Naujieji prie židinio

Šiais metais, kai tiek daug laisvadienių, dažnas mūsų sutikti Naujųjų kažkur išvykęs. Puiku. O šis mano tekstas tiems, kurie Naujuosius sutiks savo namuose, nes išvykusieji ir negalės jo perskaityti, nebent kompiuterio ar telefono ekrane, bet nejau, būdamas Vienoje, Stokholme, Prahoje, Amsterdame, Barselonoje, Londone, Egipte, Kanarų salose, Tailande ar dar kur kitur, tuo užsiimsi.

Nenusiminkite, jei niekur neišvykote. Juk džiaugsmas ir malonumas rastis savo namuose. Juk namuose galima sutikti Naujuosius, klausantis vienas kito pasakojimų, juokiantis, geriant arbatą ir ypatingą vyną. Namai kupini gražių daiktų, muzikos ir laimės. Namai – kaip patikimas laikrodis. Jau nepamenu, kas apie namus šitaip kalbėjo. O Astridos Lindgren knygoje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ patiko vienas akcentas – šeima mėgsta pabūti drauge prie židinio. Jei namuose ir nėra tikrojo židinio, vis tiek juos plačiąja prasme vadiname židiniu. Iš židinio dūmai kyla dangaus link. Tai malda dangui, kreipimasis į jėgas, valdančias pasaulį. Jeigu mūsų malda pasieks dangų, gausime tai, ko iš dangaus norime. Vadinasi, namų židinys neša laimę. O užsikabinę už laimės, tikėkime, kad ji iš mūsų daugiau nebepaspruks.

Mūsų būstai panašūs į mus pačius

Seniai praėjo tie laikai, kai, nuėjęs į svečius, galėjai pamatyti tą pačią sekciją, sofą, fotelius ir tą patį miegamojo komplektą. Tuo metu žmonės rinkosi ne tai, ką norėjo, o tai, ką tiesiog galėjo nusipirkti. Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti. Kai apgyvendiname savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančią madą, net nepastebime, kaip jis tampa panašus į mus pačius. Apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie šviestuvai, ar daug įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios? Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?

Neturėti daugiau, negu būtina, šiandien reikia neapsakomos jėgos Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Kai regi, jog daiktas tau per brangus, gal geriau bei pigiau ir toliau apie jį svajoti ir tiek. Nors dažniausiai viskas būna atvirkščiai. Apie trokštamą brangų daiktą protas dar bando sakyti „Nėra man jis toks reikalingas“, bet dažniausiai būna per vėlu – daiktas jau įsigytas. Kiek žmogus mylėjo kurį nors daiktą, galima spręsti tada, kai daiktas praranda pirminį blizgesį, nusitrina, apiblunka, įskyla...

Neįsivaizduoju kambario be knygų. Be abejo, ne visuose kambariuose, bet bent viename būtinai. Prisiminiau savo jaunystės biblioteką. Knygų jaunimui tuomet mažai (labai mažai) buvo. Tiesa, kelios lietuvių autorių. Tai apysakos – Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ ir Vytauto Bubnio „Arberonas“, pagal kurią Lietuvos kino studija susuko filmą „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu ir posakiu „Benai, plaukiam į Nidą!“. „Pušyje, kuri juokėsi“ galėjome susipažinti su anuo metu pas mus draudžiamų filosofų Heidegerio ir Husserlio mintimis, kuriomis kalbėjo J. Marcinkevičiaus kūrinio herojus. Tik šalia jaunimo knygų mes, aišku, skaitėme ir F. Dostojevskį, ir O. de Balzaką, ir
H. Hesę, ir E. M. Remarką, ir E. Hemingvėjų, ir visus visus. Skaitėme ir virpėdavome nuo įspūdžio, o kartais ir apsiverkdavome.

Kokią knygą išsitrauksiu, sutinkant 2019-uosius? V. Šekspyrą. Vien todėl, kad jo kūriniuose dažniausiai vartojamas žodis „meilė“, tartas didžiojo rašytojo 2 259 kartus.

Naujieji metai ir televizija

Baigiantis metams, daugelis išrenka skaitomiausias knygas, mėgstamiausius kimo filmus, spektaklius, dažniausiai skambėjusias dainas ir dar daug ką. Renkami ir populiariausi žmonės. Keista, kai Lietuvos turtingiausių žmonių dešimtukas renkamas pagal kiekvieno turto turėjimą, o ne pagal tai, kiek mokesčių jie sumoka.

Renkamos ir populiariausios televizijos bei mažajame ekrane rodomos laidos. Ne vienas mano bičiulis šiandien sakosi nebežiūrįs televizoriaus. Aš ėmiau nežiūrėti vos trijų laidų – „TV pagalbos“, „KK2“ bei „Farų“. Bet ir to pakako. Mano gyvenimas tapo šviesesnis. Neįsijausdavau aš į tas laidas, jų herojų gyvenimai man buvo tolimi ir svetimi, bet vis tiek kažkuo negatyviu paveikdavo. O štai laidos su ekstrasensais kažkiek juokingos, nes bijoti gyvenime reikia ne dvasių, bet tų, kurie jas mato.

Tad negaliu nepritarti tiems, kurie sako, jog, atsisakę televizijos, yra laimingesni, visgi visiškai televizoriaus iš savo namų neišvežiau. Pasižiūriu filmų ciklus. Pavyzdžiui, visą Džeimso Bondo istoriją. Anksčiau net dėmesio nebuvau atkreipęs, kiek daug šis herojus per dieną išgeria alkoholinių gėrimų. Paprastas žmogus nuo tokių dozių mirtų. Bet jis superherojus.

Dabar žiūriu P. Almodovaro filmus, elito ir snobo kiną, kino žvaigždžių alėją, o A. Hičkoko filmų ciklo Lietuvos televizija nebaigė. Gal dar tęs. Kol kas parodė ankstyvuosius filmus, parodė „Paukščius“, o nesulaukiau „Lango į kiemą“ – istorijos, kaip vyriškis nužudo savo žmoną, po to gabalais sukapoja jos lavoną ir lagaminu išneša iš namų.

Bet naujametiniam vakarui šis filmas, aišku, netiktų. Jau tikrai tuomet geriau „Likimo ironija, arba Po pirties“. Bent aš Naujųjų išvakarėms rinkčiausi Joelo ir Ethano Coenų juostą „Didysis Lebovskis“. Jei tu prijaučiantis bohemai, tai iki skausmo tau bus artimi šio kino kūrinio herojai, ypač hipis Lebovskis. Visą kino filmą lydi teisybės troškimo jausmas. To siekiantys herojai iš ekrano tai perduoda žiūrovams. Tiesa, Lebovskis ne koks nors didvyris, o tiesiog vaikinukas iš minios, bet kaip norėtųsi atsidurti jo draugijoje, prisidėti prie pokalbio apie gyvenimo esmę, nes čia, Lietuvoje, niekas apie tai nebekalba.

Rudeninis klevo lapas, rastas žiemą

Tęsiant pokalbį apie kino filmus, tai jei reiktų ką nors Naujųjų sutikimui rinktis iš lietuviškos filmotekos, pasirinkčiau režisieriaus Algirdo Aramino juostą „Kai aš mažas buvau“. Retas šį filmą pamena. Filmas buvo itin nepalankiai priimtas Maskvos kino kritikų, nes jame daugiausia koncentruojamasi į jauno žmogaus jausmus, o sovietinė realybė lieka nuošalyje. Abiturientai Eglė ir Tomas pabėga iš labai primityvios ekskursijos po parodą. Jie klajoja po Vilnių, apsilanko žirgyne. Bunda meilė, tačiau gimsta ir pavydas. Eglė mokosi piešti pas profesionalų dailininką ir Tomui ima atrodyti, kad mergina vis labiau tolsta nuo jo. Paguodos jis bando ieškoti alkoholyje ir atsitiktinėse kompanijose, tačiau jos neatneša laukto nusiraminimo. Galiausiai jis išsiruošia ieškoti merginos. Deja, paieškos bevaisės, bet čia pati Eglė žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį.

Veiksmas filme vyksta vasarą, bet man ši istorija naujametinė. Norisi tarti gerus žodžius. Savo priešui – atleisti, savo oponentui – rodyti daugiau tolerancijos, savo draugui – skirti širdį, savo klientui – kokybiškas paslaugas, visiems – geranoriškumą. O išskirtinis palinkėjimas būtų mūsų valdantiesiems – neimkite daugiau, nei Dievo duota, nes kitaip visi nuo jūsų nusisuks.

Sutinkant praėjusius Naujuosius, pamenu, iš lentynos išsitrauktos knygos viename lape radau sudžiūvusį klevo lapą. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą, baigiantis vasarai ar rudenį, ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau. Gal ką rasiu ir šiuos Naujuosius sutinkant? Kiekvieni metai juk kažką palieka.