Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
yriška pozicija. „Kai tik užeina kalba apie vyrų neištikimybę, didžioji dauguma moterų daužo galvas į grindis ir kartoja: „Noriu sužinoti, kad ir kas būtų, noriu sužinoti.“ O kai joms pačioms reikia pasakyti, tuomet viskas, nesikišu...“ Stas_F nuotr.
Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt
Namo Vidmantė grįžo, vis dar negalėdama atsipeikėti po tos dienos įvykių. Darbinį susitikimą užbaigusi anksčiau, negu tikėjosi, nusprendė į darbą neskubėti – pusvalandžiui užsuko į išparduotuvę atokiame mikrorajone. Žiūrinėjo nukainotą „Guess“ suknelę, kai pro parduotuvės langus išvydo pažįstamą veidą – geriausios draugės vyrą. Tiesa, jam į parankę buvo įsikibusi ne žmona, o nematyta moteris.
Pakabinusi suknelę, Vidmantė išlėkė iš parduotuvės ir, glaustydamasi daugiabučių kampais, ėmė sekti porą. Kuo ilgiau sekė, tuo nemalonesnis jausmas apėmė: moteris daug juokėsi, glaudė galvą prie svetimo (o gal jau savo?) vyro peties ir retkarčiais pakštelėdavo jam į skruostą. Šis atsakydavo tuo pačiu. Galų gale saldžioji porelė pasuko į vieno daugiabučio laiptinę ir dingo iš Vidmantės matymo lauko.
„Gal aš tiesiog apsirikau?“ – buvo beapsidžiaugianti Vidmantė, bet prie laiptinės išvydo pažįstamą automobilį. Jo numerių niekaip nebūtų sumaišiusi.
Į darbą Vidmantė grįžo apniukusi, nekalbi. Nieko nenuveikė, nes susikaupti taip ir nepavyko. Ne ką geriau sekėsi namuose: prisvilo pieniška sriuba, užmynė katinui ant uodegos, nepavyko perkryžiuoti mezginio akių. Galų gale nusprendė eiti miegoti, bet akys neužsimerkė – tarsi būtų priklijuotos. Vidmantė išsilaisvino iš patalų ir paėmė prie kojų gulėjusią planšetę. Miegamąjį apšvietė neryški šviesa, kurioje turėjo išsispręsti klausimas, nedavęs užmigti: ar pasakyti draugei, kad jos vyras jai neištikimas?
Pasakyti negalima, nutylėti
Būtent to Vidmantė paklausė viename mergaitiškų diskusijų portale. Ir pasipylė atsakymai.
„Nesakykite. Nėra čia ko kištis. Juo labiau kad ištikimų vyrų, kaip dauguma mano, iš viso nėra.“
„Pritariu, nesikiškite. Juk kiekviena moteris ir be draugių žino, ar jos šeimoje viskas gerai, ar ne.“
„Pati žinoti apie savo mylimojo neištikimybę norėčiau, bet savo draugėms tikrai nesakyčiau. Priežastis labai paprasta: jos visos tiesiog pamišusios dėl savo vyrų, net neabejoju, kad manim nepatikėtų, o santykiai būtų sugadinti.“
„Daug kas priklauso nuo draugės. Pavyzdžiui, mano draugės vyrelis parsinešė vieną pikantišką ligą, kuria, kaip kaime buvo kalbama, sirgo tokia moteriškė. Bet draugė man dievagojosi, kad jos vyras užsikrėtė, tik dirbdamas kartu su ta moterimi. Na, tai negi tokiai dar verta kažką sakyti?“
Diskusijai plėtojantis, paaiškėjo, kad patarimai nutylėti ne iš piršto laužti.
„Aš buvau tokioje situacijoje ir iš jos pasimokiau. Labai gerai draugei atskleidžiau tai, ką tikrai žinojau apie jos draugužį. Išėjo taip, kad mudvi po to nebendravome keletą mėnesių, nes jis jai viską kitaip nupaišė.“
„Aš prieš kelerius metus irgi buvau pakliuvusi į tokią situaciją. Pasakiau draugei, jie su vyru „žiauriai“ susipyko, po to susitaikė, nors jis kaip ėjo pas kitas, taip ir toliau eina. Aišku, kalčiausia likau aš ir praradau gerą draugę, nes jos vyras pasakė, kad manęs savo namuose matyti nebenori. Taip mūsų draugystė ir užsibaigė. Todėl geriau įspėk jos vyrą, pasakyk, kad žinai, o draugė tegul sužino iš kitų. Atėjus laikui, paguosi ją, kad visi vyrai patinai!“
Pasakyti, negalima nutylėti
Sulig šiuo skambiu šūkiu į diskusiją įsitraukė vyriškosios lyties atstovas. Kaip jis pateko į moterims skirtą diskusijų erdvę, taip ir liko neaišku. „Blokuoti!“ – iškart pasigirdo raginimai, laimei, nekviestasis dar spėjo pareikšti savo nuomonę. „Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi moteriška logika. Kai tik užeina kalba apie vyrų neištikimybę, didžioji dauguma moterų daužo galvas į grindis ir kartoja: „Noriu sužinoti, kad ir kas būtų, noriu sužinoti.“ O kai joms pačioms reikia pasakyti, tuomet viskas, nesikišu...“
Vyriška pozicija sulaukė kai kurių diskusijos dalyvių pritarimo.
„Aš tikrai pasakyčiau bet kokiai moteriai ir norėčiau, kad man pasakytų. Pačios dangstome vyrus, užtat jie taip ir elgiasi. Šiandien su viena, rytoj – su kita. Ir nieko tokio: juk vienkartinė, o ne nuolatinė meilužė. Tai apie ką jūs, moterys, kalbate? Jums ką, patinka tie ragai?“
„Buvo viena istorija... Draugės vaikinas nakvojo pas kitą moterį. Ryte, kai susitikome, paprašė, kad to nesakyčiau jo merginai, nes nieko nebuvo, tik ji nepatikėtų. Nesakiau, o ir įrodymų neturėjau. Po kelerių metų ji pati juos užtiko vienoje lovoje, kai buvo jau nėščia. Šiuo metu jie jau išsiskyrę. Kartais pagalvoju, kad reikėjo man tada pasakyti. Gal nebūtų jos gyvenimas sugriuvęs, nereikėtų bliauti, didžiulį pilvą apsikabinus. Kita vertus, galėjau netekti labai geros draugės, nes ji greičiausiai nebūtų manimi patikėjusi.“
„Aš tai apsimesčiau „šlanga“, paskambinčiau draugei ir pasakyčiau, kad neseniai mačiau jos vyrą su kita moterimi ir paklausčiau, ar ji žino, kas čia tokia. Kaip ji elgsis toliau – jos reikalas, aš daugiau nesikiščiau.“
„Neskanus“ epilogas
Vidmantei tarsi galvoje šviesiau pasidarė – atsakymas rastas. Užmigo greitai ir, vos pabudusi, surinko draugės numerį. Plepėjo apie šį bei tą, o prieš atsisveikindama, netikėtai rėžė: „Oj, prisiminiau. Vakar buvau išparduotuvėje. Taip, toje pačioje. Man atrodo, kad mačiau tavo vyrą su kažkokia moterimi. Gal su bendradarbe? O gal man tik pasirodė?“ Draugė į šį iš anksto suplanuotą akibrokštą reagavo ramiai. „Gal, pasiklausiu“, – ištarė mąsliu tonu.
Po kelių dienų abi sutarė papietauti. Ryškioje bistro šviesoje Vidmantės draugė atrodė įsitempusi, pavargusi. Vos atsisėdusi prie staliuko, nei iš šio, nei iš to ėmė pasakoti apie popietę, kurią vyras leido su kolege, tvarkydamas darbinius reikalus. „Tikiuosi, nieko neprisigalvojai“, – išspaudė šypseną. „Ne ne, – taip pat dirbtinai nusišypsojo Vidmantė. – Užsisakykime.“