Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Remigijaus Pozniakovo asmeninio archyvo nuotr.
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT
Savanorystės sklaida
49-erių Šiaulių Lieporių gimnazijos fizikos mokytojas Remigijus Pozniakovas, apdovanotas „Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje“, – pats jauniausias iš visų šiemet apdovanotųjų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Tai byloja, kad jo veikla yra labai produktyvi, jog per sąlyginai trumpą laiką jis spėjo tiek daug nuveikti, kad buvo pastebėtas, įvertintas ir paskatintas.
Organizacijų, kuriose savanoriauja aktyvus pedagogas, galima surašyti visą sąrašą: „Maisto bankas“, Raudonasis Kryžius, „Stiprūs kartu“, ukrainiečių migracijos centras „Malva“, Šiaulių turizmo informacijos centras, Šiaulių kultūros centras, Šiaulių visuomenės sveikatos biuras, skautų renginiai – jis yra visur, kur tik kas paprašo pagalbos.
Iš kitų savanorių Remigijaus veikla išsiskiria ne tik begaliniu aktyvumu, bet ir ypatinga galia paskui save patraukti ir kitus. Jis spėja, kad tai galbūt ir lėmė, jog jis pateko tarp Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalininkų „Tarnaukite Lietuvai“.
„Aš ne tik vienas pats savanoriauju, bet į tą veiklą įtraukiu ir kitus. Mokykloje mano auklėtiniai labai aktyviai jungiasi prie savanoriavimo. Dalis jų per pusmetį surenka po 70 socialinės veiklos valandų – tai jau labai daug (toks yra bendras dvejų metų soc. valandų skaičius gimnazijų trečiokams, – aut. past.). Taip pat auga ir nauja karta skautų, kurie nesibodi pasavanoriauti. Eini žmogus į priekį, o čia dar ir kiti iš paskos. Matyt, tai ir privertė vertinimo komisiją atidžiau perskaityti mano pavardę“, – spėja savanoris Remigijus.
R. Pozniakovo entuziazmu ir pavyzdžiu įkvėpti vaikai savanoriauja kone kasdien įvairiausiose veiklose: ir vaikų ligoninėse, ir gyvūnų globos namuose, kad ir elementariausiai šiukšles kur nors surenka. Kartais neraginami, o kartais pakviesti – net vadovą nustebina.
„Kai Šiauliuose reikėjo pagalbos lieti žvakes ukrainiečiams, tai parašėme savo draugovės puslapyje. Tikėjomės būti tik trise, o buvome 34, nes ne tik vaikai atėjo, bet ir jų tėvai prisijungė. Tai tas atvejis, kai pasakai ir žmonės supranta. Lietuviai yra labai supratinga tauta“, – savo sekėjų sąmoningumu džiaugiasi vyras.
Į savanorystę bei skautų veiklą įsijungė ir žmona Vaida bei sūnus Simas. Jie kartu ir žvakes liejo, ir tinklus pynė, ir „Malvoje“ savanoriavo.
„Rankų visur reikia, ateik – ir būsi naudingas. Jei matai, kad gali, matai, kad reikia, – nedelsk. Savanoriauti reikia pradėti… vakar“, – sako R. Pozniakovas. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Trys vinys
Pats būdamas jaunimui mokytoju, vedliu, pavyzdžiu, Remigijus ankstyvoje vaikystėje tokio tėviško pavyzdžio namuose neturėjo. Tai jam skaudi tuščių namų tema, nes tėvas paliko šeimą, kai jis dar buvo kūdikis, ir mama, augindama jį viena, labai daug dirbo. Teko ir savaitiniame darželyje verkti, ir tetos prižiūrimam augti.
Nepaisant to, būtent iš paauglystės jis nešiojasi gilius prisiminimus, kurie susmigo tarsi vinys į širdį. Mama, klasės auklėtojas ir skautai – buvo tos trys vinys, dėl kurių formavosi pagalbos kitam suvokimas, o vėliau ir lėmė tai, kad Remigijaus gyvenime atsirado labai daug visuomeninės, savanoriškos veiklos.
„Buvau gal 13–14 metų paauglys, kai atėjo pas mus į kiemą žmogelis ir paprašė vandens įpilti. Aš, pamenu, išvariau jį iš kiemo, nes buvau vienas namie, tėvų nebuvo. Kai pasigyriau mamai, kaip susitvarkiau, tai atklausiau 8 tomų jos pamokslą, kad taip negalima, kad reikia žmogui padėti. Negyvenk už jį gyvenimo, bet jei reikia ir gali – padėk. Tai čia man mama įkalė vinį“, – vaikystės prisiminimu dalijasi Remigijus.
Antrąją savanorystės, tarnystės ir pagalbos vinį jaunuoliui įkalė klasės auklėtojas.
„Mano klasės vadovas Vytautas Polikaitis buvo ne tik mano mokytojas ir auklėtojas, bet ir Kėdainių Sąjūdžio skyriaus pirmininkas. Tuomet, 1988 metais, politvalandėlės vykdavo už užrakintų durų, už kurių jis mums pasakojo apie laisvą Lietuvą, jos istoriją. Užklausiau, ką man duos ta laisva Lietuva. Jis pasižiūrėjo į mane, suraukė kaktą ir atsakė: „Ne ji tau, o tu jai turi duoti.“ Tai kalė man kaip vinį į širdį, jau antrą“, – Remigijus sako, kad gyvenusieji Lietuvos nepriklausomybės virsmo laikotarpiu savanorystės esmę turėtų gerai suprasti.
O trečioji vinis, galutinai sutvirtinusi vertybinę R. Pozniakovo filosofiją, buvo įkalta ne taip jau ir seniai, jau tada, kai suaugęs vyras buvo sukūręs šeimą, augino vaikus, mokytojavo gimnazijoje. 2013 metais jis įsiliejo į skautijos veiklą.
„Atradau Šiaulių skautus. Jų filosofija „Dievui, Tėvynei, artimui“ taip giliai įaugo man į širdį, kad neįsivaizduoju savęs kitur. Būtent skautaudamas jauno žmogaus ugdymui aš ir aukoju daugiausia laiko. Nebūta tokios savaitės, kad kokių 5–7 valandų skautų veiklai neskirčiau: pirmiausia savo draugovės lygmuo, paskui – krašto renginiai, tada – visi kiti“, – tvirtai dėl darbo su jaunimu krypties apsisprendęs Remigijus.
„Apdovanojimas manęs žvaigžde nepadarys“
„Lietuva man davė viską. Dabar aš turiu atiduoti jai viską, ką galiu. Ne ji mums, bet mes turime jai tarnauti“, – atsiimdamas „Tarnaukite Lietuvai“ medalį, savo mokytojo žodžiais palinkėjimą susirinkusiai auditorijai pasiuntė R. Pozniakovas.
Šis apdovanojimas jam svarbus ir mielas širdžiai. Bet apdovanojimai nėra ir niekada nebuvo vyro darbų tikslas. Tai greičiau pasekmė, įvertinimas, paskata eiti toliau ar net įpareigojimas nesustoti.
„Nė vienas apdovanojimas manęs nepadarė žvaigžde ir nepadarys. Apdovanojimas atėjo ir praėjo. Aišku, malonu, faina. Ačiū ir einu dirbti toliau. Ties apdovanojimu aš nesustosiu, nes tai nėra pabaiga, nėra tikslas. Aš tiesiog dirbu savo darbą ir darau, ką galiu padaryti. Nedirbu tam, kad gaučiau apdovanojimą, bet, aišku, smagu, kai pastebi ir įvertina“, – džiaugiasi Remigijus, dėdamas savo naujausią medalį prie ankstesnių apdovanojimų.
Neseniai aktyvų Šiaulių krašto skautų vadą-tuntininką R. Pozniakovą už 10 metų aktyvią ir reikšmingą veiklą skautijos bendruomenė yra įvertinusi garbės ženklu – ordinu už nuopelnus.
Mylimas ir vertinamas R. Pozniakovas ne tik visuomeninėje, bet ir profesinėje veikloje: tiek mokinių, tiek kolegų. Šiaulių Lieporių gimnazijos fizikos ir inžinerijos mokytojas 2018 metais buvo pripažintas inovatyviausiu Lietuvos mokytoju. 2019 metais jis pateko į geriausių Šiaulių miesto metų mokytojų dešimtuką.
Ilonos Šilenkovos nuotr.
Savanorystė – gyvenimo dalis
Žodis „savanoris“ kai kam skamba pagirtinai ar išdidžiai, kai kam tai asociacija su naivuoliu, švaistančiu savo jėgų ir laiko resursus kitų naudai. Bet Remigijus į tai žiūri gana pragmatiškai. Jis įsitikinęs, kad ir neatlygintina veikla duoda grąžą, jei ne materialinę – tai praktinę, jei ne tau – tai visuomenei.
„Jei gyvensi sau ir viską darysi tik dėl savęs, tai toliau kaip metrą nuo savęs nenutolsi. Aš dabar kažkam padedu, kai man reikės, gal man kas padės. Skautaujant mokome vaikus siekti taikos, pagalbos kitam, mokome dalytis. Vaikai išmoksta išgyventi gamtoje, prisitaikyti prie aplinkos užsiima įvairių statinių iš pagalių ir virvių statymu. Partizanų dar neruošiame, bet dalis, baigę skautavimo mokyklėlę, vėliau tampa krašto savanoriais ir Lietuvos kariais“, – skautų vadas Remigijus kalba apie tai, kad praktinių įgūdžių lavinimas šiandien gali praversti ekstremaliose situacijose.
Pasak R. Pozniakovo, nebūtina turėti savo sekėjų ir gerbėjų būrio, būti skautų vadovu ar populiariu mokytoju, kad galėtumei užsiimti savanoriška veikla.
„Eiliniam žmogui tereikia paieškoti „Maisto banko“, senelių namų ar tų pačių gyvūnėlių prieglaudų telefono numerio. Rankų visur reikia, ateik – ir būsi naudingas. Jei matai, kad gali, matai, kad reikia, – nedelsk. Savanoriauti reikia pradėti… vakar. Ir nebūtina tuo gyventi. Reikia gyventi savo gyvenimą. Tiesiog padėk kitam, kai gali. Tiesiog daryk, nesitikėdamas, kad iškart gausi dividendus ar apdovanojimus. Ne, turi tiesiog dirbti ir dėl to nesijaudinti“, – sako vyras.
Pats R. Pozniakovas, be mokytojo darbo, skautavimo, savanoriavimo, turi daugiau širdžiai mielų pomėgių: kelionės su šeima ir sportinė žūklė (jis yra Žemaitijos sportinės žūklės asociacijos bei žvejų klubo „Tironas“ prezidentas).
Bet daug pasakoti apie asmeninį gyvenimą Remigijus nelinkęs ir lyg juokaudamas rimtai sako: „Nereikia labai įkyriai domėtis mano gyvenimu, nes jis gali pasirodyti toks įdomus, kas nusivilsite savuoju.“ (Juokiasi.)