Morgan Scott Peck „Nepramintuoju taku“: knyga, keičianti gyvenimą į gera

Problemos – neišvengiama mūsų kasdienybės dalis. Negalime pabėgti nei nuo jų, nei nuo ištinkančių pokyčių. Problemas galime ignoruoti arba pasinerti į iliuzijas ir manyti, kad jos išsispręs savaime. Tačiau dažniausiai pasirinkę šį variantą patirsime fiasko, o prie neišspręstos problemos teks sugrįžti dar kartą ir ją įveikti.

Leidyklos VAGA negrožinės literatūros kategorijoje skaitytojams pristatoma tikrų tikriausiu fenomenu tapusi Morgano Scotto Pecko knyga „Nepramintuoju taku“. Autorius yra vienas žymiausių autoritetų religijos ir mokslo, ypač religijos ir psichologijos sąsajų klausimais. 1992 m. Amerikos psichiatrų asociacija pripažino jo – pedagogo-tyrinėtojo ir gydytojo-praktiko – išskirtinius nuopelnus psichiatrijos mokslui.

„Daugelis žmonių ne visiškai suvokia tiesą, kad gyvenimas yra sunkus. Todėl jie beveik be paliovos, rėksmingai ar subtiliai skundžiasi dėl to, kad jų problemos, juos užgulusių rūpesčių našta ir sunkumai bei kliūtys tokios neišmatuojamai didelės, tarsi gyvenimas iš esmės būtų lengvas, tarsi gyvenimas turėtų būti lengvas. Rėksmingai ar subtiliai jie skelbia savo įsitikinimą, kad jų sunkumai iš tikrųjų yra ypatinga nelaimės rūšis, kurios neturėtų būti ir kuri buvo skirta išimtinai jiems arba jų šeimoms, jų genčiai, jų klasei, jų tautai, jų rasei ar netgi jų rūšiai, o kitus aplenkė. Man suprantamos šios dejonės, nes savąją dalį esu atsiėmęs. Gyvenimas – tai problemų virtinė. Ar mes norime dėl jų dejuoti, ar jas išspręsti? Ar mes norime išmokyti savo vaikus jas spręsti? Drausmė yra tas pagrindinis įrankių rinkinys, kurio mums reikia gyvenimo problemoms spręsti. Be jos mes nieko negalime išspręsti. Turėdami mažai drausmės, mes galime įveikti ir mažai problemų. Laikydamiesi griežtos savidrausmės, galime išspręsti visas problemas“, – sako knygos autorius.

Siekdamas padėti kitiems įsisąmoninti, kad problemos niekada nesibaigs ir visada bus gyvenimo dalis, Morganas Scottas Peckas dalį knygos skiria savidrausmei pristatyti. Savęs valdymas – pirmasis žingsnis siekiant priimti gyvenimo iššūkius ir juos įveikti net jei dėl tėvų išminties stokos nebuvome to išmokyti vaikystėje.

„Tad įskiepykime sau ir savo vaikams, kokiais būdais pasiekti psichinės ir dvasinės sveikatos. Tuo aš noriu pasakyti: išmokykime save ir savo vaikus suvokti, jog kančia yra neišvengiama ir kokią ji turi vertę, kai reikia žvelgti tiesiai į problemas ir išgyventi jas lydintį skausmą. Aš pabrėžiau, kad pagrindinė priemonė, reikalinga mūsų gyvenimo problemoms spręsti, yra drausmė. Išaiškės, jog tie pagrindiniai įrankiai yra kentėjimo metodai, leidžiantys išgyventi problemų skausmą tokiu būdu, kuris padeda mums nuosekliai veikti ir sėkmingai jas spręsti, mokantis bei tobulėjant to vyksmo metu. Kai mes mokomės patys ir mokome savo vaikus drausmės, mes mokome juos ir pačius save kaip kentėti ir tuo pačiu – kaip tobulėti.“

Po svarbaus drausmės etapo knygos autorius skaitytojus kviečia apmąstyti tai, kaip suvokiame meilę. Čia jis demaskuoja įvairius elgesio modelius, kuriais net nesusimąstydami griauname tarpusavio santykius, vedybinio gyvenimo ryšius. Nematydami priklausomybės nuo partnerio, pasitelkdami įvairias manipuliacijas kito atžvilgiu, kuriame iškreiptą meilės ryšį, kuris veda ne į pilnatvę, bet neišvengiamos destrukcijos link.

Kitose dalyse analizuojama, kokį santykį su lengvesniu gyvenimu kuriame per brandą ir religiją, taip pat – kuo mūsų egzistencijai svarbi malonės samprata.

„Ką gi mums daryti – tiems, kurie esame gana skeptiški ir mąstome moksliškai, – su ta „galinga jėga, prasidedančia už žmogiškojo sąmoningumo ribų, kuri rūpinasi žmogaus dvasine branda?“ Mes negalime paliesti šios jėgos. Mes neturime tinkamo būdo jai išmatuoti. Bet ji yra. Tai realu. Argi turėtume mąstyti ribotai ir ignoruoti ją vien dėl to, kad neatitinka tradicinės mokslinės gamtos dėsnių koncepcijos? Taip elgtis būtų pavojinga. Nemanau, kad mes galime tikėtis visiškai pažinti kosmosą, žmogaus vietą kosmose, vadinasi, paties žmogaus prigimtį, neįtraukdami malonės reiškinio į mūsų konceptualią sistemą,“ – sako psichoterapeutas.

„Nepramintuoju taku“ – fenomenali knyga, mokiusi keistis jau ne vieną kartą, išversta į 23 kalbas, vien JAV ir Kanadoje parduota daugiau nei 7 milijonai egzempliorių. New York Times bestselerių sąraše išbuvusi daugiau kaip 13 metų, ši knyga, leidyklos VAGA išleista pakartotiniu tiražu, gali pakeisti ir jūsų gyvenimą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Evoliucijos samprata

Nors evoliucijos, kaip atskiros sąvokos, iki šiol nebuvome išskyrę, viena ar kita dingstim apie ją kalbėjome visoje knygoje. Dvasinis tobulėjimas ir yra individo evoliucija. Žmogaus kūnas keičiasi visą gyvenimą, bet jis neevoliucionuoja – jokių naujų fizinių ženklų jame neatsiranda. Į senatvę žmogaus fiziniai gebėjimai neišvengiamai mažėja, tačiau dvasia dramatiškai gali kisti visą gyvenimą. Ir gali formuotis nauji dariniai. Dvasinė kompetencija gali didėti (nors dažniausiai taip neatsitinka) net labai senyvame amžiuje, iki pat mirties akimirkos. Gyvenimas mums suteikia neribotas galimybes dvasiškai tobulėti iki pat jo pabaigos. Nors šios knygos dėmesio centre yra dvasinė evoliucija, panaši į fizinės evoliucijos procesą ir todėl ji pateikia modelį, kuris leidžia mums geriau suvokti dvasinį tobulėjimą bei malonės prasmę. Labiausiai stebinantis fizinės evoliucijos proceso bruožas yra tas, kad ji yra stebuklas. Pagal tai, kaip suprantame visatą, evoliucijos proceso iš viso neturėtų būti ir šis reiškinys iš viso neturėtų egzistuoti. Vienu iš pagrindinių gamtos dėsnių – antruoju termodinamikos dėsniu – nustatyta, kad energija gamtoje natūraliai teka iš didesnės organizacijos į mažesnę, iš aukštesnės diferenciacijos – į žemesnę. Kitaip tariant, visata linkusi judėti spirale žemyn. Dažniausiai šiam procesui iliustruoti naudojamas upelio, tekančio žemyn nuo kalno, pavyzdys. Šiam procesui pakeisti – grįžti į pradžią, nukreipti vandenį atgal į kalno viršūnę, – reikia energijos arba darbo: siurblio, užtvankos, žmonių su kibirais ar kitų priemonių. Ir ši energija turi ateiti iš kažkur kitur. Turi būti išeikvota kažkokia kita energijos sistema, norint palaikyti pirmąją. Galiausiai pagal antrąjį termodinamikos dėsnį per bilijoną metų ateis laikas, kai visata judėdama žemyn pasieks žemiausią tašką kaip beformis, visiškai suardytas ir visiškai nediferencijuotas „gumulėlis“, kuriame daugiau nieko nevyks. Ši visiškai suardyta ir nediferencijuota būsena vadinama entropija. Natūralus energijos tekėjimas iš viršaus žemyn į entropijos būseną gali būti pavadintas entropijos galia. Dabar galime suprasti, kad evoliucijos „tekėjimas“ yra priešingas entropijos galiai. Evoliucijos procese organizmai vystėsi nuo žemesnio iki aukštesnės, sudėtingesnės diferenciacijos ir organizacijos.

Virusas yra be galo paprastas, vos didesnis už molekulę organizmas. Bakterija jau sudėtingesnė, labiau diferencijuota, sudaryta iš ląstelės membranų, skirtingų molekulių ir turi medžiagų apykaitą. Kempinė turi ne tik ląsteles, bet ir skirtingus, tarpusavyje susijusius jų tipus. Vabzdžiai ir žuvys jau turi nervų bei sudėtingą judėjimo sistemas, netgi socialinę struktūrą. Tokia tendencija stebima ir toliau kylant evoliucijos skale: vis didėjant struktūrų sudėtingumui bei diferenciacijos formoms, pasiekiama evoliucijos viršūnė – žmogus, turintis galingą galvos smegenų žievę bei be galo sudėtingas elgesio formas ir esantis, kaip mes galime teigti, evoliucijos viršūnėje. Aš tvirtinu, kad evoliucijos procesas yra stebuklas, kadangi didėjanti organizacija ir diferenciacija vyksta prieštaraujant gamtos dėsniams. Jei viskas vyktų paprasta tvarka, mes, kurie rašome ir skaitome šią knygą, neturėtume egzistuoti.

M. S. Peck „Nepramintuoju taku“, iš anglų kalbos vertė Marija Rubaževičienė, leidykla VAGA, 2024.