„Norėjome nuo jų nuprausti vaikų namus“

Šiauliai

Šeima. Dvidešimties metų vestuvių sukaktį neseniai pasitikę Diana ir Marius Dukaičiai vaikus ėmė globoti prieš penkerius metus. Jie neslepia, kad buvo sunkiausi pirmieji metai. Net ne dėl vaikų auklėjimo, o dėl kai kurių pedagogų požiūrio į vaikus iš vaikų namų. Pakeitus ugdymo įstaigas, situacija visiškai pasikeitė. „Šeimose būna visko, bet jie – mūsų vaikai“, – džiaugiasi šeima. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

109463

Prieš penkerius metus nusprendę globoti tėvų apleistus vaikus, šiauliečiai Marius ir Diana Dukaičiai net neįtarė, su kokiais sunkumais susidurs. Net ne su tais, kurių gali kilti šeimoje dėl vaikų elgesio, ligų, bet su svetimų žmonių užkietėjusiomis širdimis, sustabarėjusiu požiūriu į vaikų namuose augusius vaikus. „Jei ne socialinių darbuotojų pagalba, gal būtume palūžę. Nusprendėme aršiai ginti savo šeimą“, – sako sutuoktiniai, auginantys savo širdyse pagimdytų vaikų ketvertuką: Pauliną, Jokūbą, Eveliną ir Ernestą.

Išgydys ligas ir augins, mylės

Gruodžio 12-ąją Šiauliuose vyks šventė. Bus pagerbtos tos šeimos, kurios priėmė nepaprastai atsakingą sprendimą – ėmėsi tėvų apleistų ir į vaikų namus patekusių vaikų globos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gal nelabai čia kažkas ypatingo. Na, išklausė žmonės specialius kursus, susirinko pažymas, pasiėmė vaikus, augina ir už globą dar gauna pinigų. Bet tam, kad iš tikro suprastum, ką patiria svetimus vaikus auginančios šeimos, reikia apsiauti jų batus ir nužingsniuoti jų nueitą kelią. Ir tada taps aišku, kokia ši globėjų kelionė akmenuota, kupina nesupratimo, beširdiškumo ir kartais net paniekos.

Diana, pasitikusi žurnalistus su pusės metų Paulina ant rankų, žvelgia rūpestingu žvilgsniu. Mergytę iš gimdymo namų Dukaičių šeima gavo vos gimusią. Globėjų neišgąsdino net išgirstų ligų diagnozės – sutuoktiniai į mažiausios šeimos narės sveikatos būklę pažiūrėjo paprastai. Na, išgydys ir augins, mylės. Ir augina. Ir džiaugiasi. O kad mažylė gauna apsčiai meilės ir rūpesčio, išduoda jos krykštavimas, smalsios akys ir nedingstanti šypsena iš smulkučio veidelio.

Ir kodėl gi sutuoktiniai apsisprendė globoti svetimų tėvų vaikus? Jie atsako paprastai – kai prieš dvidešimt metų tuokėsi, jau buvo sutarę, kad augins ne tik savo, bet ir iš vaikų namų paimtus vaikus – jie norėjo gausios šeimos. Dešimt metų gyvenę ir dirbę Airijoje vyras ir žmona ilgus metus nelabai suko galvos, kodėl nesusilaukia savo vaikų. O prieš penkerius metus grįžę į Lietuvą, iškart nužingsniavo pas vaiko teisių specialistus ir pareiškė norintys tapti globėjais.

dsc09347.JPG

Asmeninis daiktas – tuščias kvepalų buteliukas

Dabar Dukaičių vaikai – 6 mėnesių Paulina ir trys vaikai, pagimdyti vienos socialinių įgūdžių stokojusios moters: 3 m. Jokūbas, 7,5 m. Evelina ir 9,5 m. Ernesta. Iš pradžių Diana ir Marius iš vienų Dzūkijos vaikų namų pasiėmė globoti dvi sesutes, o po trejų metų jų biologinė motina pagimdė ir berniuką. Sutuoktiniai jį pirmą kartą pamatė, kai mažyliui buvo vos dvi savaitės.

„Mums sakė, kad mama laukiasi, kad vaiko neaugins, tad iš karto sutikome jį pasiimti“, – kalba Marius.

Sutuoktiniai nei nuo vaikų, nei nuo aplinkinių neslepia, kad yra ne jų biologiniai tėvai. Nors vaikai Dianą ir Marių vadina tėčiu ir mama, žino, kad juos pagimdė kiti žmonės.

„Nėra jokios prasmės slėpti. Ir klausimų vaikams ateityje bus mažiau, ir skausmo. Juk vis tiek kas nors ateityje prasitartų, pasakytų“, – ramiai kalba daugiavaikis tėtis.

Ir Diana visiškai rami. Globėjų kursuose juos specialistai ruošė pakankamai rimtai. Net daugiau pasakojo apie iškilsiančias abejones, išgyvenimus, įspėjo ir dėl to, kad bet kada tikrieji tėvai gali panorėti susigrąžinti globojamus vaikus. O tai, spėjus pamilti mažylius, atneštų daug skausmo.

Bet pakankamai skausmo šeima patyrė dar tada, kai mažos kojytės jų namuose nė netrepsėjo. Išklausius kursus, surinkus reikalingus dokumentus ir gavus pasiūlymą pasiimti globoti dvi sesutes iš vienų vaikų namų Dzūkijoje, būsimieji globėjai pirmiausia susidūrė su vaikų namų vadovės pasipriešinimu.

„Norėjome dviejų vienos šeimos vaikų ir atsirado dvi sesės. Nusprendėme, kad globosime tas, kurias pirmas pamatysime. Nesirinksime, nevertinsime jų biologinės šeimos, sveikatos. Bet direktorė buvo nusiteikusi priešiškai, labai atkalbinėjo. Sakė, kad dvimetė ir keturmetė seserys problemiškos ir pan. Ragino kitų vaikų paieškoti, tarsi į parduotuvę būtume batono atvažiavę pirkti. Pati pradžia buvo tokia sunki, kad jei būtų dar teismų, būčiau nebeatlaikiusi“, – neslepia Diana.

Marius paaiškina, kad, nusprendus globoti seses, leidimą turėjo duoti teismas. Teismas įvyko, o vėliau paaiškėjo, kad Dianos pavardė dokumentuose buvo neteisingai įrašyta.

„Pasakė, kad vaikų mums neatiduos. Telefonu nekalbėjo. Šokau į mašiną, važiavau. Tada kėliau triukšmą, kad teisme kažkas atostogavo, negalėjo dokumentų parengti. Kryžiaus kelius teko praeiti. Atstumas didelis, seses lankėme, norėjome kuo greičiau jas paimti. Dar laukėme, kol teismo nuosprendis įsigalios. Į teismą reikėjo 3–4 kartus važiuoti. Toks įspūdis, kad tyčia vilkino viską. O mergaitės juk laukė...“ – pasakoja vyras.

O kai jau dokumentai buvo tvarkingi, sutuoktiniai išgirdo, kad mergaičių atvažiuotų pasiimti su savo atsivežtais rūbais. Nes joms drabužių neduos.

„Jos jokių asmeninių daiktų neturėjo. Ernesta turėjo tuščią kvepalų buteliuką. Nepaleido jo iš rankų. Tai buvo jos asmeninis daiktas. Kai sėsdavome valgyti, sesutės viena nuo kitos lėkštę ranka pridengdavo. Valgė viską, net svogūnus kimšo. Dabar jau jos supranta, kad maisto yra apsčiai, nebereikia skubėti, slėptis“, – atvirauja Diana.

Ypač sujaudinusi patirtis – mergaitės gal ir žinojo savo vardus, bet atsiliepdavo šaukiamos pavarde. „Tai reiškia, kad vaikų namuose vaikai vadinami pavardėmis?“ – klausia moteris, prisimindama, kad pirmas jausmas, kuris ją aplankė, parsivežus namo seses, – kuo greičiau nuprausti nuo jų vaikų namus.

dsc09351.JPG

Globojami vaikai vis dar stigmatizuojami

Niekam ne paslaptis, kad šalyje daugėja sutuoktinių, kuriems nepavyksta susilaukti vaikų. Tačiau toli gražu ne visos šeimos ryžtasi tapti globėjais ar įsivaikinti. Diana ir Marius sako, kad niekas niekam nieko patarti ar liepti negali. Jie patys augo truputį kitaip, įgijo kitokių patirčių, tad vaikai iš vaikų namų jiems kelia kitokių jausmų.

Diana, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, su klase lankėsi vaikų namuose. Pripuolę mažyliai, kurie kibo jai ant kaklo ir vadino mama, taip giliai palietė, kad mergaitė pradėjo prašyti savo tėvų įsivaikinti. Tėvai neįsivaikino – pasielgė kitaip. Kai Dianai buvo 17 metų, gimė sesutė – ketvirtas vaikas jos tėvų šeimoje.

„Jau draugavome tada su Diana. Draugai šaipėsi, kad ji man meluoja, kad čia jos vaikas“, – nusikvatoja Marius ir tęsia, kad per pirmuosius pasimatymus, drauge bestumdydami Dianos sesutės vežimėlį, išmoko vaikus auginti. Todėl jiems dabar taip sekasi.

Tiesa, ir pats Marius prisilietė prie vaikų namuose gyvenančių vaikų skausmo. Jis gyveno netoli vaikų namų. Kai eidavo iš mokyklos namo, matydavo mažylius, prisispaudusius prie vielinės tvoros. Nešiodavosi kišenėse saldainių, kad vaikus, dėl kurių suspausdavo jo paties tuomet dar vaikišką širdį, galėtų pradžiuginti.

Visuomenė – vis dar sovietinio mentaliteto

„Mūsų globojami vaikai – tikri mūsų vaikai. Sėdime visi apsikabinę, dūkstame“, – kalba Marius, užsimindamas ir apie tai, kiek tragedijų išgyveno jų šeima, kai teko globojamus vaikus leisti į darželį, mokyklą.

„Mūsų vaikai buvo nurašyti. Vis pabrėždavo, kad jie iš vaikų namų. Kas nors ne taip – jie būdavo kalti. Viskas negerai ir negerai. Rasdavo, kaip įgelti. Vaikai ištisai verkdavo. Nuotraukose pradėjau pastebėti, kad jie atskirai pasodinti, toliau nuo kitų. Tada pradėjome kariauti“, – sako Diana. Ji neslepia išgyvenusi momentų, kada jau nebesusigaudė, ar benori globoti mergaites. Nes jos vieno miesto darželio auklėtojoms vis buvo blogos ir blogos.

Galiausiai, patarus socialiniams darbuotojams, šeima pakeitė darželį, mokyklą ir situacija stebuklingai pasikeitė. Vaikai dabar giriami, mokytojos ir auklėtojos džiaugiasi, drausme nesiskundžia, vaikai ilgiausius eilėraščius deklamuoti išmoksta.

„Socialiniai darbuotojai mums labai padėjo, patarė. Palaikymas įkvėpė kovoti už vaikus ir dabar akivaizdu, kad pasielgėme teisingai. Bėda ta, kad mokyklose ir darželiuose vis dar dirba rūstūs sovietinio mąstymo pedagogai. Šimtmetis, atrodo, turi praeiti, kol jie liausis stigmatizuoti globojamus vaikus“, – kalba sutuoktiniai.

Paklausti, ką turi padaryti valstybė, kad kuo daugiau šeimų pasiimtų globoti vaikus, sutuoktiniai sako, kad pirmiausia turi būti tobulinama pati sistema. Procesas vyksta labai lėtai, tenka dokumentų laukti mėnesius, blaškytis po įvairias institucijas, o juk galėtų būti visų reikalingų tarnybų atstovai sutelkti vienoje vietoje.

Iš Airijos grįžusiems, turintiems santaupų ir finansine padėtimi nesiskundžiantiems Dukaičiams teko skubiai Šiauliuose įsidarbinti. Reikėjo įrodymų, kad turi pajamų, kad dirba.

Tada reikėjo sveikatos pažymas pristatyti, dokumentus iš policijos, kad neteisti, reikėjo ir psichiatro pažymų. Patekimo pas jį teko laukti mėnesį, už pažymas sumokėti kiekvienam po 11 Eur.

Ir dar yra keistas dalykas – šeima gyvena name, jų vaikai turi atskirus kambarius, tad globoti leista. Jei būtų gyvenę dviejų kambarių bute, greičiausiai būtų pripažinta, kad sąlygų globoti keturiems vaikams jie neturi, tad mažyliai būtų likę gyventi vaikų namuose.

„Dianos šešių asmenų šeima gyveno dviejų kambarių bute. Kai susituokėme, ir aš ten tilpau. Ne į kambarių skaičių reikia žiūrėti, o į žmones, jų norą ir gebėjimą globoti vaikus“, – sako Marius.

Tiesa, sutuoktiniai sako, kad ypač nori padėkoti Socialinių paslaugų centro darbuotojams, kurie tikrai labai padėjo. „Reikia daugiau pasakoti žmonėms apie vaikų namų vaikus. Jie tokie patys, tik nuskriausti“, – sako Marius.

207770-ozidj9-542.jpg

Padėkos vakaras – „Kartu mes – jėga“

Gruodžio 12-ąją Šiaulių socialinių paslaugų centras globėjams, budintiems globotojams ir įtėviams rengia padėkos vakarą „Kartu mes – jėga“. Renginys vyks Valstybinio Šiaulių dramos teatro Mažojoje salėje. Bus rodomas spektaklis „Visu greičiu atgal“.

Jurgita Žaliūkienė, Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Globos centro Valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atestuotas asmuo, sako, kad Šiaulių miesto savivaldybėje šiuo metu globojama apie 216 vaikų.

24 iš jų globojami šeimynose, 42 auga pas globėjus (rūpintojus), su kuriais nėra susiję giminystės ryšiais, 112 – pas globėjus (rūpintojus), susijusius giminystės ryšiais, o 38 vaikams nustatyta laikina globa.

Šiauliuose iš viso yra 147 globėjai. 84 – globėjai (rūpintojai) su globotiniais susiję giminystės ryšiais, 35 – globėjai (rūpintojai) nesusiję giminystės ryšiais. Taip pat Šiauliuose yra 26 laikini globėjai, vaikus globoja 2 institucijos.

„Šiauliuose labai trūksta nuolatinių globėjų, galinčių padėti užaugti vaikui iki pilnametystės. Labai kviečiame šiauliečius prisijungti prie gerų žmonių gerų darbų“, – sako J. Žaliūkienė.

„Etaplius“ informacija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt