Ne kiekvienam augintiniui lemta vartytis ant minkštasuolio

Pasaulis kasmet spalio mėnesio 4-ąją pažymi Pasaulinę gyvūnų dieną. Pasaulinės gyvūnų dienos misija - pagerbti visas gyvūnų gyvybės formas bei žmonijos ir gyvūnijos tamprų ryšį, padėkoti gyvūnams už jų didžiulę svarbą žmonių gyvenime, suteikiant gyvenimui daugiau džiaugsmo ir prasmės. Ši diena plataus atgarsio sulaukė ir rajono mokyklose. Moksleiviai ne tik noriai supažindino draugus su savo augintiniais, bet ir surinktu maistu dalinosi su gyvūnų prieglaudose laikiną užuovėją suradusiais keturkojais. O štai rajono savivaldybės vyriausoji specialistė Erika Šivickaitė ta proga pasiryžo pusdienį pasavanoriauti VšĮ „Šiaulių letenėlėje“. Tiesa, savanoriavimui buvo pasirinktas šiek tiek vėlesnis laikas.

– Nenorėjau, kad mano viešnagės metu būtų daug lankytojų, – sako Erika Šivickaitė. – Tad pasirinkau pošventinį laikotarpį, kai gyvūnų prieglaudoje ramiau ir kasdieniškiau.

Tokia jau ta lietuvio prigimtis, kad be vaišių niekur į svečius nevykstama.Todėl lengvojo automobilio bagažinė, padedant bendraminčiams joniškiečiams Rolandui Vasiliauskui, Sonatai Kvyklienei, Dovilei ir Modestui Juknoms, Indrei ir Laurynui Stalnioniams, Arūnui Adomaičiui, Aivarui Rudnickui, iki viršaus buvo užkrauta skanėstais. Tik tada moters automobilis leidosi į kelionę pas VšĮ „Šiaulių letenėlė“ globotinius. O jų ten ne taip jau ir mažai – arti septynių dešimčių.

Vieni uždaryti į voljerus, kiti pririšti prie būdų, treti laksto palaidi. Dauguma draugiškai nusiteikę, linkę bendrauti su apsilankiusiais žmonėmis. Užtenka tik paimti į rankas pavadėlį ir keturkojų sambūryje iškart kyla bruzdesys – kiekvienas stengiasi išsiskirti, atkreipti į save dėmesį ir tapti tuo laiminguoju, kuriam bus lemta pasivaikščioti su laikinuoju šeimininku. Kai kam ir visiškai pasiseka. Pasivaikščiojimo metu pavyksta surasti ir naują šeimininką, ir nuolatinius naujus namus. Bet yra čia ir tokių nelaimėlių, kurių gyvenimas taip ir prabėga prieglaudos kieme. Tame kieme jie užauga, tame kieme ir numiršta. Be tikrųjų namų jaukumo, be to vienintelio šeimininko, už kurio meilę ir rūpestingą globą galėtų paaukoti net savo gyvastį.

– Darbo gyvūnų prieglaudoje tikrai daug, – sako Erika Šivickaitė. – Todėl be savanorių pagalbos kažin ar išsiverstų šis ūkis. Reikia ir pamaitinti gyvūnus, ir pasirūpinti jų gyvenimo kokybe bei sveikata, nebekalbant jau apie bendravimą. Retas globotinis vengia žmogaus draugijos. Yra užsisklendęs ir piktas. Daugelis jų linkę bendrauti ir to malonumo nevalia iš jų atimti. Tad savanorių pagalba šia prasme labai reikalinga. Pasivaikščiok su keturkoju bent pusvalandį ir to džiaugsmo jam užteks kelioms dienoms į priekį.

Per savanoriavimo pusdienį joniškietė suspėjo ir pamaitinti prieglaudos gyventojus, ir išplauti jų maisto indelius, ir pavedžioti keturkojus po šalia prieglaudos esančią plačią aikštelę, ir pabendrauti su gyvūnų prieglaudos direktore. Neliko be dėmesio ir neseniai iš mūsų rajono su triukšmu atkeliavęs augintinis. Šiandien jis vadinamas Gajos vardu. Ir nors vardas kitas, bet nuoskaudos jo akyse išlikę senos. Pasak gyvūnų prieglaudos darbuotojų, tekę aplink Gajos būdą surinkti visus akmenis ir geležinius daiktus, nes įprotis įsikąsti juos į dantis išliko. Suprask dabar kad gudrus tokio elgesio motyvą – gal tai bandymas užčiaupti iš krūtinės besiveržiantį kaukimą dėl tokio žmogaus abejingumo, o gal užsispyrimas stoiškai pakelti likimo smūgius. Interpretuoti galima įvairiai, bet viena aišku kaip dieną – toks neįprastas gyvūno elgesys turi priežastį, kurios šaknys veikiausiai glūdi prieš tai buvusios šeimininkės sodyboje.

Erika Šivickaitė džiaugiasi, kad joniškiečiai ir toliau linkę prisidėti prie VšĮ „Šiaulių letenėlė“ globotinių gerovės. Vos tik sugrįžus iš savanoriavimo ją pasiekė žinia, kad bendraminčiai suradę dvi gero stovio būdas.

– Reikia dar dviejų būdų, ir kad kas paskolintų priekabėlę, – sako Erika. – Tuomet bus galima visą tą turtą nugabenti gyvūnų prieglaudos augintiniams.

Nėra abejonės: tos būdos tikrai atsiras. Ir priekabėlę kas nors paskolins. Tad po kurio laiko Erika sugrįš pas prieglaudos gyventojus ne tik su vaišėmis, bet ir su naujais namučiais bei būreliu joniškiečių, panorusių pusdienį tapti VšĮ „Šiaulių letenėlė“ savanoriais.

Pabaigai pusiau juokais reikėtų pridurti, kad tokiam Erikos entuziazmui pritaria ir jos auginamas rusų mėlynanosis katinas Pilkis. Na taip, būtent katinas, nes kačiuku 13 kg. sveriančio gyvūno tai jau tikrai nepavadinsi. Ir, beje, ne kiekvienam augintiniui kaip, pavyzdžiui, Pilkiui lemta tįsoti ant minkštasuolio bei tingiai spoksoti į televizoriaus ekraną.