Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
A. Rutkausko nuotr.
Enrika ValančiūtėŠaltinis: Etaplius.LT
Į direktorės „roges“ – dėl kolektyvo
– Kiek laiko jau esate Šiaulių televizijos direktorė? Kodėl ryžotės imtis šių pareigų?
– Pokytis įvyko sausio 31 dieną, kai gerbiama dr. Natalija Šedžiuvienė pasitraukė iš pareigų ir teko man jas perimti. Baimės tikrai buvo, akys buvo didelės, nes daug atsakomybės, nežinomybės, juk tokias pareigas užimu pirmą kartą. Dokumentacija tikrai sukelia daug klausimų, tai man dar yra iššūkis, bet ėjau su ta mintimi, kad labai myliu kolektyvą ir labai noriu, kad mums viskas gerai sektųsi. Į šias pareigas ėjau ne tiek dėl savęs, kiek dėl mūsų visų.
– Pati jau kurį laiką dirbote televizijoje kaip žurnalistė. Kuo jus asmeniškai patraukė ši sritis? Kada žurnalistika atsirado jūsų gyvenime?
– Balandį bus treji metai, kai dirbu Šiaulių televizijoje. Savo karjerą čia pradėjau nuo reporterės darbo, tuomet tapau žinių tarnybos vadove, dar vėliau – programų vadove ir dabar jau tapau direktore.
O aš nuo pat mažens jau žinojau, kad būsiu žurnalistė. Atvykdavo pas mus svečių, giminių ir aš, pasiėmusi virvutę, eidavau imti iš jų interviu: „Kaip jūsų kelionė iš Kauno? Kaip jūs atvykote?“ Man nuo pat mažens būdavo įdomu, kaip sekasi visiems, kas vyksta. Kadangi visada gyvenau miesto centre ir su seneliais labai daug laiko leisdavome renginiuose, mane visa tai labai vežė, aš labai tuo džiaugiausi ir negalvojau nieko kito, kaip tik rinktis šią profesiją.
– O kokių iššūkių turėjote savo karjeroje, kokių reportažų teko rengti?
– Buvo iššūkių, žinoma. Visa mano, kaip žurnalistės, karjera prasidėjo tik baigus mokyklą vietinėje radijo stotyje. O tų įvykių buvo įvairiausių, tarkime, kai teko stebėti, kaip ištraukia negyvą žmogų… Būdavo tokių liūdnų įvykių, kur tikrai sukrečia ne vienai ir ne dviem dienoms, bet būna ir džiugių akimirkų, kai tu su ašaromis akyse klausaisi vaikų choro, nes vyksta filmavimas. Ir tai priimi ne kaip darbą, o kaip galimybę būti čia ir dabar tame gražiame renginyje, koncerte ir išgirsti tai, kur galbūt specialiai neitum ir nesiklausytum. Tikrai įvairių kalnelių būna šitame darbe, bet jie labai faini.
– Gal pasidalytumėte įsimintiniausiu interviu?
– Pamenu, kai atvyko švietimo ministrė, man buvo toks jaudulys, nors, atrodo, ir prezidentą yra tekę kalbinti, ir kitus… Kai atvyko švietimo ministrė, man buvo daugiau jaudulio gal dėl to, kad aš esu iš tų žmonių, kuriems labai rūpi švietimas. Aš pati mokausi visą gyvenimą, štai ir dabar nuo rugsėjo dar planuoju eiti mokytis. Man labai svarbi švietimo, mokslo sritis, gimtoji lietuvių kalba, kurią aš labai myliu. Turbūt todėl ir kėlė didžiausią nerimą būtent tas interviu.
Kas džiugina, o kas skaudina?
– Minėjote, kad vis mokotės. Ką esate baigusi?
– Pradėjau nuo lietuvių filologijos Šiaulių universitete, po to sekė organizacijos komunikacijos studijos kolegijoje. Aš iš pradžių bandžiau būti lietuvių kalbos žinove, tada ėjau į komunikaciją, nes supratau, kad tai yra svarbi sritis mano darbe. Ir dar profesinėje mokykloje (dabar ŠTMC) baigiau multimedijos mokslus, kad galėčiau pritaikyti tas žinias dar kitaip. Žurnalistikos nesu baigusi, bet manau, kad žurnalistika yra ne išmokstama, o įgyjama. Jei turi tą gyslelę, tai gali būti baigęs statybą, bet vis tiek galėsi būti žurnalistu.
– Kas jums labiausiai patinka žurnalistikoje: pokalbiai, žinių transliavimas žmonėms, pažintys, grįžtamasis ryšys iš žiūrovų?
– Galbūt žinojimas, kad transliuoji žmonėms naujienas. Grįžtamasis ryšys yra be galo svarbus, bet televizijoje ne visada mes jį gauname. Būna, kad žmonės paskambina, padėkoja, bet tikrai to grįžtamojo ryšio negauname tiek daug, kiek galbūt norėtume. Bet kai žinai, kad žmonėms praneši apie jo aplinkoje vykstančius renginius, apie įvykusias nelaimes ar įvairias problemas, tai labiausiai ir džiugina.
– Dažnai žiniasklaidą komentatoriai mėgsta vadinti purvasklaida... Ar jus tai žeidžia? Kaip reaguojate į tokius pasakymus?
– Žeisti tai nežeidžia, bet būna skaudu tai girdėti. Iš tikrųjų yra susiformavusi nuomonė, kad visa žiniasklaida dabar yra nupirkta, kad yra rodoma tik tai, ką reikia rodyti, bet iš tiesų tai nėra teisybė. Mes dedame širdį vien dėl to, kad žmonės matytų ir žinotų, kas vyksta aplink. Gal ne tiek įžeidžia, kodėl apie mus taip galvoja, bet man skaudu dėl to.
Ir labai norisi, televizijai susijungus su „Etaplius“, pakeisti tą nuomonę ir parodyti, kad žiniasklaida nėra purvasklaida. Kad gebame ir galime ištransliuoti gerus dalykus, kurie yra mūsų žmonėms naudingi.
„Žiūrovai myli mus už nuoširdumą“
– Šiuo metu – įdomus laikotarpis Šiaulių televizijai. Papasakokite, kuo gyvenate, kokiomis nuotaikomis.
– Mes šį pokytį priėmėme labai teigiamai, nes ne paslaptis, kad Šiaulių televizija turi tam tikrą žmonių auditoriją. Mes labai viliamės, kad susijungimas mūsų transliuojamas žinutes paskleis ne tik mūsų auditorijai, bet platesnei visuomenei, apie tai sužinos dar daugiau žmonių. Toks ir yra mūsų televizijos tikslas – skleisti informaciją. Taip pat labai tikimės, kad pagelbėsime vieni kitiems, kad tapsime šeima. Ne kolektyvas būsime, o šeima, į kurią gali atsiremti ir kada tau labai sunku, ir kada tau labai gera.
– Šiaulių televizija gyvuoja ilgus metus. Už ką jus vertina žiūrovai? Žinia, kad vietinė televizija su šalies populiariausiais kanalais nekonkuruoja...
– Regioninė žiniasklaida, panašu, labai miršta – negauname mes tiek finansavimo, paramos, kiek gauna didžiosios televizijos. Nekalbu jau apie nacionalinę televiziją. Bet žiūrovai, manau, ir myli mus už nuoširdumą, už tai, kad rodome, kas vyksta jų krašte, jų kieme. Jie žino, kad jei atsitinka problema, gali mums paskambinti, mes jiems padedame tai išspręsti. Žinoma, nenorime tapti „TV pagalba“, tad kai kuriose situacijose tenka žmonėms atsakyti, kad jau ne į mus reikia šiuo klausimu kreiptis. Bet visais klausimais stengiamės išgirsti abi puses – ir tą, kas skundžiasi, ir tą, kas skundžia. Labai tikimės tai ir išlaikyti, kad mūsų nuoširdumas ir informacijos sklaida pasiektų kiekvieną žmogų.
– Ko iš naujojo žiniasklaidos darinio tikėtis žiūrovams, ką galite pažadėti?
– Iš tiesų atsinaujins mūsų turinys, atsiras naujų laidų, platesnių laidų visos Lietuvos mastu, kurios bus įdomios ir mūsų kraštiečiams. Nebebus vien tik mūsų krašto arba senos laidos. Atsinaujins ir pati programa, ir žinių kokybė keisis. Tikimės atsišviežinti ir eiti modernesniu keliu. Bet vis tiek komunikuoti tą gerą žinią.
Lietuva – jau visa apkeliauta
– Kokių turite hobių, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu labai mėgstu važiuoti į mišką, į gamtą. Esu visiškai gamtos žmogus. Man nėra malonumas išeiti savaitgalį į kavinę, į bulvarą, kadangi gyvenu šalia jo, man savaitgaliais norisi nuo to viso šurmulio, kuris vyksta per darbo dienas, pabėgti. Būna, kad ir šeimos nariai pastebi, sako – tau jau labai norisi į mišką... Tai mes tada keliaujame į mišką ar prie jūros, ežerų. Aš tokia miškinukė, laukinukė (šypsosi). Man reikia pabuvimo su savimi gamtoje, gryname ore.
Ir dievinu knygas. Jei per savaitę neperskaitau vienos knygos, tai man yra prasta savaitė. Geriau atsikelsiu trečią nakties, bet kad turėčiau laiko sau… Man patinka įvairios knygos, bet dabar esu pasinešusi ant trilerių. Atrodo, lyg mažai čia kas pas mus vyksta (juokiasi)… O artėjant vasarai, jau bus romanų sezonas. Man knygos yra labai labai svarbios.
– Jei taip mėgstate gamtą, gal visa gimtinė jau išvažinėta, išvaikštinėta?
– Aš laikausi to požiūrio, kad pirma reikia pažinti savo kraštą. Tai Lietuvoje jau beveik nebeturiu kur nuvykti naujai (šypsosi). Jau Lietuva visa apkeliauta. Esame buvę, žinoma, ir egzotiškose šalyse, bet pamažu stengiamės aplankyti aplinkines šalis. Dabar Latviją beveik baigiame apkeliauti, Estiją. Mes tokie keliauninkai. Toks tikslas ir buvo – ir sūnui parodyti, ir patiems susipažinti su savo kraštu. O Turkija, Egiptas niekur nedings (šypsosi).