Net du kartus nukentėjo nuo žvyro vežėjų

Utena

Autorės nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

51034

Bikūnų II piliakalnis nuo seno vadinamas Kapų piliakalniu, nes XV–XVI a. jame buvo laidojami čia gyvenę mūsų protėviai. Iki šiol netoliese dar tebėra įsikūręs Bikūnų kaimas. Kas žino, gal kažkurio bikūniškio protėviai gyveno ir anuomet šalia piliakalnio arba ant jo. O šiandien, bikūniškių tvirtinimu, žmonės ant jo užklysta labai retai. Dažniau apsilanko nebent laukiniai gyvūnai. Piliakalnis net du kartus nukentėjo nuo trumparegiškos žmonių veiklos padarinių, nes iš abiejų jo pusių buvo gerokai nukastas žvyras. Didžiulės iškastos žvyro daubos seniai apžėlė žole, jose auga vienas kitas medis. Nostalgišką artėjančio rudens nuotaiką užkopus ant piliakalnio kiek išsklaidė kartu su „Utenos diena“ čia lankęsis Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojas Dalius Ribokas.

Foto galerija:

Kaip rasti piliakalnį
Bikūnų II piliakalnis stūkso į šiaurę nuo Bikūnų kaimo, esančio Sudeikių seniūnijoje. Jį pasieksite iš Bikūnų centro pasukę į kairę vakarų kryptimi link Armališkių ir pavažiavus 400 m (yra kairėje į pietus nuo kelio – aut. past.).

Bikūnų II piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 2,4 km į šiaurę nuo Bikūnų I piliakalnio. Ne didesnę nei 30 metrų skersmens aikštelę XX a. pradžioje sunaikino karjeras, kastas iš vakarų pusės. Išliko tik šiauriniame šlaite, 2 m žemiau aikštelės, esanti 15x12 m dydžio terasa ir iki 12 m aukščio statūs šlaitai. Aikštelėje buvo XV–XVI a. senkapis. Piliakalnis dirvonuoja, šiaurinis šlaitas apaugęs lapuočiais.

2001 m. archeologas D. Ribokas išlikusioje piliakalnio šiaurinėje dalyje ištyrė bendrą 73,25 kv. m plotą, rado akmeninio kirvuko išgrąžą, lygiosios keramikos šukę bei šešiolika XV–XVI a. kapų. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.–I tūkstantmečio pradžia. Paminklo teritorijos plotas 9 700 kv. m.

Archeologui talkino mokiniai
Kaip ir daugelis rajono piliakalnių, Bikūnų II piliakalnis yra apleistas ir neprižiūrimas, skęsta aukštoje žolėje. Ant piliakalnio likę medžių kelmai ir jo papėdėje sumesta senų žabų krūva byloja, kad prieš kelerius metus buvo šiek tiek praretinti krūmai ir medžiai. Vaikštinėjant po piliakalnį nustebino jo viršūnėje auganti didžiulė sena kriaušė, gausiai aplipusi vaisiais. Vargu ar čia ją kas nors galėjo pasodinti, tikriausiai tai gamtos darbas.

D. Ribokas parodė buvusią kasinėjimų vietą. Kaip papasakojo archeologas, jis jau turėjo šios darbo patirties. Tyrinėjo Kaniūkų pilkapių vietą, Ruklių, Geniakalnio, Aknystėlių, Vaitkūnų senkapius, Bikūnų piliakalnį-senkapį, Bajoriškių kaimavietę (visi Utenos rajone – aut. past.), Utenos ir Anykščių senamiesčius, Anykščių dvarvietę, Utenos dvaro sodybą.

„Man šis darbas prie širdies, nuo mokyklos laikų svajojau tapti istoriku, vėliau studijuodamas pasirinkau archeologijos specializaciją, – sakė D. Ribokas. – Visada įdomu aptikti tai, ko nesitiki. Tai labai kruopštus, daug atidumo reikalaujantis darbas. Kartu su man talkinusiais mokiniais piliakalnį kasinėjom vieną mėnesį. Iš pradžių buvo geri orai, bet vėliau jie subjuro, todėl apsunkino darbą. Malonu, kad tarp mokinių buvo nemažai entuziastų, dalyvavusių ir kituose kasinėjimuose."

Prieš tirdamas piliakalnį archeologas turėjo parašyti programą ir pateikti Vilniuje esančiai mokslinei archeologijos komisijai. Komisijai patvirtinus programą, leidimą kasinėti piliakalnį išdavė Kultūros paveldo departamentas. Lėšų paminklo tvarkiniams tyrinėjimams, kai reikėdavo patikrinti, kas išlikę, kiek ir ko išlikę, ar tiksliai nustatyta paminklo teritorija, skirdavo Utenos rajono savivaldybė. Tai reikėdavo suderinti su paminklotvarkininkais.

Atkasė turtingo žmogaus kapą
2001 m. vykdyti archeologiniai tyrinėjimai atskleidė kai kurių įdomių faktų apie tenykščių žmonių laidojimo būdą. D. Ribokas atkasė 16 kapų, kuriuose buvo laidojami žmonės. Daugiausia aptikta peilių, nes iki XVII a. būdavo populiaru laidotis su peiliais. Anot archeologo, šis įprotis buvo pagonių palikimas.

„Kapuose radom ir XVI a. sidabrinių monetų, nors ten laidodavosi paprasti kaimiečiai. Vadinasi, jie nebuvo nuskurdę, – pasakojo D. Ribokas. – Atkasėm ir vieno turtingo žmogaus kapą Nr. 5. Jame buvo įdėtas kovos kirvis, mažas simbolinis kirvukas ir Kazimiero Jogailaičio denaras. Kapas datuojamas XV a. pabaiga. Mokslininkai nesutaria, kodėl į kapus būdavo dedami maži kirvukai. Vieni tvirtina, kad mažas kirvukas turėjo simbolinę reikšmę, kiti mano, kad neišgalėjo įdėti didesnio."

Paklaustas, ar vietinius žmones domino piliakalnio kasinėjimai, D. Ribokas prisiminė, kad smalsuolių ateidavo vos vienas kitas, nors Bikūnų kaimas yra visiškai šalia piliakalnio.

Ankstyvasis piliakalnis
Bikūnų II piliakalnis – yra ankstyvasis pilies kalnas. Jame buvo įtvirtinta gyvenvietė. „Ankstyvieji piliakalniai rytų Lietuvoje atsirado II tūkst. prieš Kristų IV ketvirtyje. Žalvario apdirbimas juose prasidėjo IX a. prieš Kristų, – sakė D. Ribokas. – Rasta liejimo formų, tiglių, samtelių. Liejo ir papuošalus, darbo įrankius. Buvo liejami ir žalvariniai kirvukai, paplitę Skandinavijoje. Manoma, kad skandinavų liejikai vykdavo žaliavos į Volgos aukštupį. Jie apsistodavo rytų Lietuvos piliakalniuose ir mokydavo vietinius. Kad negaištų laiko veltui, liejo ir savo kirvukus. Narkūnų piliakalnis iki žalvario apdirbimo pradžios buvo neįtvirtintas. Ažugirių senkapyje dar prieš tyrimus kasant duobę rastas žalvarinis smeigtukas. Tokių smeigtukų liejimo formų rasta Antilgės piliakalnyje."

Ant piliakalnio švęsdavo Jonines
Po vedybų daugiau kaip prieš 50 metų Bikūnų kaime apsigyvenusi Stasė Masiulienė nostalgiškai prisimena senus sovietinius laikus, kai kartu su vyru per Jonines traukdavo ant Bikūnų II piliakalnio. Tai buvo didžiausia ir gražiausia šventė visoje apylinkėje, kurią dar vadindavo metine švente. Į ją sugužėdavo pulkai žmonių, nes prie vietinių gyventojų prisijungdavo ir iš miesto atvažiavę jų giminės.

84 metų S. Masiulienė prisiminė, kad eidami link piliakalnio visi traukdavo dainas, kad net apylinkės skambėdavo. „Jei dabar eidamas uždainuotum, žmonės sakytų arba esi girtas, arba „durnas", – palingavo galva bikūniškė. – Jau daug metų nesu buvusi ant piliakalnio. Ir kiti ten kojos nebekelia. O ir kam nebėra, nes kaimo beveik nebeliko. Jei kas ir gyvena, tai tokie kaip aš – lazdele eidami pasiremia."

Prisiminimais į anuos laikus nuklydusi S. Masiulienė pasakojo, kad Jonines ant piliakalnio švęsdavo iki paryčių. Tais laikais piliakalnis nebuvo apaugęs medžiais, jo viršuje buvusi aikštelė, kur vykdavo šokiai, liepsnodavo laužas. Šventei visi ruošdavosi iš anksto, pindavo vainikus, gražindavo piliakalnio aplinką. Tais laikais jis žolėje neskendėdavo, nes būdavo nušienaujamas. „Joninės buvo Bikūnų pasididžiavimas ir brangiausia šventė, į kurią žmonės masiškai plūsdavo ir važiuoti, ir pėsti. Kai kolūkis sugriuvo, nebeliko ir šventės, piliakalnis apaugo žole, niekam jis neberūpi", – atsiduso S. Masiulienė. Padavimų ar pasakojimų apie Bikūnų II piliakalnį kalbintai bikūniškei girdėti neteko. Tą patį patvirtino ir D. Ribokas.

Įkvėpė kūrybai
„Utenos dienos" žurnalistės žvilgsnį patraukė ant medinio ženklo, žyminčio, kad čia yra Bikūnų II piliakalnis, raudonais smeigtukais pritvirtintas išblukęs nedidelis popieriaus lapelis. Jame tik iš kelinto karto šiaip ne taip pavyko perskaityti nežinomo autoriaus parašytą posmą:
Sustok pradžioj,
nukelk kepurę,
Čia protėviai narsūs
Tau ateitį kūrė.

Tikriausiai eilėraščio posmas gimė spontaniškai ir buvo sukurtas ant piliakalnio. Būtų įdomu, jei jo autorius atsilieptų. Tai galėtų patvirtinti faktą, kad ir šiomis dienomis piliakalniai ir ten gyvenusių vėlės žmones traukia apmąstymams, nes, anot archeologų, ten iki šiol yra kažkokia nenusakoma aura. Šiuo metu šalia piliakalnių ar kiek tolėliau gyvenantys žmonės nė nenumano, kaip ten anksčiau gyveno galbūt jų protėviai, kodėl jie čia kūrėsi, kokius turėjo papročius, nes šios dienos modernėjančiame pasaulyje daugeliui jau tapo tai neaktualu.

Tačiau ir nūdienos lyrikams šios sakralinės vietos lieka tarsi neįmintos mįslės.

PILIAKALNIAI
Kęstutis BALČIŪNAS
Piliakalniai...
Užsnūdę ant saulės akmenų,
Kiek aš, gimtine mano,
tave gerai menu.
Stovėjo jie per amžius,
Per amžius ir stovės,
Šlovė ir garsus aidas
Papėdėn jųjų kvies...
Visus, kurie primins
Jų garsą begalinį
Iki pat jūrų marių
Ir tolimų tėvynių.
Galės vaikaičiams savo,
Susėdusiems prie blynų,
Papasakot, kaip statė
Pilis ant kalno plyno!
Kaip akmenis rideno,
Bokštus didžiuosius krovė,
Kad priešai
Užpulti jų netrokštų.
Papasakos, kaip žuvo
Kariūnai mūsų narsūs
Ir priglobė juos Žemė,
Užklojo rugio varpos.
Papasakos vaikaičiams
Apie didžius mūšius,
Apie medžiokles savo,
Vilkus, šernus, lūšius.
Papasakos, kaip augo
Narsa tautos mažytės,
Kur ant kiekvieno kapo
Dabar alyvos žydi...
Piliakalniai brangieji,
Klūpau prie jūsų kojų...
Verkiu ir nuo to skausmo
Rūku aš apsikloju...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt