Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Anykščių AnykštaŠaltinis: Etaplius.lt
Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – Jono Biliūno tėviškės muziejuje su Anykščių rajono mokyklų mokiniais paminėjome prieš 140 metų (balandžio 11 d.) čia gimusį rašytoją Joną Biliūną. Susibūrimui pasirinkome dieną, kurią 1904 m. buvo grąžinta lietuviška spauda.
J. Biliūnas tą ypatingą įvykį išgyveno gyvai, jis buvo liudininkas to nusiteikimo, kai po 40 metų buvo atgauta spauda...
Laiške bičiuliui Jonas Biliūnas svarstė literatūros ir spaudos klausimus
…Kaip jautėsi lietuviai šviesuoliai prieš tuos 115 metų? Apie ką galvojo, svajojo, ką kūrė? Žinią apie atgautą spaudą J.Biliūnas išgirdo studijuodamas literatūrą Leipcigo universitete. Savo ištikimajam bičiuliui Povilui Višinskiui gegužės pabaigoje rašytame ilgame 4 puslapių laiške Biliūnas, aišku, džiaugėsi ypatinga žinia ir svarstė literatūros, spaudos klausimus: „Laikas dabar iš tikrųjų labai įdomus. Todėl taip pradėjo traukti Lietuvon ir mane... Gaila, kad tu nieko naujo apart pačio spaudos grąžinimo nepranešei; o aš laukiau, kad pasakysi, kas ir apie ką rūpinas, kokie laikraščiai projektuojami etc.“ Jau tada Biliūno sveikata silpo, nors gydytojai dar nebuvo patvirtinę džiovos. Jonas Biliūnas planavo ir troško pagyventi nors 10 – 15 metų, nes su atgauta spauda atsivėrė didžiulės literatūrinio darbo galimybės: ,,Mūsų literatūroj darbo iš tiesų yra daug – medega visai da neliesta ir nepakeliama. O būtinai jau reikėtų judinti ir sutverti šiokią tokią kritiką arba istoriją. Aš anaiptol vienoj politikoj išganymo nematau: viena politika užsiimant, galbūt ant galų galo ir galima būtų sutverti liet. respubliką, bet gali atsitikti, kad tada jau nė vienas lietuvis lietuviškai nebekalbės (jeigu, žinoma, būtų užmestas kultūriškas darbas). Taigi, reikalinga ir vienas, ir antras, o galbūt ir kas nors trečias: ir vienas kito purvinti ir niekinti visai nereikėtų…” Paskutiniais gyvenimo metais, sirgdamas J. Biliūnas draugui Antanui Rucevičiui plačiai išdėstė savo sumanyto leisti literatūros almanacho, literatūros ir kritikos kalendoriaus, 1908 m. projektą. Bet Dievulis, užuot dovanojęs 10 - 15 rašytojo svajotų, tikėtų ir planuotų metų, teatseikėjo nepilnus 4 metelius…
Šimtinis būrys moksleivių iš viso rajono
…Sugužėjo į Niūronis, į Jono Biliūno tėviškės muziejų šimtinis būrys mokinių iš Anykščių rajono: Jono Biliūno gimnazijos, Antano Baranausko pagrindinės mokyklos, Antano Vienuolio progimnazijos, Kavarsko pagrindinės mokyklos – daugiafunkcio centro, Svėdasų gimnazijos, Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos, Viešintų pagrindinės mokyklos – daugiafunkcio centro. Su Antano Vienuolio progimnazijos mokytoja Vile Mikučionyte ir jos šauniaisiais Tautinių tradicijų puoselėtojų būrelio mokiniais svečiai mokėsi dainuoti J.Biliūno mamos mėgstamą dainą „Oi, diemedi, diemedėli“, žaisti Joniuko vaikystės žaidimą „Garnys garnys“ ir kitus ano laiko judriuosius vaikų žaidimus – slėpynes ir gaudynes, žiedo dalijimą, miklinome protą spėdami mįsles ir ,,atrišdami“ minklių paslaptis. Anykščių rajono savivaldybės kalbininkė, etnografė Violeta Juciuvienė priminė senuosius, tokius gražius, „sultingus“ lietuviškus J. Biliūno laikmečio žodžius, kurių reikšmės ne tik jaunimas, bet ir dažnas suaugęs jau nebežino. Darėme savotiškus kalbos „gimnastikos“ pratimus, atspėdami žodžius iš judesių. J. Biliūno apsakymą „Brisiaus galas“skaitėme buvusio tvarto vietoje, kur prie dienadaržio durų ant spalių krūvos gulėjo senas Brisius...
Su mokytojomis Ledina Baroniene, Migle Baltrušiene, Meile Giraitiene, Joana Gutmaniene, Virginija Macijauskiene, Vile Mikučionyte, Dangira Nefiene, Lilija Simonavičiene, Rimute Šerepkiene, Vilma Žvybiene kalbėjomės, kad prasminga kasmet J. Biliūno muziejuje kartu su rašytojo gimtadieniu paminėti Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną. Galbūt ko neištesėjome šieme - turėsime galimybę tinkamiau igyvendinti ateity. Kalbėtis apie svarbius kalbos, skaitymo, knygų, rašto reikalus yra daug įvairių formų ir būdų, yra talentingų kūrėjų, dirbančių knygų, spaudos, žurnalistikos kūrybinėse erdvėse.
...Ir apie Jonuko barankas
Svajokime ir kurkime su Jonu Biliūnu, skaitykime su vaikais jo ,,Brisiaus galą”, ,,Kliudžiau” ar linksmesnius ,,Kūdikystės sapnus” apie Joniuko vaikystę šioje dabartinio muziejaus troboje. Susitikome trumpam laikui - mokiniams reikėjo grįžti į pamokas, į mokyklas, esančias arčiau ar atokiau. Nuoširdžiai sakome ačiū mokinius lydėjusioms mokytojoms bei mokyklų vadovams, parūpinusiems transportą atkakti į muziejų. Nebespėjome paprašyti vaikų dalytis, bet, rodos, jų nė nereikėjo to mokyti.Visko buvo gana – ir smagumo, ir rimtumo, ir juoko, ir naujai suspindusių Jono Biliūno vaikystės laikų patirčių.Puikiai leidome laiką, o gimtoji rašytojo tėvų sodyba, rodos, irgi nubudo, atgijo, prisipildžiusi vaikų klegesio, patvinusi juoko ir linksmo erzelio ir žaismės upeliūkščiais. „Prabočykite“, kad tik diena pasitaikė šaltoka, bet gal ir tai išėjo į gera - tokią dieną nenusakomai skanios buvo Joniuko ,,barankos“, apie kurias ,,Kūdikystės sapnuose“ su nepaprastu džiugesiu kalbėjo rašytojas Jonas Biliūnas: „Aš pats sėdžiu lopšy, apkrautas saldumynais, „paukštytėmis“ ir barankomis; vieną didelę baranką turiu pakėlęs rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopšio, ir labai džiaugiuos, jeigu kas kraipo galva ir stebisi, kad pas mane baranka iš tiesų labai didelė: su tokiu tuojau pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo“.Tokio džiaugsmo šią popietę mūsų širdys prisipildė, o Niūronių Jono Biliūno muziejus nušvito jaunų širdžių šviesa.
64616-89444-zoomed-59625232-679064205863592-5585975125909438464-n-copy.jpg