Mokyklinė meilė – visam gyvenimui

Marijampolė

Ričardas Pasiliauskas

Marija BurbienėŠaltinis: Etaplius.lt

40397

Į svetingus Ksaveros ir Antano Brusokų namus Marijampolės Triobiškių individualių namų kvartale atvykome po tradicinės šeimų pagerbimo šventės „Kartu gyvenimo keliu“, vykusios Lūginės kaime, palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškėje.

Foto galerija:

Gretimų kaimų vaikai

Šiemet rugpjūčio 27-ąją Ksavera ir Antanas Brusokai švęs 52-ąsias bendro gyvenimo metines.

– Atrodo, taip neseniai atėjau į pirmą klasę ir susipažinau su Antanu. Rodos, tik užvakar šokome, dainavome, baigėme mokyklą, tik vakar susituokėme, o šiandien jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, kaip mudu kartu, – bendro gyvenimo žingsnius vardija Ksavera Brusokienė.

Abu jie – Daukšių krašto vaikai: ji – vienturtė Pūkų dukra iš Daukšių kaimo, jis – jauniausias iš penkių Brusokų sūnų, iš gretimo Amalviškių kaimo. Ji – padūkusi, linksma, visiems dėmesį rodanti. Jis – tik ją vieną tematantis.

– Labai jos siekiau, – prisipažįsta Antanas. – Vyresni vaikinai į ją labai kreipė dėmesį, o ji į mane, jaunesnį, atrodė, visai nežiūrėjo.

– Ilgai nenorėjau būti priklausoma: su vienu sėdėti, su vienu šokti – ne man, – prisiminimais dalijasi Ksavera. – O be to, iš pradžių jis man beveik nepatiko – aš mokausi, stengiuosi, o jis akis išpūtęs sufleravimą greitai pagauna – ir abu gauname vienodai po ketvertą (penkiabalėje sistemoje – aut. past.).

Nei atstumas, nei apgaulė neišskyrė

Klasė iš klasės, mokykla iš mokyklos abu ėjo kartu. Kad Antanas ne tik šmaikštuolis, bet ir jautrus, užjaučiantis, Ksavera sako supratusi, kai mirė jos tėtis.

– Tuomet Antano dėmesys labai stiprino. Tėčiui tebuvo 53-eji... Buvome tik baigę Gudelių vidurinę, ruošiausi studijoms Vilniuje. Betgi nepaliksi mamos vienos... Ir kai Daukšių mokyklos direktorius pakalbino ateiti dirbti pionierių vadove, sutikau, nors svarstymų, abejonių buvo – ar sugebėsiu, ar susitvarkysiu.

Savo gimtojo kaimo bendraamžių vaikams, vėliau – jų anūkams K. Brusokienė atidavė 41 metus. Mokė juos dailės, istorijos, geografijos, vedė fizinio lavinimo pamokas, kartu su vaikais rinko kraštotyrinę medžiagą ir... šoko – netgi per pamokas!

– Labai mėgau šokti, tad šokio žingsnelių mokiau ir savo mokinius. Užtai visuose susiėjimuose jie – patys geriausi šokėjai, – džiaugiasi K. Brusokienė.

Antanui, besimokant Marijampolėje, Kaune, Daukšiai buvo ranka pasiekiami, tad su Ksavera susitikdavo dažnai. Beveik trejetui metų juodu išskyrė kariuomenė. Iš Ukrainos, kur tarnavo, į Daukšius ir atgal skriejo laiškai. Likus pusmečiui iki tarnybos pabaigos, Ksavera staiga sugalvojo patikrinti jausmus – parašė Antanui, kad išteka už kito. „Tiesiog pabijojau, o jeigu sugrįžęs nenorės su manim draugauti, kaimas juoksis, kad laukiau, laukiau ir še tau.“

Tačiau Antanas tuo nepatikėjo. O jam sugrįžus, abu jau neišsiskyrė.

– Susikibę į gyvenimo vieškelius kartu išėjome. Nejauni buvome, man – 26, jam – popieriniai 25-eri (pagal bažnyčios Krikšto registracijos knygą). Apmąstę, apgalvoję savo apsisprendimą statėme meilę ant tvirtų pamatų, – sako Ksavera.

Šeima įsikūrė Marijampolėje. Antanas įsidarbino automatų gamykloje, vėliau – statybinėje organizacijoje SKMK. Pradėjęs nuo kiemo darbininko buvo ir dirbtuvių, sandėlio vedėju, darbų vykdytoju, vadovavo įmonės profsąjungai, buvo bendrabučio komendantas.

Vienas po kito – 15-os mėnesių skirtumu – gimė sūnūs Arūnas ir Audrius.

Vaikams – tėvų pavyzdys

Tądien, kai svečiavomės Brusokų namuose, tėvų aplankyti užsuko iš kelionės prie Juodosios jūros sugrįžęs Audrius, prie kompanijos prisijungė ir su tėvais viename name su šeima gyvenantis Arūnas. Broliai atviri – jiems tėvai buvo griežti, namuose – drausmė ir pareigos.

– Visi kiemo vaikai žaidžia, o mes į kopūstus važiuojame, – dabar juokiasi broliai, o tada oi kaip nenorėdavo. Paskata buvo vairavimas – pirmyn į laukus vienas tėčiui ant kelių sėdi, vairą sukioja, grįžtant, jeigu gerai padirbės, kitas galės ant kelių sėdėti ir vairuoti.

Apie 5 tūkstančius kopūstų daigų pasodinti, prižiūrėti ir parduoti užaugintą derlių! Bet tos papildomos pajamos, pasak Brusokienės, padėjo geresniam gyvenimui.

– Savo pavyzdžiu tėvai vaikus auklėja. Sūnums visada sakiau tai, ką man tėvelis buvo sakęs: mes, tėvai, jums gėdos nedarome, nedarykite ir jūs mums. Labai norėjau, kad jiedu pasirinktų gerus draugus. O kai pradėjo į mergaites dairytis, davėme automobilį ir liepėme 70 km spinduliu į šokius pavažinėti, atkreipti dėmesį, kad visur yra gražių panelių, bet ne visos geros, – pasakoja mama.

Netoli vyrai išrinktųjų ieškojo: vienas žmoną Želsvoje sutiko, kitas – Marijampolėje. Tėvams tik džiaugtis beliko darniomis abiejų šeimomis. Ir darbo, ir atsakomybės Brusokų vyrai nesikrato, ir verslus susikūrė: vienas – medienos dirbinių, kitas – tarptautinių pervežimų. Abu turi ir širdžiai mielus užsiėmimus: Arūnas šokių kolektyvo „Jotvingis“ šokėjas, Audrius – Marijampolės baikerių klubo „Siena“ narys. Jau užaugo Ksaveros ir Antano anūkai: Sandra, Agnė, Ignas, Laurynas ir Martynas. Džiugina ir mažoji Emutė – pirmoji proanūkė.

Kai myli – ir kenti, ir tyli

– Koks to ilgo bendro gyvenimo receptas? – perklausia K. Brusokienė. – Manau, jo nėra ir negali būti. Kiekvienoje šeimoje vis kitaip. Mūsiškėje, nors lėkštės nedužo, bet nekalbadienių pasitaikydavo. Dažniausiai, kai Antanas namo vieną žingsnį į priekį, o du atgal eidavo. Baruosi, bet jis negirdi, ką būnu išsakiusi, rytoj nieko neatsimena, o tada aš jau ir kalbėti nenoriu. Manau, užvis svarbiausia – meilė. Kai myli – ir kenti, ir tyli. O dabar jau ir pyktis nereikia, vienas kito buvimu šalia ir ramybe džiaugiamės.

– Daugiau nuo žmonos viskas priklausė, ir ji visada teisi. Aš toks – sykį pasakiau, kad myliu, ir kam kartotis. Pasakysiu, kai bus kitaip. Kai nusikalstu, gėlių padovanoju, bet retai – dažnai nepraktikuoju, – linksmai porina Antanas, nuo kurio veido šypsena nedingsta visą pokalbį.

Žmonai jis pasigerina kitaip – išverda tokios skanios kopūstų sriubos, kad niekas kitas neišvirs!

– Aš kariuomenėj virėju buvau – gaminti moku. Vaikams visada pusryčius ruošiau, ir ne bet kokius. Paklausiu: ko norit? Jeigu vienas – blynų, o kitas – manų, šiandien – abiem blynai, rytoj abiem bus manų košė, – vyrišką meniu atpasakoja Antanas.

Į erdvius ir jaukius Brusokų namus visa šeima susirenka gana dažnai. Ir per didžiąsias šventes, ir per tėvų gimtadienius, vestuvių metines. O didžiausi susiėjimai – per Antanines. Svečių sako ir kviesti nereikia – kartą prie šventinio stalo susėdo 40.

Be Antano užvedamos dainos, be Ksaveros organizuojamų šokių neapsieina ne tik giminės susiėjimas, bet ir bendraklasių susitikimai. Šiemet jau 58 metai, kai Brusokai baigė Gudelių vidurinę, kurioje ir gražiausi jaunystės metai praėjo, ir meilė visam gyvenimui užgimė.

Nuotraukose –

Darni Brusokų šeima: Arūnas, Ksavera, Antanas ir Audrius.

Ksavera ir Arūnas su anūkais (1998 metai): Martynu, Sandra, Agne, Laurynu ir Ignu.

Beveik prieš 50 metų – 1969-aisiais.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt