Muziejuje – apie „Prezidentą Antaną Smetoną ir Kaišiadoris“

Kaunas

4-ojo pėstininkų pulko šventė Kaišiadoryse, centre - Prezidentas Antanas Smetona. 1920 m. KšM.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

92532

Lietuvos respublikos Seimas 2019-uosius yra paskelbęs lietuvos tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento antano Smetonos metais. Šia iškilia proga Kaišiadorių muziejus per Šv. antaną – 2019 m. birželio 13 d. – kaišiadoriečius ir miesto svečius maloniai pakvietė į renginį „Prezidentas antanas Smetona ir Kaišiadorys“, skirtą pirmojo Lietuvos prezidento išrinkimo 100-mečiui paminėti.

imagepalg5z.png

Renginio metu aktorė ir režisierė Virginija Kochanskytė su dainininke Giedre Zeicaite (sopranas) ir pianiste Edita Zizaite (fortepijonas) atliko teatralizuotą muzikinį spektaklį „Lietuviškų romansų vainikas“. Renginyje taip pat dalyvavo Prezidento A. Smetonos biografijos tyrinėtojai – diplomatas, istorikas prof. Alfonsas Eidintas bei Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė.

Vakaro metu Kaišiadorių muziejuje (Gedimino g. 118, Kaišiadorys) eksponuota ir Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kilnojamoji stendinė paroda „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“. Antanas Smetona (1874–1944) – teisininkas, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmasis Lietuvos prezidentas. Gimė Užulėnio kaime (Taujėnų valsč., Ukmergės apskr.), valstiečių šeimoje. 1902 m. baigė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

1907–1913 m. redagavo laikraštį „Viltis“, 1914–1915 m. – žurnalą „Vairas“. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos pirmininku (1917–1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas. 1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjas ir šios sąjungos pirmininkas.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybinio perversmo antrąkart tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu, kuriuo išbuvo iki lemtingųjų 1940 m. birželio. Lietuvos vyriausybei 1940 m. birželio 15 d. priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlande (JAV).
Po trumpos Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus renginio įžangos, suskambo pirmieji Editos Zizaitės užgauto fortepijono garsai. „Laikas, – poetiškai vakarą pradėjo aktorė Virginija Kochanskytė – nenumaldomai greitai bėga. Kai atsigręži atgalios, kelias vingiuoja: per žmones, per vietoves, per įvykius... Ir daugumai mūsų tėčių, mamų, o ką jau kalbėti apie senelius ir močiutes, tas kelias prasidėjo... nuo bakūžės samanotos. Ak, netolimas pasakų kaimas, tėviškės liūdnas atšlaimas, o buvo ten, buvo gražu.

Klegėjo pavasario gandras, ant mūsų kaštano aukšto žydėjo – kaimyno levandos ir kvapnūs alyvos žiedai. Tai spaudžia krūtinę ir plėšo tos lankos, tos žemės daina. O gal, o gal jau negalėsiu sugrįžti kaip vasaros saulė, sugrįžt kaip sugrįžta diena, o gal tie pagoniai žalieji jau niekad manęs nesulauks. Kur bailūs tilvikai suėję per vasarą krykaus ir šauks. Gal ežero gimto Širvėnos pakrančių balti ajarai šlamės per visas mėnesienas... ne viskas, ne viskas gerai. Ne pasakų – tolimas kaimas paskendo migloj pamažu. Tėviškės liūdnas atšlaimas, o buvo ten buvo gražu...“. „Ak, kaimas, lietuviškas kaimas. Ir kuriasi valstybė... iš kaimo į miestą. Į miestą mokytis siuvėjauti, mokytis virėjauti, mokytis skaičiuoti, mokytis statyti tiltus, mokytis dainuoti, muzikuoti, natas rašyti ir žinoma – kurti valstybę. Bet atkeliavus į tuos miestus taip liūdna, vakare grįžus po pamokėlių, ar naktyje žvelgiant į žvaigždėtą dangų... ataidi melodijos ir dainų žodžiai... iš kaimo“ – po V. Kochanskytės žodžių nuaidi Giedrės Zeicaitės atliekama daina:

„Daug daug dainelių mieloji sese / tau padainuoti seniai žadu // Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia / toli nuo savo gimtų namų...“ „Po tokio poetinio žodžio, – savo pasisakymą pradėjo prof. Alfonsas Eidintas, – Aš norėčiau pakalbėt apskritai apie žmogų istorijoj. Su dideliu apgailestavimu turiu šitai garbingai auditorijai pripažinti, kad lietuvių tauta iki šiol „neapžioja“ Smetonos: niekaip jo negali suprasti ir įsisavinti – kas čia buvo su juo, kaip čia įvyko. Visokie šešėliai vis užmetami jam“. Profesorius palygino kaimyninės Lenkijos ir Lietuvos valstybinius vidaus perversmus prieškariu bei kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių politinę-parlamentinė padėtį prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Europoj tuo laiku buvo parlamentinių sistemų krizė.

Niekas netikėjo tais „bačkininkais“, kurie atsistodavo ant bačkos, prieš rinkimus prižada viską, o kai išrenka į Seimą – plakasi ten dėl menkniekių visokių kaip mažvaikiai, valstybinių reikalų nespręndžia. Ką apie tokius seimus turėjo galvot padorus, rimtas žmogus kaip Smetona? Išvaikyt juos! Ir valstybę tvarkyt rimta ranka“ – kalbėjo prof. A. Eidintas bei pateikė pavyzdžius Europos valstybių, kurios tuo metu taip pat atsisakė parlamentų – tame tarpe ir Latvija su Estija, kuriose taip pat įvyko valstybiniai perversmai.

(Tęsinys kitame „Kultūros priemenės“ numeryje)
Vytautas Budvytis Kaišiadorių muziejaus muziejininkas

imagef1on5z.png

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt