Naujausios Silvijos Uda knygos pristatyme – haiku žemaičių kalba ir gongų skambesys

Šiauliai

Darius Ančerevičius

Julita Galdikienė ŠMKC „Laiptų galerija“Šaltinis: Pranešimas spaudai

Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“, tęsdamas iniciatyvą GERAS SEKMADIENIS ŠIAULIUOSE, gruodžio 8 dieną pakvietė lankytojus į susitikimą su rašytoja Silvija Uda, kuriančią lietuvių ir žemaičių kalbomis. Čia jų laukė pažintis su antrąja autorės haiku rinktine „Pasimatymai/Pasėmatīmā“.

„Džiaugiuosi galėdama pristatyti tai, kas man pačiai yra mieliausia, brangiausia. Malonu, kad Jūs norite su manimi pabūti, mane įkvėpti ir paprašyti kažkada vaikystėje išsvajoto autografo“, – renginio atidarymo metu savo kūrybos gerbėjams sakė rašytoja.

Silvija Uda, prisimindama kūrybos kelią, nuklydo į vaikystės laikus. Jau anuomet tekstų rašymas jai buvęs stebuklingas procesas: „Aš visą laiką norėjau rašyti, nuo pat mažų dienų. Pirmą kartą išgirdau savo tekstą kito žmogaus lūpomis būdama mokyklos suole. Vis dar pamenu tą ypatingą jausmą...“.

Rašytoja prasitarė, kad ir naujausios jos knygos pavadinimas kilo ne iš bet kur, bet iš vaikystės laikų prisiminimų. Dar būdama visai maža ji išmoko dainuoti vieną vienintelę dainą – Nėlės Paltinienės „Tu ateik į pasimatymą“. Šis kūrinys dar ir dabar Silvijai kelia sentimentus. Negano to, ji pabrėžia, kad jai itin svarbu pats pavadinimas, nes jame yra visa esmė. Tai gali būti vos vienas ar keli žodžiai, tačiau jie turi atskleisti kažką gilesnio.

„Man širdyje yra išlikusi tiek ši daina, tiek kvietimas ateiti į pasimatymą. Žodis „pasimatymas“ yra mūsų realybę keičiantis žodis. Kai mes einame į pasimatymą, mes kitaip save paruošiame, mes kitaip save nuteikiame. Turime būseną, kurioje esame čia ir dabar. Ir šiandien mūsų visų pasimatymas yra be galo ypatingas – aš čia ėjau pasimatyti ne su vienu žmogumi, o su daugybe žmonių. Kai įsigilini, į pasimatymą galima eiti ne tik su žmogumi, bet ir su augalais, vietove, garsais, kvapais. Yra galybė būdų eiti į pasimatymus ir pakylėti save į kitas aukštumas, nes į pasimatymą bet kokiu atveju tu ateini su savimi.“, – pasakojo Silvija Uda.

Gilindamasi į žodžio „pasimatymas“ reikšmę, rašytoja pakvietė visus į pasimatymą su savimi per garso kelionę. Salę užliejo gongų bei šamaniškų būgnų skambesys, kurį kurstė garsų meistras Tomas Ivanauskas. Sugrįžus iš magiško garsų pasaulio, sveikinimo žodį tarė Stasys Tumėnas.

„Geras sekmadienis. Ar gali sekmadienis būti negeras advento metu? Tai yra simboliška tam, kas čia vyksta. Šiose erdvėse visai neseniai atidaryta kalėdinė miniatiūrų paroda. Ką tuo noriu pasakyti? Nesvarbu, koks ilgis ar tekstas, svarbiausia – kas parašyta, kokia esencija įdėta, kokios mintys. Haiku yra epinė, prozinė poezija. Ne atsitiktinai ji „prilipo“ žemaičiams. Haiku labai tinkama žemaičių kalbai, mano nuomone. Taip pat haiku labai svarbu simbolis, kuris kelia įvairiausių apmąstymų. Visa tai ir yra šioje Silvijos knygoje“.

Netrukus po Stasio Tumėno kalbos scena užleista Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriui Vladui Baranauskui, kuris skaitė haiku iš naujausios Silvijos Udos knygos. Jį papildė iš Skuodo atvykusi rašytojos bičiulė, poetė Dalia Zabitienė, haiku skaičiusi išimtinai žemaičių kalba.

„Žinau vieną teoriją, kad Šiauliai padalinti į dvi dalis dalis – Žemaitiją ir Aukštaitiją. Bet čia pat, Šiauliuose, viename renginyje girdėjau naują teoriją, kad nebėra tų dviejų dalių. Esą Raseiniai – istorinė Žemaitijos sostinė, Telšiai – dabartinė, o Šiauliai – naujoji sostinė. Žemaičių grožinė literatūra yra labai turtinga, nes mes turim visus žanrus – romanus, apysakas, humoreskas, pasakas, o dabar dar ir haiku turime. Tuo aš labai džiaugiuosi“, – šmaikštaudama sakė Dalia Zabitienė.

Poetė pusiau juokais pabrėžė, kad ne visi Silvijos haiku yra visapusiškai atkartojantys žemaičių kalbą. Pati rašytoja taip pat atskleidė, jog rašant neišvengta tam tikrų klaidų. Antai jos pirmojoje knygoje į vieną puslapį nugulė net po penkis trieilius. Rašant antrąją knygą ji sužinojo, jog haiku yra tarsi krištolinis, tad jam reikia erdvės, tylos ir vienatvės. Todėl šioje knygoje kiekvienam kūriniui suteiktas atskiras puslapis.

„Kitas dalykas, haiku savo forma yra labai lengvas ir kai pradedi galvoti kaip iliustruoti tą knygą, tu turi surasti kas tiktų jam, kad jis nebūtų sunkesnis už tokį mažą, trapų kūrinėlį. Aš esu pievų vaikas, tad atėjo mintis žolynus suguldyti į knygą. Mano dukra žoleles surinko, išdžiovino, o vėliau jas atspausdinome. Taip ir klajoja mano haiku tarp įvairiausių gamtos stebuklų“, – pasakojo autorė.

Netrukus Silvija Uda pakels sparnus į kitus tolius. Atsisveikindama su ne vieną dešimtmetį savais namais laikytu Šiaulių miestu, ji visiems linkėjo išeiti į savo vidinę pievą, kuri yra graži ne tik pavasarį ar vasarą – visada. Tik reikia ne žiūrėti, bet ir pamatyti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt