Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Narges Mohammadi / Scanpix nuotr.
Živilė AleškaitienėŠaltinis: ELTA.LT
„Baigiau savo autobiografiją ir planuoju ją išleisti. Rašau dar vieną knygą apie Irane sulaikytų moterų patiriamus išpuolius ir seksualinį priekabiavimą. Tikiuosi, kad ji netrukus pasirodys“, – prancūzų žurnalui „Elle“ sakė 52 metų N. Mohammadi.
Žmogaus teisių aktyvistė bendravo su žurnalistais persų kalba teksto ir balso žinutėmis, kai buvo trims savaitėms laikinai išleista iš kalėjimo dėl medicininių priežasčių po kaulų operacijos.
N. Mohammadi per pastaruosius 25 metus ne kartą buvo įkalinta, pastarąjį kartą – 2021 m. lapkritį, dėl kaltinimų, susijusių su jos pasisakymais prieš privalomą hidžabo dėvėjimą moterims ir mirties bausmę Irane.
Ji buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime Teherane, kalinimas paliko jai fizinių pasekmių.
„Mano kūnas nusilpęs, tai tiesa, po trejų metų kalinimo su pertraukomis... ir daugkartinių atsisakymų suteikti priežiūrą, kurie man tapo rimtu išbandymu, tačiau mano protas yra plieninis“, – sakė N. Mohammadi.
Pasak jos, Evino kalėjimo moterų skyriuje yra 70 kalinių „iš visų visuomenės sluoksnių, įvairaus amžiaus ir įvairių politinių įsitikinimų“, įskaitant žurnalistes, rašytojas, moterų teisių aktyvistes, taip pat moteris, persekiojamas dėl religijos.
Viena iš dažniausiai naudojamų „kankinimo priemonių“ yra izoliacija, sakė N. Mohammadi, kuri gyvena vienoje kameroje su 13 kitų kalinių.
„Tai vieta, kur politiniai kaliniai miršta. Asmeniškai esu užfiksavusi kankinimų ir rimto seksualinio smurto prieš mano kaimynes atvejų“, – sakė ji.
Nepaisant žiaurių pasekmių, kalinės vis dar priešinasi.
„Neseniai 45 iš 70 kalinių susirinko į kalėjimo kiemą protestuoti prieš mirties nuosprendžius Pakhshan Azizi ir Varisheh Moradi", t. y. dviem kalinamoms kurdų moterų teisių aktyvistėms, pasakojo N. Mohammadi.
Už mažus pasipriešinimo veiksmus, pavyzdžiui, sėdimųjų streikų organizavimą, jos gali sulaukti atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, joms gali būti uždrausta susitikti su lankytojais arba naudotis telefonu.
Vis nauji kaltinimai
Ji taip pat sakė, kad dėl pokalbio su žurnalistais greičiausiai sulauks „naujų kaltinimų“ ir kad jai „maždaug kas mėnesį“ keliamos vis naujos baudžiamosios bylos ir skelbiami vis nauji apkaltinamieji nuosprendžiai.
„Mums, politiniams kaliniams, tai iššūkis – kovoti, kad išlaikytume normalumo regimybę, nes tai reiškia parodyti mūsų kankintojams, kad jie negali mūsų pasiekti, palaužti“, – sakė N. Mohammadi.
Ji pridūrė, kad laikinai paleista į laisvę jautėsi „kalta, kad paliko savo likimo drauges“ ir kad „dalis manęs vis dar yra kalėjime“.
Tačiau jos sutikimas išorėje – įskaitant moteris, atsisakančias dėvėti privalomą hidžabą – N. Mohammadi reiškė pojūtį to, „kas yra laisvė, laisvė judėti be nuolatinės sargybinių palydos, be užraktų ir uždarytų langų“, ir kad „judėjimas „Moterys, gyvenimas, laisvė“ vis dar gyvas“.
Ji turėjo omenyje visoje šalyje vykusius protestus, kurie kilo po to, kai 2022 m. rugsėjį areštinėje mirė Mahsa Amini, 22 metų Irano kurdė, suimta už tariamą Irano moterų aprangos kodekso pažeidimą.
Per protestus, po to kilusius visoje šalyje ir trukusius ne vieną mėnesį, žuvo šimtai žmonių, įskaitant dešimtis saugumo darbuotojų, ir buvo suimta tūkstančiai demonstrantų.
Po to, kai N. Mohammadi buvo paskirta praėjusių metų Nobelio taikos premija, apdovanojimą už ją atsiėmė du jos vaikai.
Praėjusį mėnesį JAV valstybės departamentas N. Mohammadi padėtį pavadino „itin keliančia nerimą“.
„Jos blogėjanti sveikata yra tiesioginė prievartos, kurią ji patyrė, būdama Irano režimo gniaužtuose, pasekmė“, – sakė Valstybės departamento atstovas Vedantas Patelis, paraginęs „nedelsiant ir besąlygiškai“ ją paleisti.