Nuo 1949-ųjų tremties – jau 70

Kaunas

Stasys Lozoraitis apie 1980 metus. / S. Lozoraičio knygos viršelis.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

78111

Prieš kelias dienas sukako 70 metų, kai į tremtį iš mūsų rajono traukiniai išvežė 179 šeimas – 541 žmogų...

„BANGŲ MŪŠA“ – NUŠLUOTI IŠ TĖVYNĖS

Sovietų sąjungos Ministrų Tarybos nutarimu 1949 metų kovo 25–28 dienomis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko masinė gyventojų trėmimo operacija pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“) Iš Pabaltijo šalių į Jakutijos ASSR, Krasnojarsko ir Chabarovsko kraštus, Omsko, Tomsko, Novosibirsko ir Irkutsko sritis turėjo būti ištremta 29 000 šeimų (87 000 žmonių), iš jų 8500 šeimų (25 500 žmonių), gyvenusių Lietuvoje.

Šeimos buvo tremiamos be teisės sugrįžti, už pabėgimą iš tremties vietų numatyta bausti dvidešimčia metų katorgos. Uoliai stengdamiesi įvykdyti planą, trėmė net neįtrauktus į sąrašus. Tokiu būdu buvo surinkta 8765 šeimos (28 981 žmogus: 9083 vyrai, 11 541 moterys, 8357 vaikai iki 15 metų amžiaus). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per operaciją „Priboj“ ir papildomo trėmimo metu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 32 200 žmonių.

Dauguma tremtinių – 25 161 asmuo (78 proc.) – buvo įkurdinti Irkutsko srities, kiti 7077 (22 proc.) – Krasnojarsko krašto vietovėse. Jie buvo įdarbinti kolūkiuose, tarybiniuose ar miško pramonės ūkiuose, nedidelė dalis – kalnakasybos ar kitų pramonės šakų įmonėse... Tarp tais metais ištremtųjų – Vincento ir Leokadijos iš Ambrasų kaimo, Barzdų valsčiaus (Šakių apskrities) šeima. Vincą Lozoraitį, ilgus metus su šeima gyvenusį Kaišiadoryse, dar daugelis mena... 1949 metais iš Kaišiadorių rajono į Sibirą ištremta 541 žmogus.
VIENAS IŠ LPKTS KAIŠIADORIŲ FILIALO STEIGĖJŲ

Gyvendamas Kaišiadoryse, su Vincu Lozoraičiu esu daug bendravęs. Nuo 1989 metų, tapęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kaišiadorių skyriaus pirmininku, jis rinko žinias apie šio rajono tremtinius, taip pat Kaišiadorių rajone gyvenusius, tačiau ištremtus iš kitų vietovių. Sudarinėjo partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų sąrašus.

Žinoma, tuo metu KGB archyvai dar buvo nepasiekiami, tad Vincas tenkinosi žmonių atsiminimais, o kai atėjo laikas, oficialiai sudarinėjo tremtinių sąrašus (surinko daugiau kaip apie 2000 pavardžių). 1992 metais išleido savo tremties atsiminimų knygelę „Kelias tremtin”, o jau 1999 metais Kaišiadorių muziejus iniciatyva pasirodė Vinco Lozoraičio darbas „Kaišiadoriečių kančių keliai 1940–1953”.

Dalis jo surinktos medžiagos paskelbta monografijose „Paparčių ir Žaslių apylinkės“ (1997), „Kietaviškės“ (1998), taip pat periodikoje, ja naudojasi istorikai ir karštotyrininkai. Mirė 1999 metų gruodžio 23 d., palaidotas Kaišiadorių kapinėse.
IŠ BIOGRAFIJOS

Vincas Lozoraitis gimė 1925 metų birželio 19 dieną Ambrasų kaime, Barzdų valsčiuje, Šakių apskrityje ūkininkų Vincento Lozoraičio, kilusio iš garsios giminės, knygnešių ir politikų, ir Leokadijos Olekaitės šeimoje. Lozoraičiai augino dvylika vaikų.

Mokėsi Baltrušių pradžios mokykloje, Pilviškių progimnazijoje. 1941 metais už antisovietinę veiklą buvo suimtas, po kurio laiko paleistas kaip nepilnametis. Progimnaziją baigė 1941 metų birželio 14-tą, per didįjį trėmimą. Ir vokiečių okupacijos metais už priešišką veiklą buvo suimtas. Kalėjo. Sugrįžęs įsidarbino Šakių savivaldybėje raštininku, o atidundėjus sovietams, tapo Pavištyčio pradžios mokyklos mokytoju, jos vedėju. Neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje.
VEIKLA PAVIŠTYTYJE

Pavištytis, kur mokytojavo V. Lozoraitis – tai kaimas, įsikūręs kelis kilometrus į rytus nuo Vištyčio ežero, netoli Lenkijos sienos, kalvotoje vietovėje. Apie savo veiklos pradžią ir siaubingus pokario metus atsiminimuose „Kelias tremtin“ Vincas rašė: „Kai atvykau į Pavištytį, kalėjime jau buvo to kaimo seniūnas Augustinas Belevičius, girininkas Kubilius, kalėjo Vytautas Fyleris, Juozas Mickevičius bei keletas vyrų, kurie nenorėjo apsivilkti raudonarmiečių uniformos.

Į gyvulinius vagonus buvo suvarytos Pavištyčio ūkininkų šeimos – Jono Bačvinsko, Jono Kumetos, Albino Gutausko. Jose buvo ir mano mokinių – visi jie atsidūrė Krasnojarsko krašto Mansko rajono taigoje. Tų metų trėmimas buvo pats didžiausias Lietuvos istorijoje. Nebuvo kaimo, iš kurio nebūtų kas nors išvežtas, įkalintas ar kitaip nenukentėjęs nuo bolševikinio genocido.

Tauta kentėjo, o mes, mokytojai, turėjome būti agitatoriais, įtikinėti, kokie jie bus laimingi, susibūrę į kolūkius, turėjome platinti paskolų obligacijas, dalyvauti įvairiuose rinkimuose, organizuoti raudonąsias gurguoles... “.
PADĖDAVO LIKIMO DRAUGAMS

1949 metais kovo 25-ąją Vincas Lozoraitis ištremtas į Irkutsko srities Sliudiankos rajono Bolšyje Koty gyvenvietę (prie Baikalo ežero). Taip jau susiklostė, kad ištremtas buvo iš gimtųjų namų – tąsyk, per mokinių pavasario atostogas iš Pavištyčio parvyko į savo tėvų sodybą, esančią už Pilviškių.

Tą pačią naktį kartu su šeima, pavadinta buožėmis ir banditų rėmėjais, buvo išvežti iš namų. Tremtyje dirbo aukso kasykloje, paskui iškeltas gyventi ir darbuotis į miško pramonės ūkį. Į Lietuvą sugrįžo 1957 metais. Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Kaišiadorių Sąjūdžio veikloje.

Iki mirties buvo LPKTS Kaišiadorių skyriaus pirmininku. Stasys Lozoraitis daug prisidėjo prie rajono partizanų, tremtinių bei pasipriešinimo atmintinų vietų įamžinimo. Architektui, Kaišiadorių rajono Sąjūdžio pirmininkui Stasiui Petrauskui sumanius ir suprojektavus, daug jėgų skyrė Partizanų koplytėlės pastatymui miesto kapinėse. Kaišiadoriečiai Stasį Lozoraitį prisimena kaip kuklų, pakantų žmogų, kuris nuoširdžiai padėdavo savo likimo draugams.

Stanislovas Abromavičius

Autorės nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt