Mokykitės ramybės iš laikrodžio

Jeigu jis ir vėluoja, vis tiek niekur neskuba. Toks ir ruduo. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas, prasidedant kažkuriam rudeniui, konstatavo: „Naujo rudens prisistatymas nenudžiugino, tie patys daugsyk regėti lietūs, įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjančios dienos...“ Kodėl taip – jeigu kas nors susiję su rudeniu, jau ir blogai?

Girdėjau sakant, jog net lietus rudenį liūdnas. Tačiau yra ir teigiančiųjų, kad lietus pagyvina rudenį. Norisi būti jų pusėje. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Apie tokius neseniai skaičiau. Miela. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum. Tai yra nuostabi Dievo dovana. Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi, kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio.

Rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau, trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas vis trumpesnis, ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą. Prisimenu savo vaikystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Jis tvirtino, kad tik taip vyras atrodo solidžiai. Vilkėdamas tamsų, tvarkingai išlygintą kostiumą, jis ateidavo į egzaminus ir, nežinau, ar todėl, ar – ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus, draugas pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Dabar jis verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą, pagalvojau, kad ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Ir taip ilgas ruduo dar išsiskiria ilgiausiu metų mėnesiu, kuriuo tampa spalis, persukant laiką paskutinį mėnesio sekmadienį (kada tas pagaliau baigsis!). Ir dar – ruduo, o ypač spalis, skalsus šventėmis. Gal tik šios dienos šokia tokia išimtis, kai švenčiame Mokytojų ir Angelų sargų dienas. O šiaip švenčių nebuvimas rudenį yra akivaizdus kažko trūkumas.

Kas belieka. Kaip visad, taip ir rudenį lauki savaitgalių. Puikus metas – savaitgalis. Baigiasi darbo dienos ir prasideda laisvadieniai. Krikščioniškose šalyse savaitgaliu laikomas šeštadienis ir sekmadienis, musulmonų – dar ir penktadienis, todėl ar neteks Europai atsižvelgti į musulmonų teises ir penktadienio irgi paskelbti ne darbo diena?.. Nors ir taip penktadienius mes linkę priskirti savaitgaliams ir tą dieną darbe ilgai neužsibūti. Pagalvoji, jog Dievas, kurdamas pasaulį, galėjo sukurti tik savaitgalius. Aišku, tik tuomet nebūtų aišku, kada tas savaitgalis prasideda, o gal ir atsibostų amžinas savaitgalis, kaip atsibosta viskas, kas amžina.

Rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę. Rudenį atgyja ekstrasensai, parapsichologai, chiromantai, būrėjai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai ir visi panašaus plauko veikėjai, paistantys apie žuvėdras, tuščius kibirus, šluotas, juodas kates
ir t. t. Bent aš neišskirčiau iš jų ir astrologų. Mano mėgstamo kino detektyvo „Midsomerio žmogžudystės“ vienoje iš serijų („Nulemta žvaigždžių“) herojė astrologė į policijos komisaro pašaipą atsako: „Aš astrologė, o ne pranašysčių salono ponia.“ Komisaras į tai: „O koks skirtumas?“

Taip jau yra, kad niūriomis dienomis norisi išgirsti šviesių ateities prognozių, laimės ir sėkmės pažadų. Sako, piniginėje reikia turėti „laimingąją monetą“ –
tokia gali tapti pirmo atlyginimo moneta ar gauta iš gero žmogaus, likusi po gero sandėrio ir kt. Jos negalima išleisti, nešiokitės kaip turtus pritraukiantį talismaną. Norisi pasidalyti istorija apie septynmetį berniuką, jau mokantį investuoti pinigus. Už iš mamos gautus 2 eurus jis nusipirko bilietą ir nuvyko pas senelę, žinodamas, kad ši jam duos 10 eurų.

Savaitgaliais mažiausiai klausinėjama. Nes klausinėti nėra lengvas užsiėmimas. Reikia mokėti teisingai paklausti. Pašnekovas sužeidžiamas, jei klausi neteisingai. Todėl klausimai ir atidedami kitoms savaitės dienoms.

Ir apie knygas – mano spalio, o ir visų rudens mėnesių džiaugsmą. Užtikau skaičius, kad 76 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų sako, jog skaitymas įprasmina jų gyvenimą ir kelia malonius jausmus. Nuolat skaitantys žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu ir laimingesni.

Ant mano stalo nugulė keletas neskaitytų knygų: jau truputį anksčiau išleistos Orhano Pamuko „Tos keistos mano mintys“, Davido Lebovitzo „Apartamentas“ (šią knygą radau nupigintą iki 3 eurų) ir naujausios Michelles Gable „Butas Paryžiuje“ bei Julijos Caplin „Kavinė Kopenhagoje“.

Imu į rankas O. Pamuką. Rašytojas daug metų viename iš Amerikos universitetų dėsto literatūros teorijos ir istorijos kursą, skirtą didiesiems klasikiniams romanams. „Tos keistos mano mintys“ pasakoja apie Mevliutą, kuris kartu su tėvu į Stambulą 7-ajame dešimtmetyje atvyko iš tuo metu labai skurdaus Turkijos regiono Anatolijos. Mevliuto gyvenimas niekuo neišsiskiria iš kitų atvykėlių į didelį miestą. Jis – smulkus prekybininkas, vakarais pardavinėjantis fermentuotą tradicinį pieno gėrimą – bozą.

Šis romanas yra ir meilės istorija. Mevliutas iš pirmo žvilgsnio įsimyli merginą. Anot O. Pamuko, tai tipiška senesnės kartos turkams, kai susitikinėti dviese ar flirtuoti buvo laikoma ištvirkavimu. Mevliutas susitaria su mylimosios broliais, kad ją ves, bet vedybų dieną paaiškėja, kad broliai jam į vestuves atvedė kitą merginą – vyresnę seserį. Vaikinas nesipriešina ir ją veda, priima šį likimo iššūkį. Galiausiai jie su žmona tampa ne tik meilužiais, bet ir gerais draugais. Jie kalbasi apie viską, daug mylisi, augina dvi dukras. Jųdviejų gyvenimas, žinoma, netolygus, jame daug pakilimų ir nuosmukių, bet Mevliutas užkariauja skaitytojo širdį. O ir visas šis romanas apie paprastų, bet geraširdžių žmogelių gyvenimą.

Baigsiu keliais anekdotais. Spaliui jų reikia. Giminės klausia mirštančiojo:

– Koks tavo didžiausias noras?

– Išgerti arbatos su dviem šaukšteliais cukraus.

– Kodėl toks keistas? Nejau niekad negėrei dviem šaukšteliais saldintos arbatos?

– Niekad, nes svečiuose dedu tris šaukštelius, namuose – vieną.

Žmona priekaištauja vyrui:

– Kada aš tave išmokysiu tvarkingumo?

– O kas atsitiko?

– Kada tu įprasi piniginę dėti į tą pačią vietą?

Kaip gera kartais pasvajoti ir kaip sunku grįžti tikrovėn.

– Žinai ką, važiuojam tik mudu, tik aš ir tu, toli toli... O paskui jau kaip bus, taip bus...

– Moteriške, aš jums dar kartą kartoju: kol nebus pilnas mikroautobusas – mes niekur nevažiuosim.