PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2022 m. Rugpjūčio 2 d. 09:39

Nepažįstamas subtilaus kolorito meistro tapybos veidas

Šiauliai

Saulius Kruopis. Abstrakti kompozicija iš meditacijų ciklo. 2017. Drobė, aliejus. 70 x 100 cm.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT


241553

„Meditacijos: spalvų ir simbolių pasaulis“ – iš Šiaulių kilusio dailininko, tapytojo, tarptautinių Nidos plenerų iniciatoriaus ir vadovo Sauliaus Kruopio naujausias albumas. Solidus leidinys skirtas paties Sauliaus kūrybai: aprėpia visą kūrybinį periodą – nuo ekspresionizmo iki abstrakcijos. 60-mečio jubiliejui kurtas albumas dienos šviesos neišvydo dėl pandemijos suvaržymų, tačiau dailininko gyvenime panašių suvaržymų būta ir sovietmečiu. Ilgesys išgyventi pilnatvę buvo toks stiprus, kad neatbaidė nei saugumiečių persekiojimai, nei daboklės. Dabar Saulius kūrybinės energijos pliūpsniams jau turi paaiškinimą.

„Tu vienas neegzistuoji“
Tapytojo, fotografo, kolekcininko ir visuomenininko S. Kruopio biografiją, kūrybinį kelią, rengtas parodas šalyje ir užsienyje, muziejus, kurie įsigijo darbus, rasti gali paprastai – internetu dabar naudojasi net tie, kurie juo naudotis nemoka. O kaip pasaulį ir žmones nuo mažumės iki 62-ojo gimtadienio matė Saulius, kas jį vertė važinėti po pasaulio plenerus, tapyti, fotografuoti ir kas verčia iki šiol nenustygti vietoje – keliauti ir bendrauti, tapyti ir vis kažką naujo kolegoms suorganizuoti – vargu ar kas žino.

Akvarelės meistras profesorius Antanas Visockis, su Sauliumi atsitiktinai susitikęs Dailės galerijoje, kur iki liepos vidurio buvo eksponuota Šiaulių dailininkų darbų paroda, kolegos veiklą pavadina tikra Lietuvos kultūrine misija, nes Sauliaus veikla – ne dėl jo paties, o dėl kitų. „Neįsivaizduoju, kada jis miega, kada dirba. Neatsižaviu jo veiklumu“, – sako profesorius.
O Saulius dėl visko kaltina savo jaunystę, kai susižavėjo orientalizmu (Rytų pasaulio estetinių ir dvasinių aspektų sąmoningu vaizdavimu – aut. past.).
„Joga, budizmas – man tada buvo 15 metų. Turėjau labai gerus dėstytojus, dzenbudistą Mindaugą Dapkų. Jis buvo Talmantienės mokinys. Mes visus pratimus darėme: ir asanas, ir kvėpavimo... Ant galvos stovėjome. Aš visa tai dariau. Kiek vėliau į gyvenimą atėjo Dievo samprata ir naujas žingsnis. Vedantos šventraščių pagalba iš impersonalizmo perėjome į personalizmą. Taip Lietuvoje gimė vaišnavų mokslas ir Krišnos sąmonės sekėjų gretos. Per Šiaulius viskas. Arvydas Jankauskas iš Peterburgo atvežė „Bhagavad-Gitą“ ir kitos literatūros. Jis kaip paukštis, jo dvasinis vardas buvo Garuda das. Prisijungė ir kiti, grojom, meditavom, organizuodavom kirtanus, mokėmės... Visa tai buvo dar iki 1980-ųjų. Kai tu bendruomeniškai ką nors darai, tada kažko gali pasiekti. Tu vienas neegzistuoji. Turi būti tarp kitų“, – sako Saulius.
Ir apie organizuojamus plenerus, parodas dailininkas sako tą patį: „Komanda turi būti. Susikalbėjimas turi būti. Turi būti nors trys žmonės. Be jų nieko nepadarysi.“

Užgausi emociją – prie širdies neprieisi
Nors Saulius baigė tuometį Valstybinį dailės institutą, į jį buvo priimtas tik iš ketvirto karto. „Saugumiečiai mane prie visų išsikviesdavo ir egzaminų metu išsivesdavo. Kartą nusivedė net į rektoriaus kabinetą „pasikalbėti“. Vadino penktąja kolona, kaltino neleidžiamos dvasinės literatūros platinimu. Negalvojau, kad dėl mūsų pasaulėžiūros, kitokios laisvalaikio kokybės, prasmės ir dvasingumo paieškų tampi nusikaltėliu. Kai pirmą kartą 1981 m. išgyvenau kratą, viską išnešė: knygas, fotografijas, muzikos įrašus, net rytietiškus paveikslus. Rėmus tik paliko“, – prisimena jis.
1980-aisiais Maskvoje vyko olimpiada, ten tuo metu buvo ypač daug saugumiečių. „Mus suėmė Rygoje jau po olimpiados, rugsėjo mėnesį. Tampė po saugumo rūsius. Man tuomet 20 metų buvo. Pasivadinau Buivydu Antanu, nes mano krikšto vardas yra Antanas, o mama – Buivydaitė“, – sako jis.
Saulius iki šiol nesupranta, už ką su bendraminčių kompanija vis būdavo suimamas. Jie juk nieko blogo nedarė: pamedituodavo, padainuodavo, vegetarišką maistą valgė. Taip maitinasi ir iki šiol.
„Mano tardytojas (Bružas), griežtas toks žmogus, tardymo metu buvo nustebęs, kokie mes kultūringi žmonės. Nė karto nenusikeikėm. Bet vis klausinėjo, kur knygas, mašinraščius ir mikrofilmus gavau. Per pertraukėlę dar tardymo izoliatoriuje prašė jam padėti, važiuoti kartu ir vieno buto Vilijampolėje planą nubraižyti, nes ten žmogų rado užmuštą“, – prisimena dailininkas.
Po kratų Sauliui yra tekę gyventi Kauno gelžbetonio gamykloje, po vamzdžiais. Rado kažkokią nišą, ten įkūrė fotolaboratoriją ir apsigyveno. Tada, po metų, pagaliau įstojo į Dailės akademiją, į Tapybos fakultetą.


Foto galerija:

1. Saulius Kruopis Indijoje, Kusum Sarovare, festivalio metu(1).jpg
2 mano paveikslai Vilnius(2).jpg
3. Indas profesorius Kamal Kapuras su mokiniais (Is kaires) Lietuviu ir Indu (Is Desines).jpg
2019 Birstono parodai(1).jpg

Sąjūdžio laikais tą tardytoją jis jau sutiko pas tėvą Stanislovą OFM. „Aš ten visus nuolat nusiveždavau – kad erudicijos įgautų, pabendrautų, sustotų. Keturis tapybos plenerus Paberžėje surengiau ir tuziną tarptautinių parodų“, – sako Saulius.


Apie panašius sustojimus, stabtelėjimus dailininkas atsiliepia tik kaip apie gėrį. Net karantino sustabdymas jam buvo gerai. Na, bent pirmi du jo mėnesiai… „Tada gali pamatyti, pamąstyti, pasinerti į save“, – paaiškina.


Dar viena sustojimo istorija nutiko 1978-aisiais, kai nesutiko mėnesiui važiuoti į karinę stovyklą – juk tuomet vyko pasaulio futbolo čempionatas Argentinoje.


„Tada atsirado Maradona, o aš gi lankiau futbolą ir žaidžiau net už Šiaulius. Už tokią poziciją buvau paliktas antriems metams, nors mokiausi vien penketais. Toks buvo lemtingas pirmasis gyvenime stabtelėjimas. Jei būčiau rugsėjo 1-ąją pedagogų susirinkime atsiprašęs, užsirūstinęs karinio parengimo dėstytojas, pulkininkas Kulikovas butų man atleidęs... Sėdėjau už durų ir suvokiau, kad turiu būtent šią amžinybės akimirką apsispręsti. Durų nepravėriau, neatsiprašiau, todėl ir likau antriems metams kartoti kurso“, – prisimena.


Saulius sako iš Rytų praktikų išmokęs, kad nieko gyvenime negali užgauti. Ir tėvas Stanislovas jam sakė: „Užgausi žmogaus emociją, nebeprieisi nei prie jo proto, nei prie širdies.“ Bendravimas, diplomatija yra svarbiausia.


„Neištrinsi“


Gegužę Šiauliuose pristatęs albumą „Meditacijos: spalvų ir simbolių pasaulis“, Saulius vėl paniro į parodų organizavimą. Birželį dvi savaites praleido tarptautiniame tapybos plenere Sakartvele. Vos grįžęs atlėkė į Šiaulius, liepos viduryje vėl išlėkė į plenerą. Kas menininką taip intensyviai stumia į priekį?


„Man skydliaukę išoperavo. Vėžinę. Buvau jaunystėje jogas, vieni kauliukai. Vėliau pastebėta, kad sutrikusi medžiagų apykaita, nuolat priaugdavau svorio. Lemiama operacija padėjo, nes metastazių jau buvo. Mane turbūt apšvitino per tardymus. Arba kaltas Černobylis. Tris dienas tada tapiau Trakuose, gamtoje prie ežero. Nieko nežinojom“, – atvirauja ir priduria, kad apie savo ligas paprastai vengia kalbėti.


Po šios operacijos tapo labai jautrus. Medikai rado dar ligų, kartais tenka pakvėpuoti deguonimi. „Buvau iš tokios aplinkos, kur judėdavome visur grupėje. Tapybos mokiausi Vokietijoje ir Indijoje. Aš gavau tikrai daug žinių... Už Rytų filosofijos propagavimą Maskvoje po 1980 m. žmones buvo pradėję sodinti į kalėjimus. Į Maskvą atvažiuodavau iš bibliotekų specialiųjų fondų (per tarpininkus) knygų paimti, atšviesti ir platinti Lietuvoje. Pogrindyje susitikinėdavome. Šiaulių pačiame centre, vienoje fotolaboratorijoje, darydavau nuotraukas. Tik aš jas dariau ir vežiau visur: į Maskvą, Sankt Peterburgą, Taliną ir kitur. Kur tik altoriuose yra geros kokybės spalvotos nuotraukos, visos mano darytos Šiauliuose. Rytų praktikos ir bendruomeniškumas lėmė šį mano aktyvumą“, – sako Saulius.

Dailininkas šypteli, kad šiemet žmona jam net uždraudė iš idealizmo parodas rengti. Bet jis negali nerengti.


„Iš praeitų gyvenimų viską atsinešiau. Neištrinsi. Dvasinė patirtis niekur nedingsta. „Spruti“ širdyje išlieka. Mes kiekvienas mokame kažką geriau daryti. Visi turime kažkokių dovanų, esame kažkur profesionalai. Darau, ką moku geriausiai. Šioje perdėm materialistinėje ir iki kraštutinumų politizuotoje visuomenėje nelabai priprantu: nesuprantu, kaip galima tik dėl pinigų kažką daryti ar kurti”, – sako jis, pridurdamas visada ieškojęs prasmės.


„Žmonai kojas turėčiau bučiuoti, ką ir darau, kad ji niekada nepriekaištavo, jog neturiu pinigų. Visiems savo tapybos darbus išdalinu. Per Kalėdas po 50 darbų išdalinu. Man negaila“, – sako dailininkas.


„Tokio, koks buvau jaunystėje, manęs niekas nežino“


Kai 1996 m. Saulius vyko į savo pirmąją kelionę Indijon, vienintelis žmogus, kuris jį palaimino, – akademikas Antanas Andrijauskas. Saulius savo filosofijos dėstytojui kone per kiekvieną parodą sakydavo, kad savo albume norėtų jo apžvalginio teksto. Bėgo metai, prabėgo 10, 20, ir galiausiai 60-mečio proga akademikas tekstą parašė. Tačiau prieš tai privertė dailininką į albumą surinkti geriausius darbus iš jaunystės laikų – kai meditavo, praktikavo ir nuosekliai augo.


„Jis man pasakė, kad Nidos plenerai manyje viską tik sugadino. Esą taip gražiai keliavau į abstrakcijas, čiurlioniškas lyrines spalvas, o atsirado gamta ir dar moterys nuogalės. Pakilti vėl į meditacijų koncentracijas sunku. Jo pastaba buvo labai taikli. Tokio, koks buvau jaunystėje, manęs dabar niekas nežino“, – atvirauja S. Kruopis.


Akademikas iš 500 paveikslų atrinko vos 220. Chronologiškai surinkti ir pateikti kūrybą, plačiai pasklidusią, buvo iššūkis, kuris tęsėsi apie metus.


Albume „Meditacijos: spalvų ir simbolių pasaulis“ A. Andrijauskas akcentuoja, kad leidinys apima per keturis dešimtmečius sukurtus geriausius iš gausybės net tapytojų cechui nežinomų darbų, atspindinčių S. Kruopio tapybinės evoliucijos kelią. „Netikėtai atsiskleidžia dailės mylėtojams nepažįstamas šio subtilaus simbolių, ženklų pasaulio, spalvos ir kolorito meistro kūrybos veidas“, – pažymi akademikas.


Albume publikuojami kūriniai suskirstyti į periodus: ankstyvoji tapyba, grafika; plenerinė, istorinė tapyba; tiltai, meditacijos.

Oksana Laurutytė