Niekuo nepasitikėk!

Šiauliai

Peoplecreations nuotr.

Fausta PalaimaitėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

240935

„Niekuo nepasitikėti“, – taip aš buvau pamokyta vaikystėje. O paskui, paauglystėje, susitikau Kristų ir sugalvojau, kad geriau pasitikėsiu visais, o nuo piktavalių žmonių prašysiu, kad Dievas mane apgintų. Pasirinkimas buvo neblogas. Taip ir buvo. Tiesą sakant, Dievas pasaugojo ir per namų mokymą: tokį sveiką atsargumą.

Tačiau nuostata – nepasitikėti iš esmės – reiškia, kad mano žvilgsnis į kitą žmogų yra kaip į melagį. Tuomet ieškau, ką jis meluoja, kur apgauna, ką nutyli. To tikiuosi iš kito. Tokius žmones ir matau, savo įsitikinimą būtinai užtvirtinu faktais. Tuomet ir mano bendravimas lygiai toks: visko neatskleisti, tiesos nesakyti, na, ir susukti savo šnekas painiai. O tai jau nėra tiesioginis melas.

Jei pasirenku pasitikėti – viliuosi, kad žmonės yra geranoriški. Jei kartais kažką sumeluoja ar mane apgauna, tai gal iš baimės, gėdos, silpnumo, galbūt suklydo ar aš ne taip supratau. Tada mano žvilgsnis į kitą yra draugiškas, į jo kalbą yra įdėmus ir pasitikintis. Matyt, ir pats žvilgsnis dažnai ištraukia tiesą ir atvirumą.

O Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ne šiaip sau sako: „Suprantu šį tą apie tiesą“, bet – „Esu tiesa“. O melo tėvas yra velnias. „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

Tai va tokie ir reikalai – su kuriuo daugiau bendraujame, toks ir mūsų pasaulis. Melas, kaip ir nuodėmė, yra kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk nerasime tokio, kuris nebūtų sumelavęs, pasigyręs, nuslėpęs tiesos, sulaužęs pažado, priesaikos. Turbūt ir neįmanoma nugyventi gyvenimo kitaip. Šiandien mūsų visuomenės daugialypiškumas skelbia naują melą: kaip tu supranti – tokia ir tiesa; kiekvienas turi savo tiesą; tiesa yra subjektyvi ir objektyvios tiesos nėra.

Krikščioniško tikėjimo požiūriu yra Dievo sukurtos tvarkos tiesa. Kiekvienas žmogus turi skirtingą pajėgumą pažinti ir priimti tiesą, tačiau nereiškia, kad mano objektyvios tiesos pažinti 13 proc. yra mano tiesa, o kito, iš kitos pusės 21 proc., yra jo tiesa. Vadinasi, mes pažįstame skirtingus tos pačios tiesos aspektus ir jei atvirai, aiškiai apie tai kalbamės, galime kiekvienas papildyti savo pažinimą. Net ir save, savo charakterio trūkumus, savo talentus ir gebėjimus mes atskleidžiame, pažįstame lėtai, tad juo labiau tiesą pažinti, kuri yra daugialypė, mes užtrunkame visą gyvenimą. Tik skirtumas yra, ar žmogus, iš esmės pasirinkęs tiesos kelią, trokšta ją pažinti ir pagal ją gyventi, ar pasirenka melo kelią – jam tiesa tik ta, kuri patogi.

Kitas labai filosofinis Jėzaus pasisakymas yra: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Čia galime daug dalykų išvedžioti ir aiškinti. Mano sielovados praktikoje pasirodo toks labai paprastas dalykas. Apaštalas Paulius kalba apie tai, kad kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.

Esu patyrusi kupinų laisvės, polėkio ir jautrumo iki ašarų pokalbių, kai žmogus pripažįsta ir išpažįsta savo nuodėmes Dievo akivaizdoje. Kai priklausomas nuo alkoholio, narkotikų, lošimų, sekso žmogus pripažįsta, kad jis yra vergas, pats savo gyvenimo nevaldo ir yra atsakingas už tai, kad atsidūrė tokioje būklėje. Kad yra atsakingas ir už visus kitus melus, apgavystes ir niekšybes, kurias padarė, kad pasiteisintų savo priklausomybes.

Sveikimo akimirka prasideda tada, kai tiesa pripažinta. O, kiek laisvės toje akimirkoje. Ir taip su bet kokia apgavyste ir melu. Tenka viską atitaisyti, dažnai sumokėti brangią kainą, kad galėtume įžengti į visai kitą vidinę būseną. Jėzus žada atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri ves į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13).

Tačiau viskas nėra taip vienareikšmiškai aišku: pavyzdžiui, mergaitė, kuri, sulaukusi 15 metų, konflikto metu sužino, kad ji įvaikinta; pavyzdžiui sutuoktinis, sugalvojęs prisipažinti apie neištikimybę. Na, ir daugiau tokių atvejų, kur tiesos pasakymas kažkam kitam net gali sukelti nepageidaujamų pasekmių.

Todėl žinoma sąlyga tiesai išreikšti yra meilė. Jei tiesa ir meilė eina kartu – kelias tikrai ves teisinga kryptimi. Net ir apie save žmogus gali pripažinti tiesą tik tada, kai yra saugioje, jį mylinčioje aplinkoje: pripažinti savo trūkumus, klaidas. Jei tiesa naudojama kitam sužeisti, pažeminti, sumenkinti, ji nėra tiesa. Nes tiesa ne sužeidžia, o išlaisvina.

O maži žingsneliai į laisvę tiesoje yra šie. Ką gi kalba mano liežuvis? Ar tai, ką šneku apie kitą žmogų, tikrai žinau 100 proc.? Ar tikrai būtina apie jį šnekėti? Ar prie jo galėčiau pasakyti tą patį? Taigi, mūsų šnekos apie kitą, apie įvykius, nutikimus – ar tai tiesos ir meilės žodis? Gal kaip tik prisirenku neaiškių, skandalingų žinių be jokio pagrindo ir juos persakau, nešdama nerimą, pyktį ar net baimę. Juk žodis mums duotas kurti bendrystę, ramybę, viltį. Ir net jei, būdama pasakorė ir riesdama istorijas, prikuriu jas ir pariebinu (taip ir gimsta pasakos), man sąžinė nebūna rami.

Kitas melo aspektas yra veidmainystė ir pataikavimas. Mandagumas yra gėris, tačiau jis turėtų derėti su vidumi. Jei sau manau, kad žmogus niekšas, o į akis jį giriu, tuomet turėčiau pakeisti vidinę nuomonę arba savo raišką. Tiesiog paprastas būdas – ne kabinti etiketes, o pripažinti, kad tiesiog pykstu ant to žmogaus. Galiu melstis už jį, laiminti, linkėti išganymo ir bendrauti, mandagiai nemeluojant. Veidmainystė parodo mano pačios skurdą ir niekšiškumą, o ne kito žmogaus. Kilniadvasis žmogus kiekviename gali įžvelgti gėrį, o savo įsiskaudinimus atskirti nuo kito asmenybės. Giliai širdyje veidmainiaujantis žmogus jaučia pasišlykštėjimą ir pačiu savimi.

Melas sau yra proporcingas melui kitiems. Bendrystėje su kitais žmonėmis privalome atrodyti priimtinai. Tačiau vidinė harmonija ir ramybė ateina tik tada, kai žmogus pripažįsta, koks jis yra ir koks nėra pats sau. Į klausimą: „Kas tu esi?“, ką atsakysime? Išvardysime vaidmenis: žmogus, moteris, dukra, darbuotoja, katalikė ir t. t. Vieniems sekasi labai gerai, kitiems prasčiau. Bet daugiausiai ramybės atneša tapatumas Dievo akivaizdoje: esu Dievo mylimas nusidėjėlis (-ė).

Tad visi esame pakeliui į tiesos pažinimą ir vykdymą. Jei norime kitiems padėti augti, galime dovanoti jiems pačią didžiausią dovaną: pasitikėjimą. Protingą ir su meile. Protingai – tiek, kad jei kitam nepavyks, jis smarkiai nesužeistų tavęs. Galbūt žmogus mano pasitikėjimo nepateisins, tačiau po to yra vėl procesas – melo išpažinimo, susitaikymo, pasitikėjimo atkūrimo – ir jis labai gražus.

Dirbdama įkalinimo įstaigoje, į kiekvieną savo klientą žiūriu su pasitikėjimo žvilgsniu, kad jis moka, gali ir padarys daug gero. Toks yra Dievo žvilgsnis į kiekvieną iš mūsų. Ir aš pati labiausiai esu dėkinga tiems, kurie manimi pasitikėjo. Jie mane labiausiai augino.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt