Nors vaikų Lietuvoje sumažėjo perpus, jų gerovė dar neužtikrinta

Vilnius

Pixabay.com nuotr.

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

32630

Vaikų, patiriančių skurdą, žalą, skriaudas, smurtą, dingimą ir mirtį, skaičiai šalyje nemažėja. Bet netgi renkantis idėją Lietuvai tarp svarbiausių nepateko nė viena vaikų gerovės ir saugumo idėja. Tai atspindi šiuolaikinės Lietuvos politikos raidos tendencijas - neturėti raidos tikslų, o priemones neaiškiems tikslams paversti tikslais.

Į tai atkreipusi dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė dr. Dalija Snieškienė įsitikinusi: užuot ignoravusi vaikų problemas, Lietuva turėtų jas spręsti kompleksiškai, atsigręždama į sisteminį vertinimą, kuris parodo, kad smurto prieš vaiką rizika dažniausiai susijusi su skurdu šeimoje, būtiniausių išteklių trūkumu, stresu, atskirtimi, bloga tėvų sveikata, būtinų paslaugų neprieinamumu. Bet sisteminiam įvertinimui būtinos aukštos kompetencijos, nepriklausomų ekspertų komandos, institucijų bendradarbiavimas ir kiti ištekliai, deja, tam kol kas nėra net rimtų užuomazgų.

Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius vaikų sumažėjo beveik perpus, tačiau valstybėje jais nėra tinkamai rūpinamasi - taip, kaip tai numato seniai ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Tai iliustruoja vaikų apsaugos politika ir jos įgyvendinimo praktika.

„Tradiciškai galvojama, kad įvertinimas atliekamas siekiant surasti kaltus dėl vaikų saugumo, - ar tai tėvai, socialiniai darbuotojai, ar kiti specialistai. Tačiau niekas neanalizuoja sisteminių klaidų, kaip tai daroma aviacijoje ar medicinoje. Paprastai visose srityse apie 70 proc. klaidų padaro profesionalai, todėl stengiamasi tobulinti instrumentus, kuriais naudodamiesi jie klystų rečiau.

Vaikų apsaugoje pradėta skirti dėmesį instrumentų (metodikų, klausimynų) rengimui, kurie padėtų šios srities specialistams ir socialiniams darbuotojams, nors jų rengimas, sisteminis susietumas ir patikimumas yra dar labai problemiškas. Dėl įvairių priežasčių, instrumentai labai dažnai neduoda tikėtino rezultato. Įvykus labai skaudiems atvejams, politikai reikalauja paaiškinimų, kas juos lėmė. Kai kuriose veiklos srityse (policija, medicina) atsakymus bandoma rasti remiantis itin detaliais procedūrų aprašymais. Tačiau pasaulio patirtis rodo, kad jų analizė taip pat dažnai neduoda atsakymo - neretai surandamas žmogus, kuris padarė klaidą, jam pritaikomos nuobaudos, ir tuo viskas pasibaigia. Kitais atvejais atsiranda praktinių kliūčių, kurios neleidžia tyrinėti giliau (laikas, kaina, bendradarbiavimas ir t. t.). Kaltojo suradimas suteikia pasitenkinimą visuomenei ir politikams, dažniausiai manant, kad tėvai bei profesionalai turi prisiimti visą atsakomybę už vaikų kančias ir mirtį. Bet kol kas nėra aiškiai reglamentuotos procedūros, kada, kaip ir kas turėtų atlikti vaiko poreikių ir galimų rizikų vertinimą dar prieš jam nukenčiant. Kokie kiekvieno specialisto ir visų viešųjų paslaugų organizacijų privalomi veiksmai, kokie ištekliai tokioms veikloms skiriami, kokių kompetencijų reikia, kaip jos įgyjamos, vertinamos“, - atkreipia dėmesį dr. D. Snieškienė.

Anot jos, šalyje bandoma maksimaliai įdiegti įvairius instrumentus, kurie atitolina darbuotojus nuo bendravimo su žmonėmis, - pavyzdžiui, įrankius, skirtus elektroniniam rizikų įvertinimui. Socialiniams darbuotojams liepiama pildyti vis daugiau dokumentų, vis mažiau pasitikint profesionalų kompetencijomis, kuriamos patikrinimo, priežiūros komisijos. Tokios veiklos pavyzdžiu gali būti kompleksinių paslaugų teikimo modelis Kaune. Taip plečiamas biurokratinis aparatas, ilginamas sprendimų priėmimo procesas ir atitolinama reikiama pagalba.

VDU pranešime pažymima, kad labai dažnai į socialinį darbuotoją žiūrima kaip į robotą, bejausmį, kuris turi tiksliai atlikti nurodytas funkcijas. Bet tokiems darbuotojams labiausiai reikia emocinės išminties, leidžiančios dirbti psichologiškai itin reiklioje vaikų apsaugos srityje, kurioje susiduriama su šeimų ir visuomenės spaudimu. Emocinės paramos priemonės socialiniams darbuotojams ir kitiems profesionalams, dirbantiems su šeimomis bei vaikais, menkai prieinamos. Toks paramos trūkumas veda į „perdegimą“, kuris pasireiškia emociniu išsekimu, depersonalizacija (cinizmu), sumažėjusiu profesionalumu ir mažesniu dėmesiu vaikams bei tėvams. Tai savo ruožtu blogina gebėjimą įvertinti vaiko ir šeimos poreikius, planuoti paslaugas. Struktūrinę priespaudą patiriantys socialiniai darbuotojai ar kiti profesionalai dažnai pradeda naudoti galią prievartai ir sako „Aš tik darau savo darbą“, tai yra jie tampa institucinės prievartos instrumentais.

ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt