Netektis šeimoje: kaip ją išgyventi ir padėti gedinčiajam?

Šiauliai

Esmė. „Gal galiu kuo padėti?“ – tai esminis klausimas, kurio nereikėtų bijoti užduoti, nes tik pats žmogus geriausiai žino, kokios pagalbos jam reikia. Ben White nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

19047

Išsiskyrimas su šeimos nariu – visuomet skausmingas. Dar skausmingesnis ir, rodos, nepakeliamas jis tuomet, kai artimasis iškeliauja amžinybėn. Nuo nevaldomo pykčio iki pakitusių asmenybės bruožų – tai kelias, kurį nueina mylimo žmogaus mirtį išgyvenęs žmogus. Kaip ištverti širdį veriantį skausmą, išmokti žengti pirmyn ir kaip bendrauti su netektį patyrusiu asmeniu, kai šis nenori net pratarti žodžio?

Jaučiame didesnę mirties baimę nei mūsų protėviai

Savaitę prieš Vėlines, spalio 25-ąją, Šiaulių miesto bendruomeniniuose šeimos namuose, įkurtuose Šiaurės Lietuvos kolegijoje, apie mirtį ir netekties iššūkius kalbėjo lektorė Elmyra Damonskienė. Į seminarą atėję šiauliečiai išdrįso klausytis ir prabilti apie šį skaudų gyvenimo išbandymą, apie kurį mintis kiekvienas, kaip tik galėdamas, vejame šalin.

Kodėl taip baisu net ištarti žodį „mirtis“? Ar gali būti, kad, bijodami minčių apie netektį, pakenkiame sau? Tam tikra prasme – taip. Mirties neigimas, anot E. Damonskienės, tai EGO gynyba, sauganti žmogų nuo mirties nerimo. Šeimose vengiama kalbėti šia tema, taip nesąmoningai ugdoma mirties baimė, todėl, su ja susidūrus, mus ištinka šokas, nes nebūname jai pasiruošę.

„Gedėjimas – mylimo žmogaus netekties išgyvenimas. Gilaus liūdesio sielvartas atspindi netekties sukeltą kančią, kai gedintysis suvokia, kad artimas žmogus išėjo iš gyvybės į negyvybės būseną. Barbaros Hansen Lemme knygoje „Suaugusiojo raida“ akcentuojama, kad žmogus labiau gailisi ne to, kuris išėjo, bet pats savęs, nes jam yra be galo skaudu, labai sunku. Ir tai yra visiškai normalu, sielvartas – žmogaus augimo procesas“, – kalba lektorė.

O štai dar prieš šimtmetį viskas atrodė šiek tiek paprasčiau, į mirtį žvelgta ne taip baugiai. Tam daugiausia įtakos turi ir pasikeitusios tradicijos, ir pagreitėjęs gyvenimo tempas.

„Seniau gimimas ir mirtis buvo suvokiami kaip vientisas procesas. XX a. dažniausiai mirtina ar degeneracine liga sirgusį žmogų slaugydavo visi šeimos nariai namuose, ne ligoninėse, praleisdami kuo daugiau laiko drauge. Mirusiojo kūnas būdavo prausiamas namuose, dvi naktis budėdavo namiškiai. Mirtis buvo artimesnė, suvokiama kaip natūrali neišvengiamybė. Maži vaikai, matydami, kaip išlydi senelius anapilin, tiesiogiai mokėsi, kaip reikia gyventi ir „susidraugauti“ su mirtimi. Suprantama, kad XXI a. paspartėjęs gyvenimo tempas priverčia artimųjų slaugymą, globą, mirtį, laidotuves patikėti profesionalams, iki paros trumpinamas net atsisveikinimo laikas“, – esminį skirtumą įvardija dėstytoja.

Beje, artimojo slaugymas, viena vertus, yra gedulo dalis: slaugantis žmogus jau tarsi yra praėjęs didžiąją dalį to sunkaus periodo, todėl po laidotuvių būna šiek tiek ramiau. „Tie, kurie patys stengėsi slaugyti, pasakoja, kad tai buvo kartu ir labai šviesus, net šviesiausias gyvenimo periodas, tačiau sunkiausias, atėmęs labai daug jėgų“, – teigia lektorė ir priduria, kad tie, kas yra slaugę, norėtų greitos, neskausmingos mirties.

„Moterys dažniausiai galvoja ir liūdi dėl to, kad suvokia, kaip dabar sielosis artimieji. Vyrai daugiau galbūt žiūri į tai, kaip išgyvens šeima, kaip išsilaikys – daugiau iš finansinės pusės“, – aiškina E. Damonskienė.

Visai kas kita – staigi šeimos nario mirtis. Tai nepalyginamai skausmingesnė patirtis, atnešanti daugybę įvairiausių emocijų, kurias suvaldyti ypač sudėtinga.

Nebijokite pykti

Žinoma, nepriklausomai nuo to, lėta ar staigi buvo mirtis, gedintis žmogus išgyvena tokias pat stadijas, kurias pereina kiekvienas, netekęs mylimo žmogaus. Dėstytoja pastebi, kad vieni gedi labai ilgai, o kitiems prireikia mažiau laiko, kad susitaikytų. Išskiriamos keturios netekties išgyvenimo stadijos.

Pirmiausia žmogų ištinka šokas. Kaip aiškina
E. Damonskienė, tai laikas, skirtas suvokti, kas įvyko: žmogus nenori priimti mirties fakto, neigia jį ir gali reaguoti neadekvačiai – imti juoktis ar stebėtis, gali neišriedėti nė viena ašara. Tuo metu labai svarbi aplinkinių parama. Tiesa, ir jie labai lengvai gali pabloginti gedinčiojo savijautą: kalbomis, elgesiu ir pan., todėl svarbu jo nekaltinti, nekalbinti, jei pats to nenori, reikia saugoti jo ramybę. Tačiau būtina būti šalia.

Praėjus šokui, tarsi vulkanas išsiveržia pyktis. Tai natūralu – pyktis yra gilaus sielvarto (dar pasireiškiančio kaip kaltė, baimė ir bejėgiškumas) dalis. Tuo momentu labai svarbu būti šalia gedinčio žmogaus, tačiau nepriimti visko, ką jis sako, asmeniškai, mat dažnai emocijos būna stipresnės už patį žmogų ir jis nieko negali padaryti, nors ir suvokia, kad šalia esantysis dėl nieko nekaltas.

„Antra stadija – neišvengiama. Yra labai daug pykčio. Tas pyktis niekur nedingsta, turi kažkur pasireikšti: atsiranda kaltinimai ir pan., ieškoma, prie ko galėtume prisikabinti. Bet žmogus turi išsipykti, turi tai padaryti. Kai šalia esantieji supranta, kad gedinčiojo pyktis neišvengiamas ir suranda asmeninį „skydą“, kad neįsiskaudintų patys, – žymiai pagerėja psichologinis mikroklimatas“, – teigia moteris.

Toliau prasideda derybos: su aplinka, su kitais žmonėmis ir, žinoma, su savimi. Po netekties žmogus ieško kelių, galimybių eiti į priekį ir nepasiduoti sielvartui. Tai pereina į paskutiniąją stadiją – naujo santykio su pasauliu ir pačiu savimi suradimo.

„Palengva atsiranda giedrų emocijų, gražių, net humoristinių prisiminimų apie kartu praleistą laiką – tai jau liūdesio silpimo požymis. Arba žmogus pralaimi: vartoja alkoholį, narkotikus, suserga depresija, palūžta, atsiskiria nuo viso pasaulio ilgam...“ – atskleidžia lektorė.

Kaip gyventi toliau?

Neretai būna situacijų, kai žmogus išgyvena dėl to, jog savo artimąjį išlydėjo ne taip, kaip pridera, ne taip gražiai. Visgi
E. Damonskienė primena kultūrologų teiginius, kad dėl mirusiojo kūno nereikėtų pernelyg jaudintis: siela tikrai nepyksta ant mūsų, kaip palaidojome, nes ji nuo kūno yra atsiskyrusi.

Bet moteris akcentuoja, kad gailestis ir kaltė gedintįjį gali privesti prie bedugnės: „Jei pradedi savęs gailėtis, netenki labai daug jėgų, užuot palengvinęs gedėjimą, jį dar labiau paaštrini ir pagilini.“

Jei žmogus labai stipriai gedi, jis gali ir regėti mirusįjį, ne tik sapnuoti, tai rodo, kad žmogui labai sunku atsisveikinti. Apskritai, labai svarbu atrasti jėgų gyventi toliau ir išmokti ateitį kurti be to žmogaus, tuomet atsivers kitoks pasaulis, pakis požiūris į gyvenimą.

„Ir jei žmogus praeina tą etapą, jis tampa visiškai kitoks. Per ketvirtą netekties stadiją išsikeltas garbingas prasmės tikslas žmogui padeda įveikti gedėjimo sielvartą, dovanodamas stiprybę. Sustiprėja vidumi tiek, kad gali padėti kitam žmogui atstatyti pusiausvyrą savo pavyzdžiu. Žmogus palengva pradeda vertinti tai, ko nevertino, atitrūksta nuo materialumo, laikinumo, atranda aukštesnes vertybes, taupo laiką. Žinojimas, kad mūsų laikas yra baigtinis, padeda efektyviau ir tikslingiau jį valdyti“, – sako dėstytoja.

Ką verčiau nutylėti?

Būnant šalia gedinčiojo, svarbu suvokti, ką ir kada sakyti, nes žodžiai gali žeisti, ypač tokiu skausmingu periodu. Patartina stengtis kuo mažiau vartoti tokias frazes, kaip: „Neverk, susiimk“, „Tu čia nuolat pergyveni, tai eik kokią knygą paskaityk“, „Pats dėl to kaltas / pats čia sau problemų prisidarei“, „Viskas gerai“, „Tuoj praeis“, „Pamiršk / gana liūdėti“, „Gerai, kad taip įvyko“.

Labiausiai artimuosius praradusiems žmonėms reikalinga visapusiška parama, tad vertėtų išreikšti palaikymą tokiomis frazėmis: „Suprantu, kad tau sunku“, „Nuoširdžiai tave užjaučiu. Man labai gaila“, „Kaip tu jautiesi?“, „Aš esu šalia“. „Gal galiu kuo padėti?“ – tai esminis klausimas, kurio nereikėtų bijoti užduoti, nes tik pats žmogus geriausiai žino, kokios pagalbos jam reikia.

Visgi kalbinti žmogaus, jei šis to nenori, nederėtų. Gedintysis vieną akimirką gali būti gana šnekus, o kitą – dirglus ir piktas, nes vėl nugrimzdo į prisiminimus ir bando kovoti su skausmu. „Kai netenkame artimo žmogaus, galima sakyti, netenkame savo kūno dalies. Ir po tos netekties labai svarbu išmokti gyventi“, – teigia E. Damonskienė.

Jei sunku atrasti jėgų pačiam, nebijokite ieškoti pagalbos. Bendruomeniniuose šeimos namuose pietiniame rajone (Tilžės g. 22) teikiama kompleksinė nemokama pagalba šeimoms (asmeniui): individualios psichologo konsultacijos, mokoma pozityvios tėvystės, ugdomi šeimos įgūdžiai, teikiamos sociokultūrinės paslaugos ir psichosocialinė pagalba. Padedama įveikti šeimoje kylančias problemas ir krizes, susijusias su vaikų auklėjimu, šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimu, smurtu artimoje aplinkoje, skyrybomis, artimojo netektimi, negalia.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt