Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (VI)

Šiauliai

Didžioji kalėjimo g. (dabar Vilniaus g.), kurioje XX a. pradžioje buvo įsikūręs kino teatras „Fantazija“. Apie 1912 m. (Atvirukas iš P. Kaminsko rinkinio)

Jonas NekrašiusŠaltinis: Etaplius.LT

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie kino teatrą „Fantazija“.

Antrasis kino teatras „Fantazija“ Šiauliuose buvo atidarytas 1912 metais. 400 vietų kino teatras, priklausantis šiauliečiui fotografui S. Š. Šmuilovui ir Ko, įsikūrė Bolšaja Tiuremnaja ulica (Didžiojoje kalėjimo gatvėje, nuo 1924 m. – Vilniaus), priešais „Moderną“. S. Š. Šmuilovas „Fantazijos“ kino teatre įrengė elektrinį apšvietimą. Elektrinėje veikė 25 arklio galių žibalinis variklis ir generatorius. Prie „Fantazijos“ buvo įrengtas žiemos sodas. Seansų ir pertraukų metu grodavo styginis orkestras. Šiaulių „Fantazija“ buvo pripažinta geriausiu ano meto provincijos kino teatru Kauno gubernijoje.

Leonas Vitkauskas savo prisiminimuose apie „Fantazijos“ kino teatrą Šiauliuose rašė: „Kitą kartą jau į geresnį kinematografą nuėjau. Tai buvo vienas iš dviejų mieste esančių gerųjų kinematografų „Fantazija“ („Įsivaizduotas dalykas“). Čia jau ir tikrą bilietą gavau, kurio pirmame mano kinematografe nedavė. Ten tiesiai „iš akies“ įleido į vidų ir viskas. Čia buvo tikras bilietas, su valdišku mokesčio ženkliuku, su pažymėjimu, kokia vieta. Ji buvo bene trečia, tai yra ta, kuri arčiausia prie drobės. Kitose regyklose tokia vieta yra blogiausia, nes paveikslai geriausiai matosi iš toliau. Aš tos paslapties iš karto nežinojau ir dar pasigyriau, paskiau žinovams, kad „geroj vietoj“, prie pačios drobės sėdėjau...

Laukiau, kol kinematografas bus atidarytas, bene visą pusdienį. Pradėjau dieną, o rodymas prasidėjo vakare... Mačiau ir vadinamą garsinį paveikslą, kokie dabar skaitomi naujausiu išradimu. Buvo karo pradžia ir visur buvo stengiamasi įdėti kariško ūpo. Ir paveikslas buvo iš rusų karo su vokiečiais (...). Turbūt už drobės buvo pastatytas gramofonas ar kalbėjo žmonės, bet įspūdis buvo labai tikras.“

Kino projektorius su priedais, pagamintas XX a. antrajame dešimtmetyje Vokietijoje. Juo iki 1924 m. buvo demonstruojami begarsiai kino filmai Šiauliuose, „Fantazijos“ kino teatre. Kino projektorius saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. (Jono Nekrašiaus

Rašytojas ir dramaturgas Augustinas Gricius (slapyvardis Pivoša, 1899–1972) apie Šiauliuose įsikūrusį „Fantazijos“ kino teatrą ir jame matytą begarsį filmą žurnale „Naujas žodis“ 1930 m. rašė: „Grįžo tėvas iš Šiaulių. Su reikalais nuvažiavęs turėjo Šiauliuose nakvoti. Grįžo ir pasakoja: „Tai kad mačiau, tai mačiau! Buvau „Fantazijoj“ (pirmą kartą tą suktą ir artimą žodį tada išgirdau. Tuo vardu prieš karą Šiauliuose buvo kinematografas). Tai, dvištairogės, mačiau, kaip ant baltos drobulės žmonės vaikščioja.

– Tai akis apmonijo, – sako Stankaitis. – Kokį magnasą paleido, o tau ir rodos, kad vaikščioja. Poviliškiuose yra žmogus, kuris šiaudų ant žemės padraiko, o paskui tuos šiaudus į gyvates paverčia. Tai taip pat su magnasu padaro.

– Kur tau magnasas, jei ir ponai susirenka pasižiūrėti! Pilna troba, kai daržinė, ponų ir visi už 25 kapeikas į drobulę žiūri, – ginčijasi tėvas.

– O ar tu čiupinėjai? – reikšmingai paklausė Stankaitis.

– Ką čiupinėjai?

– Gi tuos, kur ant drobulės vaikščioja.

– Kur tu čiupinėsi, jei ir ant drobulės ponai vaikščioja. Su kepalušais, drištvarogės, su lazdom. Tik prilįsk...

– Magnasas! – galutinai nutarė Stankaitis.

Magnasas ar ne magnasas, akių monai ar ne akių monai, o pamatyti reikia. Tą svajonę nešiojausi, kol motinai prireikė vilnas šukuoti <...>.

Šiauliuose apsistojau pas motinos pažįstamą kiemsargį ar kažkokių namų šveicorių Žąsiną.

Tą dieną vilnų šukuoti nepriėjom, atidėjom rytojui.

Vakare sutemus tyliai iš kambario išdyrinau ir pasileidau „Fantazijos“ ieškoti. Suradau. Už teisę įeiti užmokėjau lygiai čvertką, t. y. 25 kapeikas.

Kino juosta, naudota XX a. antrajame dešimtmetyje. Eksponatas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. (Jono Nekrašiaus nuotr.)

Seanso pradžios reikėjo laukti ir nežinau, kaip belaukiant mano širdis neiššoko iš nekantrumo ir kažkokios mistiškos nuojautos. Seansas prasidėjo. Ant drobulės pasirodė žmonės. Žiopčiojo, slankiojo virpėdami be balso, be triukšmo. Moteris miršta palikdama vyrą ir mažytį sūnų. Tėvas veda kitą moterį, kuri našlaičio nemyli, net neapkenčia. Daugybė jaudinančių scenų. Vieną vakarą vyras su žmona ruošiasi į kažkokį balių. Vaikutis liūdesio kupinas vienmarškinis išeina, atsisėda lauke ant laiptų ir užmiega. Eidama laiptais pamotė randa vaikutį ir paėmusi įneša į kambarį. Į balių nebėjo, paliko prie vaikučio lovelės. Paskui našlaitį pradėjo mylėti, kaip reikia.

O po to komedija. „Ženich z muchoj“. Prie jaunavedžio prikibo musė ir jis nuo jos besigelbėdamas pridaro visokių bėdų: tai marčiai į žandą surėžia, tai kokį daiktą sukulia. Juokai nesvietiški! Paskui šviesa, po jos vėl pamotės ir našlaičio istorija, vėl nelaimingas jaunavedys. Paskui šviesa, vėl pamotė su našlaičiu, vėl jaunavedys su muse. Pagaliau šviesa, žmonės pradėjo skirstytis. Išvarė laukan ir mane.“

Kino teatras „Fantazija“ Šiauliuose tokiu pavadinimu veikė nuo 1912 iki 1925 m. Salėje buvo apie 350–400 žiūrovų vietų. Aparatinė nuo žiūrovų salės buvo atskirta mūrine siena. Reikalui esant buvo pristatomas antras ekranas. Kino teatras „Fantazija“ turėjo nuosavą 16 arklio jėgų elektros stotį. Kino teatre buvo viena didelė fojė, vidus įrengtas ištaigingai. Čia seansų metu grodavo styginis orkestras. „Fantazijos“ kino teatras Šiauliuose buvo vienas iš geriausių Kauno gubernijoje.

Kino teatrą „Fantaziją“, kuriame buvo elektros apšvietimas, buvo įrengęs Šiauliuose žinomas fotografas S. Š. Šmuilovas, kuriam dar priklausė ir fotoateljė miesto centre. S. Š. Šmuilovas 1908 ir 1909 metais dalyvavo parodose Rostove ir Maskvoje, kur jo darbai fotografijos srityje buvo įvertinti aukso ir sidabro medaliais.

1915 m. sausio pradžioje „Vilties“ laikraštis apie „Fantazijos“ kino teatrą rašė: „Šiauliuose jau kelintas mėnuo, kaip įsteigta nauja „Fantazija“ ant bobturgio. Ten rodo gyvus paveikslus, kurių negalima nei peikti, nei girti. Publikos tai jau netrūksta, kas vakarą pilna „salė“, kaip kimšte prikimšta. „Bilietai“ nebrangūs: penkias kapeikas užmokėjai, tai gali žiūrėti kiek lenda. Prie to reikalingas ir linksmumas: kad nebūtų nuobodu publikai, yra gramofonas, kuris taip garsiai spiegia, kad net visa turgavietė skamba.“

Ilgainiui „Fantazijos“ kino teatre pasitaikė ir netvarkos, dėl ko buvo nepatenkinti ten besilankantys šiauliečiai. Apie kino teatre „Fantazija“ 1924 m. buvusią betvarkę ir pastebėtus trūkumus laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Dauguma tų inteligentų praleidžia laisvą laiką kas Piliečių klube prie žaliojo staliuko, kas prie biliardo, taipogi ir prie buteliuko. Turintieji mažiau litų – kinematografuose ir t. t. Ir iš tiesų, kurgi dėtis, kad kitos vietos, kame inteligentas žmogus rastumei sau dvasios peno, nėra. Vienintelė Šiauliuose tam tikslui pritaikyta vieta – tai teatro „Fantazija“ rūmai. Bet ar inteligentas randa ten kurio malonumo? Pasakysiu, ne. Blogiausio įspūdžio daro jau patys rūmai ir juose nešvara ir didžiausia netvarka. Pradedant nuo viršaus ir iki apačios viskas apgulę storiausiu dulkių sluoksniu; turbūt nėra valyti nuo pat jų pastatymo. Kėdės taip ložėse, taip ir salėje sulūžę, atplyšusiomis dalimis, iš kurių kartais per cnt išlenda vinis, taip kad atsisėdęs bei prisiglaudęs sudraskai bei palieki nuplėštą dalį savo rūbų. Dekoracijos nekokios. Jeigu statoma rimtesnis veikalas, visi scenos baldai reikia patiems statytojams gamintis bei iš kur kitur gabentis.“

1924 m. spalio mėn. „Fantazijos“ kino teatre buvo rodomas filmas „Nojaus laivas“ ir kiti užsienio šalių studijose sukurti nebylūs filmai, to meto populiarios komedijos, meilės dramos ir tragedijos, istoriniai filmai. Vieni populiariausių seansų tarp žiūrovų buvo filmai apie meilę, komedijos, istoriniai ir juostos apie karą. Filmai buvo atnaujinami kas savaitę, kartais dažniau. Ypač kino teatrą šiauliečiai mėgo lankyti lietingą rudenį ir žiemos vakarais.

Filmų demonstravimą kino teatre paįvairindavo muzikantai, orkestras, artistų pasirodymai. Seansai vykdavo kiekvieną savaitę. Tarpukariu keli kino seansai darbo dienomis vykdavo vakarais nuo 18, 20 ir 22 val. Šeštadieniais ir šventinėmis dienomis filmai buvo rodomi anksčiau. Filmų programa dažnai buvo demonstruojama be pertraukų. Seansas prasidėdavo pagrindiniu filmu, po to dar būdavo rodomas kitas lengvesnio žanro ir trumpesnis filmas. Įeidamas į kino teatrą, žiūrovas nusipirkdavo bilietą ir parodęs jį kontrolierei, patekdavo į vidų. Susiradęs jam skirtą vietą, laukdavo seanso pradžios. Prieš kino seansus žiūrovus linksmindavo artistai, orkestras, akompanuodavo pianistas. Bilietų kainos, priklausomai nuo vietų, buvo skirtingos, svyruodavo nuo 25 iki 75 ct., vaikams ir besimokantiems bilietas į kino teatrą kainavo pigiau. Vaikščioti salėje filmo demonstravimo metu buvo draudžiama, žiūrovai privalėjo laikytis švaros, tylos ir tvarkos.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 1924 m. bendra fotografija prie „Kapitol“ kino teatro Šiauliuose, Bažnyčios g. (dab. Vasario 16-osios g.). Kitoje nuotraukos pusėje rašoma, kad nuotraukoje įamžinti šio kino teatro darbuotojai, smuikininkas Ceiteris, neįvardinta Venclauskių šeimos augintinė, Bielskis, Gurvičas, Zubinienė, Vaclovas Janulevičius, Garliauskas. Pavyko nustatyti, jog Vaclovas Janulevičius buvo „Kapitol“ kino mechanikas, pasipriešinimo kovų dalyvis, politinis kalinys. 1941 m. balandžio mėn. ji suėmė KGB, mirė tremtyje 1943 m. (pasakoja Leta Dromantienė. Prisiminimus užrašė rašinio autorius).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje įrengtoje kino teatro salėje eksponuojamas kino projektorius Grass u. Worff Kino-specialhaus (ŠAM I-D 1349) su priedais, pagamintas Vokietijoje XX a. antrajame dešimtmetyje. Jis pagamintas XX a. pradžioje Vokietijoje, Berlyne (Berlin S. W.68, Markgrafenstr. 18/ Kinon /F=75 mm / No 2031). Projektorius susideda iš mechanizmo ir medinės dėžės su atlenkiamu dangčiu ir skyreliais viduje. Jis priklausė Juozui Pažemeckiui, XX a. pradžioje dirbusiam Spaudos fondo knygyne, buvusiame Vilniaus–Tilžės gatvių kampe. Šiuo kino projektoriumi iki 1924 m. buvo demonstruojami begarsiai filmai Šiaulių „Fantazijos“ kino teatre (vėliau – Liaudies namai).

„Fntazijos“ kino teatrą 1925 m. perėmė „Kultūros“ bendrovė (veikė 1920–1926 m. Dvaro g. 24). 1925 m. sausio mėnesį laikraštis „Šiaulietis“ rašė, „sužinojome, kad netrukus „Kultūros“ bendrovė perims „Fantazijos“ teatrą. Žinodami „Kultūros“ rimtumą, manome, kad pagaliau „Fantazijos“ teatras iš mėšlyno bus ištrauktas ir kultūringai sutvarkytas. Pirmiausia jį reikia tinkamai atremontuoti ir padaryti naujas dekoracijas.“

Vėliau kitas miesto laikraštis „Šiaulių naujienos“ 1925 m. vasario pradžioje šia žinią patvirtino: „Kultūros“ bendrovė nuo vasario 10 d. perima savo žinion buvusią „Fantazijos“ salę, kurią bendrai su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis tariasi naudoti liaudies kultūros uždaviniams.“

Taigi, iki Pirmojo Pasaulinio karo Šiauliuose buvo du kino teatrai – Goco namuose, Didžiojoje kalėjimo gatvėje įsikūręs, A. J. Genzelio pirmos klasės sinematografinei nuomos kontorai „Progress“ Maskvoje priklausęs elektro-teatras „Modern“, kuriam vadovavo Ginzburgas ir A. G. Genzel, bei ir S. Š. Šmuilovui ir Ko priklausiusi „Fantazija“, įsikūrusi antrame aukšte, Didžiojoje kalėjimo gatvėje (dabar Vilniaus g.), priešais „Modern“ kinematografą.

Populiari šiauliečių ir aplinkinių miestelių gyventojų laisvalaikio pramoga buvo kino filmų žiūrėjimas. Šiuose kino teatruose buvo ne tik demonstruojami filmai, čia vykdavo įvairūs renginiai: profesionalaus teatro ir mėgėjų vaidinimai, švenčių minėjimai, koncertai, cirko pasirodymai, buvo skaitomos paskaitos ir pranešimai, vykdavo įvairių draugijų ir orgnizacijų susirinkimai ir šventės. Iki Pirmojo pasaulinio karo kino teatruose buvo demonstruojami daugiausia užsienio šalyse ir Rusijos kino studijose sukurti filmai.

1913 m. sausio 21 d. Šiauliuose „Brolių Nurokų ir Ko“ odos gamykloje buvo sumanyta surengti kinematografijos seansus, kuriuose numatyta rodyti filmus.

XX a. pradžioje kino teatrai kūrėsi ir Šiaulių apskrityje. 1913 m. gruodžio mėnesį laikraštis „Lietuvos žinios“ pranešė, kad Mažeikiuose žemaitis Glaubertas atidarė kinematografą.

1914 m. Kauno laikraštyje rusų kalba buvo pranešta apie numatomą įrengti kinematografą Šeduvoje. Tų pačių metų kovą laikraštis „Lietuvos žinios“ pranešė, kad „inžinierius-technologas Antanas Maciejauskas prašo leidimo įsteigti Šeduvoje kinematografą nuosavam bute. Kinematografas bus elektros sukamas“.

1914 m. balandžio mėnesį laikraštis „Katalikas“ pranešė, kad „po Titavėnų (Tytuvėnų, – aut. past.) parapiją vaikščioja kažkokie nepažįstami žmonės su kinematografu, rodydami paveikslus ir įkalbinėdami žmonėms išsirašyti pirmeiviškus laikraščius“.

1914 m. birželio mėnesį laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė skelbimas, kad Radviliškyje, be žemės, trobesių, ūkio padargų, parsiduoda ir dinamo-kinematografas, priklausantis L. I. Daukšai ir Saliamonienei.

1915 m. balandį laikraštis „Lietuvos žinios“ apie Žagarės kinematografą rašė: „Vienintelė žagariečiams pramoga dabartinį laiką – kinematografas. Geras kinematografas daug gali naudos atnešti. Pastarasis turi ydų. Maža tėra tvarkos. Paveikslai labai sutraukyti. Vaidinant dėlei to blyksi lemputės, kas gadina žiūrėtojams akis ir erzina nervus. Be to, ir programos būna visai silpnos. Programos spausdinamos rusų, latvių ir žydų kalbomis. Pirmiau buvo spausdinamos ir lietuvių kalba, bet kinematografui perėjus į rankas kito savininko, tasai liovėsi spausdinęs, nors lietuviai ne mažiau jį lanko už anas tautas.“

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt