Nesakau „ne“ Lietuvai, bet kol kas čia neturiu ką veikti

Dauguma šias eilutes skaitančių žmonių esame iš to pasaulio, kai buvo mokoma taupyti, vertinti ir nuolat galvoti, kas bus toliau. Mes visuomet žinojome, kad niekada nieko negalima išmesti, nes nežinia kada prireiks. Gavai gerą darbą – brangink, kažin ar kur rasi geriau. Turi daugiau pinigų – kišk į kojinę – bus juodai dienai. Jei galvoji apie kasdienius malonumus – esi plevėsa, jei taupai ateičiai – apdairus žmogus…

Ištisos kartos gyveno laukdamos tos „juodosios dienos“, vis tikėdamos, kad jau tuoj, tuoj bus galima pradėti gyventi „žmoniškai“. Tik ar šis, egiptietišką pasiruošimą pomirtiniam gyvenimui primenantis egzistavimas, iš tiesų buvo gyvenimas?

Pamenate tuos sovietinių laikų kombainininkus, kurie gaudavo tūkstantinius atlyginimus? Jie turėjo didelius, kartais net trijų aukštų namus ir juodas „volgas“. Tik maža smulkmena – baldai buvo užkloti polietileno plėvele, po namus buvo galima vaikščioti tik su šlepetėmis, o patys šeimininkai glausdavosi rūsyje.

Tie didžiuliai namai tebūdavo muziejus, iliuzija to būsimo gero gyvenimo, kuris išauš… iš karto po „juodos“ dienos. Dauguma iš jų taip ir mirė nesulaukę „geresnių“ laikų…

Kažin ar turime teisę juos smerkti. Tai pasaulio suvokimas, kuris atėjo į mūsų sąmonę gerokai seniau, nei liovėmės plauti vienkartinius polietileninius maišelius (tik nesakykite, kad to niekada nedarėte). Karai ir okupacijos mus išmokė atsisakyti dabarties malonumų vardan menamo gero gyvenimo kada nors vėliau.

Dabartinis jaunimas gyvena kitaip! Jie drąsiai keliauja po pasaulį. Išbando daugybę darbų ir net turėdami patį geriausią pasiūlymą, anksčiau ar vėliau jį iškeičia į… nežinią. Nes juk niekada nežinai, kas laukia už horizonto…

Mums tai atrodo vėjavaikiškumas, o jie kalba apie neįkainojamą patirtį ir už tūkstančius daiktų, vertingesnius įspūdžius. Mūsų vaikai, regis, išmoko mėgautis gyvenimu.

Viena tokių kasdienybe ir pasauliu besidžiaugiančių – Urtė Zabėlaitė. Su penktus metus Škotijoje, Glazge, gyvenančia mergina kalbėjausi apie sambos ritmus, jūros druska pagardintą baltąjį šokoladą bei apie įkvepiantį laisvės pojūtį.

„Profkė“

Nežinia, kaip būtų pasisukęs Urtės gyvenimas, jei penkiolikmetės Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleivės choreografas Sigitas Repšys ir jo šokių partnerė Ineta Pocevičiūtė nebūtų pakvietę šokti tango.

Argentinietiškas šokis buvo visiškai užvaldęs Urtės gyvenimą. Mokykla, repeticijos, gastrolės – buvo tas užburtas ratas, iš kurio ji negalėjo ištrūkti. Tiesą pasakius, to net ir nebandė.

– Sigitas ir Ineta, tai tie mokytojai, kuriems esu nepaprastai dėkinga už labai daug dalykų. Už jų teatrą, už pastangas, už darbą, už meilę šokiui, – neslepia mergina.

Dar mokydamasi gimnazijoje žinojo, kad nori išvažiuoti iš Lietuvos. Tačiau meilė Tango teatrui ir nežinojimas, kuria kryptimi pasukti, Urtę metams sulaikė gimtinėje.

– Nebuvau apsisprendusi, nei ką noriu veikti, nei kur važiuoti, tad likau Vilniuje. Kad metai nebūtų iššvaistyti veltui – stojau į vieną Vilniaus profesinę mokyklą, konditerio specialybę. Man visuomet patiko kepti, to išmokau iš mamos. Tačiau šiuo atveju studijų pasirinkimą labiau nulėmė jų trukmė – vieneri metai. Man atrodė, jog tiek užteks apsispręsti, ką noriu toliau veikti.

Nors visuomenėje gajus stereotipas, kad profesines mokyklas renkasi tik nevykėliai, Urtė nė kiek nesigaili, kad įstojo į „profkę“. Pasvalietė pasakojo, kad ir jų grupėje labai daug niekam tikusių, nemotyvuotų žmonių. Pasitaikė net tokių, kurie nesuprato lietuviškai ir mokytojai su jais bendraudavo lenkiškai. Tačiau buvo ir tokių, kuriems maisto gaminimas yra aistra. Pastarajai grupei priklausė ir Urtė.

Mokslai buvo įdomūs ir sekėsi. U. Zabėlaitė buvo pakviesta dalyvauti jaunųjų konditerių konkurse. Sėkmė šypsojosi – pasvalietė laimėjo pirmąją vietą ir gavo ne tik aukso medalį, bet ir teisę mėnesį stažuotis Prancūzijoje, „Michelin“ žvaigžde įvertintame restorane.

Ten visi labai disciplinuoti. Išsirikiuoja priešais virtuvės šefą ir ką jis bepasakytų, visi atsako dviem žodžiais – oui, chef (taip, šefe). Man tai kėlė juoką, nes nepratusi taip paklusniai viską daryti. Nors buvau trumpai, labai daug ko išmokau. Ten pirmą kartą pagaminau ledus, prancūzišką skanėstą macaron sausainius, pirmą kartą puošiau patiekalus tikro aukso dulkėmis.

Grįžusi į Lietuvą Urtė baigė mokslus ir gavo pasiūlymą kepti tortus vienoje garsioje Vilniaus įmonėje. Darbo sąlygos ir atlyginimas buvo puikūs, tačiau širdis jau plakė kelionės ritmu.

Mergina siuntė prašymus į daugybę Škotijos koledžų, ir vos gavusi pakvietimą, susikrovė lagaminus.

– Darbdaviai mane suprato ir išleido. Negana to – pažadėjo, jei persigalvočiau, bet kada priimti atgal į darbą. Taip kad – niekuo labai nerizikavau.

Škotiškas akcentas

Škotija Urtę suviliojo nemokamu mokslu ir, kaip jai atrodė, galimybe laisvai kalbėti anglų kalba.

– Anglų mokėjau gerai. Iki tol ne kartą teko bendrauti su užsieniečiais, tačiau Škotijoje pasijutau bejėgė. Kurį laiką kai kas nors su manimi kalbėdavo, aš tiesiog linkčiodavau galva ir šypsodavausi – nesupratau nieko. Prireikė beveik trijų mėnesių, kad perprasčiau ir priprasčiau prie škotiško akcento.

Smalsiai ir viskuo besidominčiai merginai adaptacija nebuvo sudėtinga. Ji greitai įprato prie vietos gyvenimo būdo, susirado darbą restorane ir ėmė mokytis šokių.

Deja, pastarasis pasirinkimas nepatenkino lūkesčių. Koledže buvo akcentuojamas klasikinis, baleto šokis, kuris, niekada to nesimokiusiai Urtei, pasirodė per daug sudėtingas. Studijas ji metė.

Tarp dviejų pomėgių – kulinarijos ir šokio besiblaškanti lietuvaitė nenurimo – įstojo į kulinarijos koledžą. Paklausta, kuo skiriasi dvejus metus trukusios škotiškos studijos nuo lietuviškų, Urtė šypteli:

– Jie labai turtingi. Ten gauni viską – nuo uniformos iki asmeninio peilių rinkinio, jau nekalbu apie produktus, reikalingus patiekalams gaminti. Viskas duodama nemokamai. Lietuvoje nebuvo nieko. Vienas senas plaktuvas skirtas visai grupei ir gal dvidešimties metų senumo peiliai. Kai mokydavomės, pavyzdžiui, apie šokoladą, reikėdavo jo plytelę atsinešti pačiam. Lietuvoje puikūs mokytojai, kurie labai daug išmoko, tik gal tas nusistovėjęs požiūris, kad profesines mokyklas renkasi nevykėliai, stabdo investicijas į šias įstaigas.

Kulinarines studijas baigusi, ne viename restorane dirbusi kraštietė įsitikinusi, kad lietuviai maitinasi sveikiau už škotus. Anapus Lamanšo beveik nevalgomos šviežios daržovės, dažniausiai viskas kepama aliejuje ir yra labai riebu.

Škotai, kaip ir lietuviai, gamina kraujinius vėdarus. Nacionalinis patiekalas – hagis, ruošiamas iš avies širdies, kepenų, plaučių, sumaišytų su svogūnais, avižiniais dribsniais, druska ir prieskoniais. Įdaras sukemšamas į avies skrandį ir kepamas orkaitėje.

Urtės aistra – kepiniai.

– Kai darbiniesi restorane, tave pakviečia vienai bandomai dienai. Jie stebi, kaip bei ką gamini ir po to priima galutinį sprendimą. Paskutinėje darbovietėje paruošiau desertą iš baltojo šokolado ganašo, pagardinto apelsino žievele, jūros druska ir balzamiko actu. Darbą gavau iš karto…

Tortais dažniausiai lepina savo draugus ir pažįstamus.

– Jei einu į svečius pas vaikiną – kepu šokoladinį arba kavos tortą. Jei kepinys bus skirtas moteriai, gaminsiu šampano ir braškų arba morkų tortą.

Tiesa, ne visur ir visuomet lietuvaitė gali realizuoti savo kulinarines svajones. Štai dirbant kavinukėje, kurios lankytojai dažniausiai buvo vaikai ir jaunos šeimos, merginai teko paminti visus savo principus.

– Savininkė man sakydavo tiesiai – mes gaminame tai, ko patys niekada nevalgytume. Tai būdavo pyragai, kuriuos mes gardindavome pačiais keisčiausiais, kartais visiškai nederančiais įdarais – zefyrais, saldainiukais ir t. t. Svarbu, kad būtų kuo labiau spalvota ir saldu…

Tačiau lietuvaitę labiau stebina ne kulinariniai dviejų tautų skirtumai.

– Jie gerokai labiau atsipalaidavę nei lietuviai. Ten įprasta gatvėje sveikintis su pirmą kartą matomu praeiviu, padėkoti autobuso vairuotojui ar užkalbinti bare sėdintį nepažįstamąjį. Kai tai darai Lietuvoje, dažniausiai susilauki tik nuostabos kupino žvilgsnio. Mes esame labai susikaustę. Štai neseniai važiuodama autobusu ėmiau garsiai juoktis iš išgirstos linksmos istorijos. Draugė ėmė mane raminti, o aplinkiniai varstė tokiais žvilgsniais, lyg būčiau padariusi ką nors negero, – stebisi mergina.

Gyvenimas, kaip vienas niekada nesibaigiantis šokis

Po trijų metų baigusi kulinarijos studijas Urtė įstoja į Glazge įsikūrusį šokių koledžą. Studijų spektras platus – nuo džiazo iki hip hopo. Taip studijuojama anatomija, choreografija, režisūra, medicinos pagrindai.

– Paskaitos vyksta tris dienas per savaitę – nuo devintos iki septynioliktos valandos. Po to – lankau papildomas pamokas kitose mokyklose arba pati mokau šokių.

Urtė dar uždarbiauja vienoje kompanijoje, kuri rengia mergvakarius. Merginos užduotis išmokyti vakarėlio dalyves sambos šokio ir kartu paruošti trumpą pasirodymą.

Bent kelis kartus metuose dalyvauja įvairiuose šokių festivaliuose ir, žinoma, labai daug keliauja. Sunku būtų rasti žemėlapyje vietą, kurios nebūtų aplankiusi Urtė. Ir jei jau susiruošia kelionėn, gali būti tikras, kad tai nebus nuobodus gulėjimas paplūdimyje. Mergina nardo, kopia į kalnus, šokinėja parašiutu. Ir šoka, šoka, šoka… Prieš mėnesį ji lankėsi Karibuose, iš kur parsivežė ne tik krūvą neužmirštamų įspūdžių, bet ir naujų, iki tol nematytų sambos žingsnelių… Studijos dar nesibaigė. Liko metai Glazge, po kurių Urtė kraustysis į Edinburgą. Ten jos lauks išlyginamosios studijos ir universitetinis bakalauro laipsnis.

Svajonės apie nuosavą kavinę ir laisvę

– Baigusi studijas norėčiau iki kokių trisdešimties metų gyventi su kuprine ant pečių. Lietuvoje man buvo labai gera, bet pasaulis toks didelis… Aš nenoriu užsisėdėti vienoje vietoje. Noriu keliauti, pažinti, džiaugtis. Kai bus šeima, vaikai, tada bus kiti prioritetai, o dabar aš noriu mėgautis laisve. Kai šis etapas baigsis, norėčiau atidaryti nuosavą kavinę. Dienomis ten būtų prekiaujama kava ir mano keptais tortais, o vakarais sustumiami stalai ir vyktų šokių pamokos. Tai labai populiaru vakaruose. Ar ta kavinė bus Lietuvoje – nežinau. Aš pasiilgstu čia likusių draugų, šeimos, bet savęs kol kas čia neįsivaizduoju. Nesakau „ne“ Lietuvai, bet kol kas čia neturiu ką veikti.

Lietuvoje vyrauja požiūris, kad reikia taupyti. O aš galvoju, kad kol gali, reikia leisti pinigus. Jei bus reikalas, aš susitaupysiu. Nesu turtinga. Šiaip aš nesistengiu kuo daugiau uždirbti, o kuo mažiau dirbti. Noriu, kad kuo daugiau laiko liktų šokiams, žinau, kad anksčiau ar vėliau tai atsipirks. Bet iki to manęs laukia labai ilgas kelias ir aš noriu, kad jis būtų smagus.