje. Dėl baidarių skaičiaus konsultavomės su pardavėjais ir tokią veiklą vykdančiais klaipėdiečiais.

– Kaip nustatėte baidarių nuomos kainą? Mūsų krašto neįmanoma palyginti su Druskininkais ar Birštonu, kur turistų srautai kur kas didesni.

– Projektą ruošėme su konsultantais. Jie lygino kainas visoje apskrityje ir kaimyniniuose rajonuose. Ėmėme savo krašto vidurkį. Kadangi mūsų naujas inventorius, kainas šiek tiek kilstelėjome. Darbo dienomis jos mažesnės, savaitgaliais aukštesnės. Lygintis su garsiomis turistinėmis vietovėmis negalime. Pavyzdžiui, jei nuomotume tokiomis kainomis, kokios yra Klaipėdos krašte, tai nuo jų plaukai piestu pasišiauštų, mūsų krašte jos būtų nerealios.

– Kuo įdomi Kriaunos upė?

– Upė paranki ekstremalams – joje daug privirtusių medžių. Kai vandens lygis vidutinis, ja plaukiama gana įdomiai, nesunkiai. Pernai vasarą upė nuseko, todėl iš vandens „išlindo“ daug medžių, ja plaukti tapo sunkiau. Prieš sezono atidarymą patys išbandome maršrutą, nes norime įsitikinti, kaip nuteikti atvykstančius žmones.

– Kokius maršrutus siūlote?

– Sutariame, koks bus galutinis kelionės taškas. Nusakau, kiek kilometrų teks įveikti, koks jų sudėtingumas. Įprastai baidarininkus plaukti Kriaunos upe paleidžiame prie Obelių. Paskutinis taškas – Sartų ežeras (galima plaukti iki jo arba iki Kriaunų poilsiavietės). Ežeru plaukti sunkoka, ypač, jei nepalankus vėjas, tai dažniausiai renkamasi atplaukti iki jo. Susidaro apie 20 km, nes upė vingiuota. Yra trumpesnių maršrutų. Esame paruošę maršrutą ir Šventosios upe. Ji rami, be kliūčių. Tą maršrutą siūlome norintiesiems pailsėti. Galutiniame taške atvažiuojame pasitikti – paimti baidarių bei pačių plaukikų.

– Per kiek laiko turistai įveikia tuos kilometrus?

– 18–20 km įveikti pakanka 5 val. Priklauso nuo to, kokia kompanija: ar nori ištvermę išbandyti, ar pasigrožėti gamta. Kiek turėjome žmonių, visi būdavo patenkinti – maloniai pavargę, laimingi. Sakydavo: „Dar atvažiuosime, bet šiandien toliau nebeplauktume.“

– Ar klientai tvarkingi? Nesukelia papildomų rūpesčių?

– Mandagūs. Nesusidūrėme su konfliktiškais. Jie patys pasiskiria vieną atsakingą žmogų, su juo viską lengva suderinti. Dėl švaros ir dėl upės teršimo pasakome – jei turite šiukšlių, atliekų, jas dėkite į maišelius, palikite baidarėse. Dauguma jų vežasi savų maišų šiukšlėms sudėti. Baidares po kiekvieno plaukimo išvalome. Klientų iš kitų rajonų mažoka, pagrindiniai atvyksta iš mūsų rajono, iš Utenos pusės.

– Visgi tai verslas. Kyla pagrįstas klausimas: ar nuoma pateisino finansinius lūkesčius, juk baidares gavote 2018 m. liepos mėnesį, kada turizmo sezonas įsibėgėjęs, pernykščiai metai grasino sausra, todėl nuseko upės? Taigi dar nepasitaikė nė vieno rimto sezono…

– Abiejų vasarų finansinius planus įvykdėme.

– Ūkininkaujančių jaunų žmonių nėra daug. Kaip manai, kas juos atgraso nuo tokios veiklos?

– Pradėti ūkininkauti savomis lėšomis yra sudėtinga, mūsų startas prasidėjo nuo mažyčio traktoriaus. Kiti galbūt vengia finansiškai įsipareigoti. Nebaigę žemės ūkio mokslų galbūt bijo mokytis bedirbdami, iš praktikos. Baigusieji mokslus drąsesni. Aš visai kitur pastebėjau problemą: kai kada jauni žmonės turi per daug ryžto ir pasitikėjimo savo jėgomis. Jiems atrodo, kad ūkininkauti nesudėtinga. Nepatarčiau į tai žiūrėti kaip į labai paprastą dalyką: pasėju, pjaunu, parduodu, gaunu pinigų ir važinėju gražiomis mašinomis, viskas eina kaip per sviestą. Ūkininkavimas yra darbas, kainuojantis nemažai nervų, priklausantis nuo gamtos ir kitų rizikų. Reikia užsispyrimo, nepasiduoti nepalankiems orams, kenkėjams – neįveikiamoms jėgoms ir nevilčiai. Net tada, kai žemė nelabai derlinga. Ūkininkavimas – darbas, kurį dirbant reikia pasistengti.

– Dėkui už pokalbį.