Nekeiksnokime orų, kokie jie bebūtų, o pasidarykime sau šventę

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

12351

Išlindo saulė – pasidžiaukime ja, lyja – juk tai irgi malonumas. Kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Bet lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir lietus. Pavyzdžiui, Dainų šventė, Varnių bliuzo ar „Visagino country“ festivaliai ir t. t.

Jakutis

Ši vasara labai jau savotiška. Štai kažkurią dieną oras pasikeitė net keletą kartų – lietus, saulė, vėl lietus... Sinoptikai paaiškintų, jog susidūrė šalto ir šilto oro srovės, ar kažkaip panašiai. Sako, planetų išsidėstymas irgi veikia orus. Pasirodo, planetos nėra draugiškos, o kai jos išsidėsto vienoje linijoje – lauk kataklizmų.

Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad ima linkti ausys. Orai net sukelia depresiją. Aišku, depresijos sukėlėjų yra daug, bet kai dar prisideda orai bei atsiranda kelių simptomų kombinacija (liūdna nuotaika, kurios neveikia jokios aplinkybės; sumažėjusi energija ir aktyvumas; sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija; didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų; sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi; kaltės ir bevertiškumo idėjos; miego sutrikimai; apetito stoka), kuri tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra diagnozuojama depresija.

Šią vasarą apie orus ir depresiją kalbėti tenka dažnai ir, regis, dar ne kartą teks, kiek tos vasaros bus, nors tai daugiausiai turėtų būti rudens bei žiemos temos, t. y. kai trumpėja dienos, o saulės stoka iššaukia liūdesį.

Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė nuo XX a. pab. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiems būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad sezoninės depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.

Štai prie alkoholio temos ir norėtųsi kiek stabtelti, juolab kad tai šiandien aktualu, o dar, atėjus valstiečiams, norisi daugiau išgerti. Nesiginčysiu dėl posakio, jog jeigu rašai apie alkoholį, jis tave domina. Šiandien vieni džiaugiasi draudimais pardavinėti alkoholį festivalių metu, riboti jo prekybos laiką, perkančiųjų amžių, didinti alkoholio kainą ir t. t. Kiti sako, jog pasirinkimas turi būti laisvas ir reikia ne drausti, o auklėti žmones. Apie alkoholį noriu parašyti ir dėl neseniai matyto vaizdelio.

Nutarėme aplankyti Biržus, pakeliauti garsiųjų šeimų Radvilų ir Tiškevičių takais. Nuvykome ir prie apžvalgos bokšto. Diena buvo saulėta, nuotaika puiki, turistų daug. Tik vienas jų buvo gerokai įkaušęs. Visa gerkle rusiškai (nors kalba čia nesvarbi) keikėsi, šiaip kažką šūkavo. Atrodė, jog tau dėl to turėtų būti nei šilta, nei šalta, bet nuotaika buvo sugadinta. Aplink buvo daug vaikų, todėl ne vienas bandė jį tildyti. Turistas, supratau, buvo su grupe, taigi kiti grupės nariai stengėsi irgi jį raminti, bet nesėkmingai. Regis, turistas, gal ir iš Rusijos, pirmą kartą apsilankė Biržuose ir nebuvo nieko girdėjęs apie biržietišką alų.

Nikas Brounlis knygoje „Alkoholis“, kuri, mano galva, viena iš rimčiausių knygų apie alkoholį, pasirodžiusi Lietuvoje, rašo: „Nors alkoholis per savo ilgą ir spalvingą istoriją nuvarė į kapus milijonus žmonių ir užsitarnavo tokių epitetų kaip „velnio lašai“ arba „motinos pragaištis“, apskritai pasaulyje į girtuokliavimą žiūrima gana lengvabūdiškai“.

Spaudoje ir internete daug mitų apie alkoholį.

- Alkoholis greitai sušildo.

Pripažįstama, jog peršalus tikrai gali padėti 50 g degtinės, viskio ar konjako. Jie praplečia kraujagysles ir normalizuoja vidaus organų kraujo apytaką. Tačiau jeigu geriama toliau, tai kraujo apytaka dar aktyvėja, oda parausta, atsiranda malonus šilumos jausmas, kuris, deja, apgaulingas, nes suaktyvėja išspinduliavimas ir kūnas atšąla dar greičiau, nors žmogui atrodo, kad jis ir toliau jaučiasi gerai.

- Alkoholis gerina apetitą.

Pripažįstama, jog taip, bet kas iš to.

- Alkoholis pašalina stresą.

20–40 gramų stipresnio gėrimo pašalina vidinę įtampą, padeda atsipalaiduoti. Bet juk tam dažniausiai naudojame visai kitokias dozes. Tuomet imame guostis savo nesėkmėmis ir tikrai viskas baigiasi depresija.

- Kokybiškas alkoholis nekenkia.

Bičiulis, geriantis viską, kas papuola, tvirtina, jog kai vakare išgeria geros degtinės, rytą jaučiasi geriau, negu visai nieko nebūtų gėręs. Medikai tai aiškina taip – kokybiškas alkoholis kenkia mažiau negu nekokybiškas.

- Geriant alkoholį, reikia ne užgerti gaivinančiais gėrimais, o užkąsti maisto.

Nekartosiu to, ką apie šį mitą kalba medikai, tik dauguma mano draugų iš Vakarų pasaulio pirma pavalgo, o tik po to užsiima alkoholiu. Ir dažniausiai – skiestu alkoholiu.

O štai keletas mitų, kurie net nereikalauja komentarų: galima gerti ir neprarasti savikontrolės, galima greitai išblaivėti, jeigu reikia, nieko blogo, jei gersiu tiek, kiek kiti, „kietesnis“ tas, kuris išgeria daugiau, alus geriau už kitus gėrimus... Gi pats kvailiausias mitas, skelbiantis, jog geria visi. Be to, tokiems mitų kūrėjams, kaip tam blogam valties irklininkui, norisi pasakyti: „Per tave mes nuskęsime anksčiau laiko.“

Sako, jog ypač daug geria menininkai. Dar sako ir menininkus kiek pateisina, kad be svaigalų pasaulis jiems atrodo „per skaudus“. Trys penktadaliai amerikiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatų, buvo alkoholikai. V. Folkneris, E. Hemingvėjus, J. O‘Nilas, M. Lauris, D. Steinbekas... O garsusis prancūzas Ž. Kokto bandė vaduotis iš alkoholio, tiesa, ir iš narkotikų, nes kažkokio ypatingesnio gydymo tada nebuvo – išvažiavęs į kaimą troboje ant grindų vienas savaitę kočiodavosi kamuojamas traukulių. D. Londonas buvo pasižadėjęs gerti tik tada, kai parašys tą dieną tūkstantį žodžių. Taigi nors ir gausu teigiančių, jog alkoholis menininkams yra stimulas ką nors įdomaus sukurti, įnikusieji į jį, istorija byloja, stengėsi iš to išsivaduoti. Tiesa,
D. Londonas ilgainiui keldavosi vis anksčiau norėdamas kuo greičiau parašyti savo tūkstantį žodžių ir sėsdavo gerti. Tai liudija, jog pažadus, susietus su alkoholiu, sunku tesėti.

Alkoholikų kasdienybę ir išgyvenimus iš mūsų rašytojų geriausiai atskleidė Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius. Gaila, abu jie mus anksti paliko. Jurgis Kunčinas vėjuotą ir lietingą rudens dieną mėgdavo stebėti žmogelius, besitrinančius aplink „gastronomą“, kažko lūkuriuojančius. Gal eis pro šalį koks geradarys, duos cigaretę, o gal net centų alui. Tiesa, jo herojai neklūpo ir nesimeldžia. Gali ir piktai duoklės pareikalauti. Nelygu, kokia lokalizacijos vieta, paros laikas ir kas pro šalį traukia. Jei jie rašytų stebėjimų žurnalą, būtų patys tikriausi miesto metraštininkai. Net analitikai. Praeiviai juos apeina tarsi paminklą. O jie laukia savo šanso, už tą atkaklų stovėjimą nori kažką pešti, net ir minimumą.

Gintaras Beresnevičius gi labai gailėdavosi pasigėrusių, todėl jo rašiniuose pilna pamokymų, kaip šiems elgtis, jeigu jau taip įvyko, pavyzdžiui, kaip grįžti namo. Ypatingas dėmesys gatvės perėjimui. Rašytojas siūlo dairytis šuns ir jį sekti. Gudriausi šunys dargi kerta gatvę perėjose ir automobiliai sustoja juos praleisti. Šuo – juk gyvūnas, ne žmogus.

Mintis apie alkoholį norisi baigti trumpu pamąstymu, jog labai gerai būtų, kad gėrėjai taptų gerokai išrankesni alkoholio gėrimo vietoms, gėrimams ir draugijai tuo imdami diktuoti savo sąlygas rinkai ir neleisdami rinkai jų diktuoti jiems.

Taigi nemanau, kad alkoholis gali būti priemonė, kuri malšintų depresiją. Tam reikia kitko. Kito gyvenimo būdo, kai nei orai, nei pasitaikantys nesklandumai nuotaikos negadintų.

Pažįstu žmonių, kurie pasižiūri į debesis ir kažkaip iš karto supranta, kad žvejoti neverta ruoštis, geriau kur nors šiltai išgerti arbatos. Malonu būti sutvarkytame kambaryje, bet gerai ir kambaryje tarp daiktų, kuriuos kaip padėjai, taip ir radai. Gerai, kai myli, gerai kai neturi meilės objekto, bet moki turiningai praleisti laisvą laiką. Gilioje senatvėje suprasi, kad be meilės gyventi galima, bet jei esi šeimoje, vienam be kito – ne.

Sako, dažniau depresija serga moterys. Nenorėčiau sutikti, nors jeigu taip, tai gražiosios lyties atstovės, norinčios išvengti depresijos, turi ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, skaitymo, dainavimo chore. Kažkodėl galvoju, jog iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti Šopeną.

Be to, sako, benamių depresija nekankina. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime.“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių, nes jau pats žodis „Olialia“ džiaugsmingas. „Ką dabar veiki gyvenime?“ – klausia tokios. „Leidžiu vasarą“, – atsako.

Valstybėse, kuriose atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, depresija sergančiųjų skaičius paprastai yra apie 5–6 proc., o mes, skaičiau, epidemiologinių tyrimų, deja, nedarome. Tad galime remtis tik statistika tų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija. Valstybinis psichikos sveikatos centras surenka tokią statistiką, pagal ją, Lietuvoje depresija serga 0,6 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad mes gyvename puikiame krašte arba esame dešimt kartų atsparesni depresijai nei kitų valstybių gyventojai?

Ką pasiimtum iš lekiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, sąskaitos už vandenį, gyvatuką, šiukšlių išvežimą...

Mąstau, jog liūdesys yra sielos džiaugsmas ir todėl užtenka tik nusišypsoti, nes liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti. Vykite lauk liūdesį, depresiją, nes jie vasarai netinka. Ir nelaukite laimės, o kovokite dėl jos. Laukiant laimės, viskas taip ir pradingsta tame laukime.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt