Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Finalistas. Balandžio pabaigoje Tolerancijos centre vokiečių kalba vyko nacionalinis „Tarptautinių jaunimo debatų“ finalas tema „Ar reikia Lietuvoje vietoje balsavimo teisės įvesti privalomą balsavimą?“ Finalistas – ir Simonas Gudaitis iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos.
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Aštuoniolikmetis janonietis Simonas Gudaitis, norėdamas patobulinti savarankiškai besimokomos vokiečių kalbos žinias, trumpam buvo emigravęs – apsisprendė padirbėti aukle Vokietijoje. Auklės karjera žlugo jau tą pačią dieną – vaikų tėvams nepatiko, kad jis nesusikalba su trimečiu. Dabar besijuokiantis iš šios istorijos šiaulietis atviras: savarankiškai mokytis kalbų ir tobulėti – gyvenimo pomėgis.
Auklės karjera nutrūko nė neprasidėjusi
Simonas į susitikimą atmina dviračiu. Voveriškiuose (Šiaulių r.) gyvenantis jaunuolis visus reikalingus objektus pasiekia, apžergęs dviratį. O tada kukliai sudeda rankas, droviai šypsosi, tačiau vargu ar verta kuklintis: pasiekimų moksle, kitose veiklose – nekukliai daug.
Visai neseniai gimnazistas grįžo iš Vokietijos, kur jo ketinimai patobulinti vokiečių kalbos žinias, šeimoje prižiūrint vaikus, baigėsi nesėkme. Simonas aptakiai kalba, kad nesutapo ir jo, ir vokiečių šeimos interesai. O iš tikro buvo kitaip – jaunuolio manymu, šeima turėjo per daug lūkesčių iš gimnazisto, kuris neturi jokios auklės darbo patirties.
„Šeimoje auga penki vaikai, man reikėjo rūpintis trimis. Dviem mergaitėms skaičiau pasaką, joms patiko, o tada užsinorėjau į tualetą ir privalėjau atrašyti mamai, kaip man sekasi. Kambaryje pasitikrinau telefoną, o tada mane ir apkaltino, kad neturėjau teisės savo darbo metu palikti darbo vietos. Be to, man sakė, kad negirdžiu vaikų... Bet kaip aš galiu suprasti, ką su konkretaus Vokietijos regiono akcentu sako trejų metų vaikas?“ – stebisi jaunuolis.
Po vienos dienos emigracijos Simonas atsisveikino su vokiečių šeima ir grįžo į Šiaulius.
Galima pagalvoti – kas čia ypatingo ir kodėl rašomas straipsnis apie keistą jaunuolio nesėkmę? Esmė ta, kad vokiečių kalbą Simonas pradėjo mokytis savarankiškai – ketino studijuoti Vokietijoje, susirasti draugų, praplėsti kultūrinį akiratį.
Vėliau vien pragmatiški tikslai pasikeitė. J. Janonio gimnazijoje iš vokiečių kalbos mokytojos Ingridos Bagučianskienės Simonas sužinojo, kad gali dalyvauti debatuose vokiečių kalba. Vaikinas pasistengė, laimėjo gimnazijoje rengiamame debatų konkurse bei pateko į respublikinį „Tarptautinių jaunimo debatų“ vokiečių kalba finalą.
„Skaityti žinias originalo kalba yra pravartu“
Gimnazijoje pagrindinė užsienio kalba, kurios, kaip ir kiti vaikai, mokosi Simonas – anglų. Nuo šeštos klasės jis pasirinko mokytis rusų kalbos.
Rusų kalba laisvoje Lietuvoje gyvenantiems moksleiviams yra svetima, mažai kas ją renkasi, tačiau Simonas įsitikinęs, kad mokėti kalbėti rusiškai yra svarbu.
„Nesigailiu, nes Šiauliuose apsigyvena vis daugiau ukrainiečių. Mano vienas draugas savarankiškai mokosi rusų kalbos, nes žino, kad šios kalbos mokėjimas gali padėti lengviau rasti darbą. Juk jaunimas rusiškai beveik nebekalba. O anglų kalba, manau, pervertinama. Ne tokia jau didelė pasaulio dalis kalba angliškai. Verta būtų ir kinų kalbos pasimokyti“, – šypteli jis.
Kinų kalbos Simonas kol kas nesimoko, tačiau savarankiškai mokosi prancūzų kalbos. Jos pradėjo mokytis vasarą, baigęs aštuonias klases.
„Iš pradžių žiūrėjau gana nuobodžius vaizdo filmukus, klausiausi, kaip tariami žodžiai. Tai buvo gana sausa patirtis. Šią vasarą vėl pabandžiau prisiminti ir nustebau, kiek daug prisimenu. Kitas mokymosi motyvatorius buvo mano draugas, kuris irgi mokėsi kalbėti prancūziškai. Buvo smagu, nes galėjome kalbėtis“, – sako jaunuolis.
Simonas neslepia – prancūzų kalba jam ir labai gražiai skamba. „Be to, kasdienėje kalboje daug žmonių vartoja prancūziškų posakių, prancūzų kalbos dalelės sudaro tam tikrą mūsų kultūros lauką. Neatmetu galimybės, kad kada nors lankysiuosi Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje – žinios neabejotinai pravers“, – sako jis.
Tačiau svarbiausias dalykas, kodėl Simonas apsisprendė mokytis kalbų, – jis nori matyti neiškreiptą pasaulio vaizdą. „Esu tikras, kad šiais tendencingų naujienų laikais skaityti spaudą iš patikimų šaltinių užsienio kalbomis yra itin pravartu“, – paaiškina vaikinas.
p1140783.jpg
Mokosi beveik vien dešimtukais
Simonas sutinka su teiginiu, kad būna sunkiausia mokytis pirmųjų trijų užsienio kalbų, o vėliau dėl randamų ryšių mokymasis smarkiai palengvėja.
Jaunuolis pats atrado sistemą, kaip mokytis kalbų, tačiau pritaria ir mokslininkams, sakantiems, kad reikia lavinti keturis kalbos gebėjimus: skaitymą, klausymą, rašymą ir kalbėjimą.
„Pagrindinis mano patarimas – išsikelti konkretų tikslą ir palengva mokytis kasdien. Net 15–20 minučių yra puiki pradžia. Kalbai skiriant 1–2 kartus per savaitę, ją įvaldyti sunku. Prisijaukinti ją reikia nuolatos“, – pataria jis.
Be to, Simonas pataria ir susirasti labiau pažengusį pokalbio partnerį, klausytis ne tik norminės, bet ir gatvės kalbos. „Geriausia mokytis savaip: nuodugniai žinomą serialą įsijungti ta kalba, kurios mokomasi, į tikslinę kalbą versti „Vikipedijos“ straipsnius arba jos mokytis iš gimtakalbių draugų“, – paaiškina jis, pridurdamas, kad internete apstu šaltinių, sukurtų specialiai užsienio kalbų besimokantiems žmonėms.
Laiko viskam randantis jaunuolis dar groja klarnetu, bėgioja, devynerius metus lankė „Dagilėlį“, vienai Seimo narei yra parengęs keliolika stenogramų.
Be to, Simonas puikiai mokosi. Respublikinėje vokiečių kalbos olimpiadoje laimėjo bronzos medalį, nuskynė pergalių ir miesto lietuvių ir anglų kalbų, istorijos, geografijos konkursuose ir olimpiadose. Gimnazistas lankė žurnalistų būrelį, yra parašęs straipsnių net į Lietuvos naujienų portalus.
Iš šeimos, kuri skaito knygas
Iš kur Simonas toks gudrus, gal tėvai kažkaip ypatingai jį auklėja?
„Mano šeima – skaitanti knygas. Kadaise sakiau, kad niekada neskaitysiu tų kvailų knygų, bet aštuntoje klasėje pradėjau. Ir radau draugų, su kuriais apie jas, o ne tik apie orą galiu pasikalbėti“, – šypsosi janonietis.
Tuomet gal perspektyvus jaunuolis turi receptą Šiauliams?
Simonas šypteli ir sako, kad dabartinis Šiaulių meras Artūras Visockas gal ir yra geresnis miesto vadovas nei iki tol buvusieji, tačiau prisipažįsta nesantis jo gerbėjas.
„Seku šį žmogų feisbuke, manau, kad kai kuriose srityse einama visai tikslia linkme. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad Taryboje nebūtų tiek daug diletantų, žinant, koks mažas jų atlygis už šį darbą“, – sako jis.
Simonas sako manantis, kad Šiaulių universitetas neturi išlikti, nes universitetų Lietuvoje yra per daug, o tikrų dėstytojų per mažai.
„Mes negalime sau leisti prikelti mokslo institucijų, kurios jau tapo lavonais be dėstytojų ir studentų gyvybės. Nemanau, kad užsienio investicijos būtinai yra raktas į miesto sėkmę. Galima gauti milijonų verslui, bet jei nebus mokyklų, kurios suteikia adekvatų išsilavinimą, jei nebus geros infrastruktūros šeimoms ir jaunimui, vargu ar toks miestas galės klestėti. Jis gal ir sugebės apgauti ukrainiečius atvykėlius, kurie dirbs už mažus atlyginimus, bet vargu ar sugrąžins šiauliečius. Reikia nepamiršti rūpintis neįgaliaisiais, kurie dažnai net į miestą neišeina, lygiai kaip ir vietomis, kuriose galima šviestis, ilsėtis, leisti laiką gražioje aplinkoje. Ir netikiu sapaliojimais, kad medžius būtina kirsti, nes jie trukdo mašinoms, yra negražūs ar nepagydomai serga. Kartą draugui estui nusiunčiau remontuojamos Tilžės gatvės nuotrauką, greta pridėdamas senesnę nuotrauką ir lėkštus projektuotojų argumentus. Sulaukiau klausimo: „Jūsų pėstiesiems oras per švarus ar gatves norite paversti stotelėmis, kuriose niekas nesustos?“ – baigia pokalbį Simonas.
logo-srtrf.jpg