Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. S. Žirgulis: keiskim situaciją, kad Lietuva nebūtų paskutinė Europoje savo varganu gyvenimėliu

Vilnius

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt

58889

Atvirai sakant, šiek tiek šokiravo žinia, kad keliasdešimt metų mano pažįstamas skulptorius, daugelyje miestų ar miestelių aikštėse bei memorialinėse vietose stovinčių monumentalių kūrinių autorius, buvęs ilgametis Kauno miesto tarybos narys, profesorius Stasys Žirgulis gegužę tapo Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininku. O dabar kalbantis dėl interviu naujienų agentūra ELTA su skulptoriumi jo kūrybinėje studijoje, aiškėja, kad ir jam pačiam tokios pareigos buvo gan netikėtos.

- Kaip čia išėjo, kad užėmėte postą, kuris dešimtmečiais „priklausė“ medicinos profesoriui, - juk esate menininkas?

- Lygiai taip mane ir Seime klausinėjo konservatorių atstovai, maždaug, ką bendro su medicina aš turiu. Tai aš leidau sau pašmaikštauti, kad daugybę metų skyriau žmogaus kūno sandaros studijoms, dėsčiau studentams anatomiją. Be to, sveikata ir medicina, esu įsitikinęs, - skirtingi dalykai, kurie vienas kitam talkina. Ne medikai gali daug apie sveikatą kalbėti, o medikų pareiga - padėti ją puoselėti, rasti būdų, kaip pritaikyti naudingesnį, sveikesnį gydymą žmogui susirgus ir panašiai. Medikai galvoja ne tiek apie sveikatą, kiek apie medicinos reikalus. Todėl ir sukurta Nacionalinė sveikatos taryba, kurioje yra įvairių sričių specialistų, tarp jų - 5 medikai. Seimas nutarė, kad tarybą turi sudaryti 16 žmonių, beveik visi - profesoriai, mokslų daktarai. Gavęs kvietimą joje padirbėti, sutikau.

Matyt, tie, kurie mane pakvietė, žinojo apie mano darbą vadovaujant Kauno savivaldybės antikorupcijos komisijai. Nors, prisipažinsiu, niekada nenorėjau tokio posto. Man tai nebuvo malonūs dalykai, bet jei manimi žmonės patikėjo ir pasitikėjo, dirbau sąžiningai. Kažin ką dabar ta komisija veikia, - kažkaip nesigirdi .Atsimenu, kai Kauno savivaldybėje buvo siūlymas skirti biudžeto lėšų privačiam krepšinio klubui, vadinamam labai gražiu vardu „Žalgiris“, sakiau, nebalsuosiu už tai. Tada rado, kaip pažeisti įstatymą, - sukurta viešoji įstaiga, ir per ją pinigai tekėjo. Dabar, sako, biudžetinių lėšų srautas dar padidintas, bet Konstitucijoj pasakyta, kad privatus sektorius negali būti finansuojamas biudžeto lėšomis. Taip sakant, populiarus triukšmelis ne savo pinigais padaryti karjerą? Tačiau dabar, matyt, nėra kam dėl to paprieštarauti...

- Gal į pirmininkus sutikot eiti, nes sveikatos problemos yra žinomos iš asmeninės, šeimos, artimųjų patirties, taip sakant, žvelgiant kitu kampu, iš ligonio pusės?

- Tiesiog įvedant bei patvirtinant Tarybos pirmininko etatą, Seime nesiaiškinta, kas realiai galėtų jį užimti. Nes sutikus tai padaryti, pirmininkui reikia atsisakyti pareigų kitoje darbovietėje. Iš pradžių pirmininke pasiūlyta tapti profesorei Daivai Rastenytei iš Kauno klinikų, tačiau po dienos ji atsisakė. Tik du Tarybos žmonės - Algirdas Raslanas ir aš - galėjome sutikti vadovauti Tarybai. Buvo išrinkę pirmininku Raslaną - jis ir Sveikatos fondo narys, dirba pedagoginį darbą, turi daug patirties, jo svarūs, tvirti argumentai, gerai išmano reikalus. Žodžiu, paima darbą ir padaro iki galo. Bet kažkodėl teko rinktis iš naujo. Puikių žmonių turime Taryboje. Tai - ir profesorė Neringa Tarvydienė iš Klaipėdos, teisininkas Šarūnas Narbutas, Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas Nerijus Mikelionis, profesorė Ramutė Kalėdienė ir nemažai kitų. Bet kai niekas iš jų nesiruošė atsisakyti savų darbų, sutikau būti pirmininku aš, menininkas, pensininkas. Būčiau nesutikęs, gal tą Tarybą tektų paleisti, žodžiu, patekau į žirkles, nors menui, kūrybai dar nesakau: gana, - štai parodai Birštone ruošiuosi.

- ... ant stalo savoje studijoje šūsnis Sveikatos tarybos dokumentų pasidėjęs?

- Panašiai. Gerai, kad leido dirbti nuotoliniu būdu ir užimant tik pusę etato. Suprantu, labai platus tas mūsų darbas. Stengiuosi susisiaurinti, kad nebūtų pliurpalynė. Mėginam konkretizuoti, ką Taryba pirmiausia turi veikti, mažiau vartoti nieko nesakančių „intensyvinti“, „stengtis“, „siekti“ ir panašiai. Kalbėsim su ministerijomis - Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo - apie rūpimus dalykus, tiek jiems, tiek mums. Kita vertus, tikim, kad tai, ką siūlys mūsų Tarybos nariai, duos atgarsį ir reikšminguose dokumentuose, gal atsispindės skirstant biudžetą, taip pat - visuomenės gyvenimo pokyčiuose.

- Nacionalinės sveikatos tarybos misija bei užduotys - analizuoti sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo eigą, nustatyti aktualias visuomenės sveikatos problemas ir prioritetus. Stebėti ir analizuoti šalies gyventojų sveikatos rodiklių pokyčius, vykstančius sveikatinimo veiklos procesus ir ieškoti vykstančių sveikatos pokyčių priežasčių, sąsajų su vykdoma socialine ir ekonomine, alkoholio ir tabako kontrolės politika, priimamais teisiniais aktais. kitais sveikatos problemų sprendimais. Vertinti visuomenės sveikatos būklės pokyčius ir nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimo veiksmus. Pagal savo kompetenciją teikti moksliškai pagrįstus siūlymus Vyriausybei ir Seimui dėl įstatymų ir kitų teisės aktų projektų. Teikti pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms bei visuomeninėms organizacijoms sveikatos stiprinimo veiklos planavimo bei organizavimo ir kitais sveikatinimo klausimais. Skatinti visuomenės dalyvavimą sprendžiant sveikatos problemas“. Tai nuo ko pradedate?

- Sakyčiau, nuo pasigilinimo į esamą situaciją, nuo rodiklių, o jie verčia nerimauti. Pokyčių, ir gerų tikrai galima pastebėti. Net vidutiniška gyvenimo trukmė Lietuvoje - 74,6 metų, - esam paskutiniai iš ES šalių, kur vidurkis - 80,6. Mūsų valstybėje turime 43 proc. sergančių gyventojų, dar baisesni reikalai dėl savižudybių, - šioje srityje pirmaujame. Deja, sveikatos priežiūrai Lietuvoje išleidžiama tik pusė tų lėšų, kiek tuo tikslu išleidžiama Europos Sąjungoje. Gal ir nemažai pas mus pinigų skiriama sveikatos priežiūros įstaigoms, bet vaistams - per mažai.

- Kažkada prisiklausėm optimistiškų kalbų apie tai, kad įvykdžius programą „Sveikata visiems 2000 m.“, būsime sveiki. Dabar panašiai viliamasi pagal kitą viešą dokumentą - „2014 - 2025 m. Lietuvos sveikatos strategiją“, nustatančią „sveikatingumo veiklos tikslus bei uždavinius ir siekiamus sveikatos lygio rodiklius“. Bet sužinojus statistinius duomenis, o dar susidūrus su abejingais, piktais medikais (lyg ligoniai kalti dėl jų mažų algų?), kažin ar galima vadinti Lietuvą laimės šalimi?

- Pats žinau, kaip būna. Nueinu, tarkim, į privačią kliniką, ir neabejoju - tyrimas bus atliktas be eilių. Lygiai kaip ir „valdiškoje“, jei pinigus papildomai už tai sumokėsi. Aparatūra - ta pati, sienos - tos pačios, „valdiškos“, gydytojas - tas pats, bet nenori tyrimo kelias savaites ar mėnesius laukti, - mokėk. Pagal mane, tai pirmiausia negalima į painioti savivaldybės ar valstybės įstaigos darbe privataus verslo. Privačios klinikos, poliklinikos turi veikti atskirai, po kitu stogu. „Valdiškose“, neabejoju, eilės trumpėtų, ir žmogus greičiau sulauktų jam reikalingos pagalbos. Nereikia dubliuoti, suplakti tų dalykų. Sakyčiau, per daug skaudi ir žeidžianti žmogui tokia atskirtis: turi pinigų - sulauki dėmesio, neturi - esi paskutinis eilėje...

Norint, kad sveikatingumo rodikliai Lietuvoje tikrai pagerėtų, manyčiau, permainas ne nuo ligoninių reikia pradėti, o nuo socialinių sąlygų, tos vadinamos gerovės kūrimo. Panaikinkim gėdingą situaciją, kad Lietuva nebūtų paskutinė Europoje savo varganu gyvenimėliu. Sutinku, Taryba, kuriai aš vadovauju, neturi tiesioginio ginklo kažką uždrausti, bet kreipimasis į Seimo komitetą, ministerijas, kitas įstaigas ar organizacijas, mūsų pasiūlymai, tikiu, gali duoti rezultatų.

Dabartinis Tarybos tikslas - daugiau dėmesio skirti prevencijos plėtrai, sveikatingumo problemas spręsti kartu su tomis institucijomis, kurios dirba su vaikais.

- Ir su vaikų teisių gynėjais?

- Taip, ir su jais, kad jie suprastų, ką ir kaip daro, kokių rezultatų tai turi vaikų, visuomenės sveikatai. Nemanau, kad reikia aklai imti vaikus iš šeimos, kaip neseniai nutiko Kauno atveju. Būtų koks našlaitis, suprantu: ima vaiką į globą. Bet išplėšti vaiką iš šeimos, - tai baisi trauma. Ir kas už tai prisiima atsakomybę? Ogi niekas. Jau ir taip daugybė Lietuvos vaikų dėl nepriteklių yra likimo nuskriausti. Manau, turim atvirai kalbėti apie tai, kaip iš tikrųjų gyvena mūsų žmonės, jei jie negali jaustis oriai, jei 60 procentų jaučia nepriteklius, o kas ketvirtas - skursta. Gyvendamas visada susiduri su visokiais aspektais, tai ir rūpi, kad to vargo, kuris sveikatos neprideda, būtų mažiau.

Renkamės Tarybai netradicinį kelią - ne dokumentus studijuoti ir iš atsakingų pareigūnų pasisakymų savas išvadas formuluoti, o darbą vietose. Važiuosim į savivaldybes, susitiksim su Sveikatos skyrių, Visuomenės sveikatos biurų specialistais, kalbėsime apie problemas, tarsimės, kaip geriau jas spręsti. Lapkričio 13-ąją rengiame posėdį Švietimo ir mokslo ministerijoje dėl tarpsektorinio bendradarbiavimo skatinant sveiką gyvenseną.

- O kodėl tarp daugybės citatų, kuriomis išrašytos jūsų kūrybinės studijos sienos ir lentynos, yra tokia: „Nugalėti ir pralaimėti yra tas pats“?

- Todėl, kad po to lieka tuščia.

- Dėkoju už pokalbį.

ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt