Noriu būti „selebu“

Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomu, populiariu, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės, užaugus ir subrendus, išnyko, ar ne? Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, daugiau nei galima įsivaizduoti. Vieną rytą atsibundi garsus. Prie durų tavęs jau laukia limuzinas. Kirpėja teikia didelių nuolaidų, nes jai garbė tave kirpti – galės girtis klientams. Visi gražūs ir garsūs – tavo geri pažįstami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarėliuose visi tave pastebi, tavimi rūpinasi, maloniai bendrauja, siūlo geriausią vietą ir skaniausių kąsnelių.

Garsus, populiarus, gerai žinomas apibūdinamas vienu žodžiu – „selebritis“. Galima šį žodį ir trumpinti – „selebas“. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis. O kas yra žvaigždė? „Vikipedijoje“ radau paaiškinimus, kad žodis „žvaigždė“ reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli; 2. daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas; 4. tam tikras supynimas pintinių pynime; 5. garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodžių gyvūnų grupė; 7. atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse; 8. viešbučių ir restoranų kokybės ženklas; 9. konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.

Jei žmogus garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba, pavadinkime jį, šlove – rūšis, nes populiarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, jausmais. Psichologai klausia kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n–ąsias skyrybas. Kodėl vieni be to nemato galimybės būti ekrane, o kiti išbūna zenite kelis dešimtmečius, nepraskleisdami namų užuolaidų? Kodėl iš būrio tų, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vieną projektą? Jaunieji menininkai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Jie nesupranta, kad iš tikrųjų yra neįdomūs. Štai viena, kita, trečia jaunoji rašytoja kūriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“ – ši visų jų patirtis yra tokia pat.

Dar tie patys psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas? Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas? Jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pats arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir „įkalinėjimui“. Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai – „įkalti“.

Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas? Deja. Visiems įdomesnė neigiama informacija apie žmogų. Kaip toje istorijoje apie bjaurųjį ančiuką ir baltąsias gulbes. Visų žvilgsniai krypsta į bjaurųjį ančiuką, apie jį tekalbama, jis nuolatos dėmesio centre. Koks bjauriojo ančiuko ir baltųjų gulbių šeimininkų noras? Kad tik bjaurusis ančiukas nevirstų baltąja gulbe. O baltųjų gulbių noras? Tapti bjauriaisiais ančiukais.

„Stilius“. Niekaip nesuprantu, ar tokio pavadinimo žurnalai ir TV laidos apie stilių, ar apie mūsų atseit elito gyvenimą. Bičiulis sako nežiūri TV laidų, kurios parsiduoda popsininkams, nors įsijungiąs televizorių, kai rodoma laida, kurią veda viską žinantis daktaras. Ko tik mažajame ekrane neišvysi! Nusikaltimai, pilstantys iš tuščio į kiaurą Seimo nariai, aukštuomenei save priskiriančios damos, seksualinės mažumos, būrėjos – viskas viename televizijos žurnale, kiekvienam po 15–20 minučių šlovės. Linksmiausia, kai „gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai – karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai, talentingieji menininkai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pr. leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Žinoma, ir XVIII a., ir XIX a., ir XX a. pr. gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys – Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai – lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė – skamba gražiai, o viduje nieko nėra.

Kalbant apie mūsų „selebus“, tai įsiminė neseniai Andriaus Tapino laidoje „Laikykitės ten...“ priminta Dalia Teišerskytė ir jos tarti pasididžiavimo žodžiai: „Aš padariau begalę darbų, kurių niekas nežino.“ Nors tame pokalbyje buvo liečiami ir „selebai“, bet tai tikrai nebuvo juos apibūdinantys žodžiai. Žodis „nežinomas“ salebams turi būti svetimas. Jie turi būti dėmesio centre kiekvieną minutę. Čia norėčiau pagirti Zvokę-Bunkę, kuri laiptelis po laiptelio skynėsi kelią į žinomumą. Bent man žvaigždės ne tik tos, kurios šviečia, bet ir kurios dainuoja. Pačios, be fonogramų. Daugiau mažiau pas Zvonkę-Bunkę ir tas yra. Teisingai ji savo kelyje pasirinko Zvonkų, teisingai ir Bunkų, manau, ir trečias kartas bus vertas tritaškio metimo. Laiku ji nagais apsidraskė su Mia, teisinga, jog tapo didžiulėmis draugėmis su naująja Zvonkaus žmona Katažina ir visur kitur ji daugiau mažiau laiku ir vietoje. Gal kažkiek panašiais sugebėjimais kelyje į žinomumą apdovanotas ir Žilvinas Grigaitis, kuris net neaišku kuo užsiima, kuo verčiasi, sako, gyvenąs Australijoje, vis praneša esantis viename ar kitame pasaulio mieste, bet visad suspėjantis į visus vakarėlius Lietuvoje. „selebus“ aš net palyginčiau su daržovėmis. Daržovių karaliai ir karalienės ne vienos ar kitos daržovės, bet tos, kurios šviežiausios. O šiaip jau, manau, jog „selebus“ kankina nepilnavertiškumo kompleksas. Todėl jų pasaulis – selfi. Restorane atnešė salotas – visi tuoj fotografuoja jų lėkštę.

Gaila, kad mažai beliko žmonių, kurie populiarumo siektų tik tiesioginiu darbu. XXI a. pr. patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais gebėjimais. Tai – televizijos laidų vedėjai ir įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Nueik į realybės šou ir tave kas nors pastebės. Gali neturėti balso, bet tapsi žvaigžde. Kalama į galvą, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinumu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. „Esu daininykė“, – raštu į žurnalisto klausimus atsako gimstanti žvaigždė.

Nors negi nieko gero negalima pasakyti apie „selebriti“ atstovus? Galima. Jie plėtoja ekonomiką: jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną, valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn, perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Nenorėtų būti „selebais“, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius... „selebai“ – greitosios mados ir žodžio „vartoti“ puoselėtojai.

Kartą viename mieste nustojo lyti lietus, nebeaugo medžiai, vanduo pasidarė nebeskanus ir tapo netinkamas praustis. Žmonės iškirto paskutinius medžius, nustojo augti žolė, ir pasaulis pasidarė labai nebegražus. Miestas skendo šiukšlėse, o pasaulis ieškojo būdų, kaip perkelti gyvybę į kitas planetas…

Tai pasaka, tampanti tikrove. Viskas prasideda nuo žodžio „vartoti“. O jį skatina greitoji mada: greitai pagaminti, greitai parduoti, greitai išmesti. Išmesti daiktai ilgai mus persekios, o pigus šiukšlių utilizavimas – tai tik iliuzija. Be to, mūsų ištekliai nėra begaliniai.

Kaip bebūtų, tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Tad baigiant keli žodžiai apie nepopuliarumą. Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės – tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.

Ir keli tai temai anekdotai.

Žmona ir vyras žiūri televizorių. Rodo „Auksinį balsą“.

– Įdomu, ar taps šį mergaičiukė „Auksinio balso“ savininke? – klausia žmona.

– Tu dėl tos mergaičiukės nesijaudink! Tu dėl savęs jaudinkis! – pataria vyras.

Ir dar vienas.

Arūnas Valinskas palieka lovoje besivartančią Ingą. Šioji:

– Bet, Arūnai, man tavęs reikia!

Arūnas:

– Ir Lietuvai reikia!