Modernizacija ir emigracija – vien pliusai ir vien minusai?

Šiauliai

Kontrastai. „Važiuojame vidutiniškai geriausiais automobiliais visame regione, turime daugiausia telefonų, yra geriausi tinklai, bet turime pačius didžiausius socialinius kontrastus, didžiausią skurdo ir turto išsiskyrimą, mažiausią solidarumą, žemiausią tarpusavio santykių lygį...“ – pastebi profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

35111

Šiemet švenčiame Lietuvos šimtmetį, bet šalies skaudulys – emigracija – visais laikotarpiais neduoda ramybės. O būtent emigrantai dar carinės Rusijos laikais įkvėpė modernybės priespaudos nualintai tėvynei. Išeiviams Lietuvos modernizacijos procese skiriamas ypatingas vaidmuo. „Neįtikėtina, niekur kitur tokios paralelės beveik nesurastume, kad per tokį trumpą laiką tauta gebėjo išlipti iš to visiškai primityvaus kaimiško būdo“, – sako profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Modernizacija – kas tai?

Į emigraciją iš visų pusių šiauliečius pakvietė pažvelgti Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius, Chaimo Frenkelio viloje skaitęs paskaitą „Lietuvių išeivija modernybės ir tautiškumo baruose“.

Modernizacijos terminas, pasak profesoriaus, miglotas. „Ar užtenka kompaktinio tualeto, ar užtenka apskritai tualeto kad ir už tvarto? Ar peiliai, šakutės, baltosios lėkštės yra modernizacija? Tikriausiai tai yra tam tikros modernizacijos ženklas, bet akivaizdu, kad tai nėra patys pagrindiniai dalykai“, – svarsto istorikas.

Mokslininkai ieško apibendrinančių faktų, leidžiančių teigti, kad viena valstybė jau moderni, kita – dar tik žengia šiuo keliu. „Kaip istorikui, man tikrai nėra pakankamai aišku, kas yra modernizacija. Ir man, kaip gyvam žmogui, nevisai aišku, ar tai besąlygiškai yra gėris, dėl kurio mums reikėtų krykštauti“, – prisipažįsta jis.

Paradoksalu, bet pats geriausias internetas pasaulyje ir kitos technologijos negarantuoja modernios valstybės vardo. Kodėl? Nes mums trukdo tam tikros egzistencinės savybės, prasti tarpusavio santykiai.

„Kažkas yra mus taip giliai įklampinę, kad jaučiamės nelaimingi. Kitaip neišeina suprasti, kodėl po 1990-ųjų mes išgyvename patį didžiausią emigracijos pliūpsnį“, – teigia E. Aleksandravičius.

Emigracijos apsupti

Pastarieji trys dešimtmečiai Lietuvą kaip reikiant praretino gyventojų atžvilgiu. Užsienis suviliojo didesniais atlyginimais, galimybe keliauti, pažinti kitus kraštus ir t. t. Pasiteisinimų – galybė, tačiau istorikas klausia, kodėl tokia liūdna situacija negresia kitoms valstybėms. Sunku ir nusakyti tikrąją priežastį, kodėl lietuvaičiai taip sparčiai palieka gimtinę.

„Galime sakyti, kad tik dėl algų, bet tada neišeitų paaiškinti, kodėl, bendrajai gerovei kylant, pasitenkinimas savuoju gyvenimu nedidėja, iš kur plaukia toks negalėjimas ištverti gimtinėje ir važiavimas kažkur, kur nežinai, kas ten yra“, – retorinius klausimus žeria profesorius.

Modernizacijos ir emigracijos santykis išties sudėtingas. Ne visos tautos, pasklidusios po pasaulį, turi diasporos (svetur gyvenanti tautos dalis) bruožų: sąmoningumo požymių, tam tikro organizuotumo laipsnį ir sutelktumą su pasaulio lietuviais bei gimtine. O Lietuva turi.

Bet lieka ne itin aišku, ar tai nulėmė skaudi istorinė patirtis, traumavusi tautą: „Šiandien, apsipylę pelenais, galime sakyti, kad esame, ko gero, labiausiai emigruojanti ES tauta. Sudėjus kartu mažą natūralų neigiamą prieaugį, tai paaštrina nykimo jausmą, kol nepasižiūri į kitas statistines lenteles. Šiandien iš visos ES yra trylika tautų, labai sparčiai mažėjančių. Ir, tarkime, kroatai, neišgyvenę nieko panašaus su sovietais, lygiai taip pat tirpstantys, sakytų: „Reikėtų pasiginčyti, kurie iš mūsų nyksta didesniu greičiu.“

Kas tuomet mums trukdo jaustis laimingiems ir moderniems? Asmeninės savybės. „Ar daug mūsų emigrantai, be pinigų, parveža patirčių, kurios jaustųsi Šiaulių ar Kauno gatvėse, privačiose erdvėse, tarpusavio santykiuose ir pan.? Kiek mes gauname atgal?“ – klausia istorikas.

(Ne)laisvi nuo priespaudos

Kalbėdamas apie daugiau nei šimto metų senumo įvykius, E. Aleksandravičius primena baudžiavos panaikinimo laikus, kai išeivijos grąža tėvynei buvo gyvybiškai svarbi. Valstiečiai tapo laisvi, tačiau pragyvenimas buvo ypač sunkus, nesivystė pramonė, nebuvo darbo vietų. Jei dabar nėra aiški esminė emigracijos priežastis, tai anuomet išvykti skatino labai konkrečios problemos. „Tiesiog kai kurios tautos XIX a. pab. iš tikrųjų neturėjo jokių šansų išgyventi be emigracijos. Tuomet mes su Galicijos ukrainiečiais emigravome labiausiai“, – sako profesorius.

Emigruoti imta jau 1868-aisiais į Angliją, Braziliją, Australiją, tačiau dažniausia emigrantų kryptis buvo JAV. Šalis, kurioje įvyko pramonės perversmas, kaip siurblys susiurbė visus išeivius iš vargstančios Europos. Istoriko spėjimu, į JAV 1870–1914 m. patraukė apie pusė milijono tautiečių. Šis laikotarpis Lietuvai buvo labai sunkus dėl nesivystančios pramonės, urbanizacijos, tad ir modernumo – nė kvapo.

Stokojo lietuviai išsilavinimo, kultūros, tačiau, anot istoriko, stebuklas įvyko: „Kaip iš šitų pusiau raštingų žmonių susiformuoja sluoksniai, kurie gali suprasti pačius didžiausius politinės civilizacijos uždavinius, formuoti valstybės santvarką, įstatymus?“

Modernizacijos keliu žengti labai trukdė rusai. Iki 1905 m. lietuviai neturėjo galimybių kurti savanoriškų, laisvų organizacijų, draugijų ir tai buvo vienas didžiausių mūsų valstybės stabdžių. Kitose Europos šalyse draugijos rūpinosi miestų gerove, statė net operos ir baleto teatrus ir pan. „Modernizacija be miesto gyvenimo ir miesto kultūros neįmanoma“, – aiškina istorikas. Mums reikėjo pasivyti tas šalis, kurios jau galėjo vadintis moderniomis visomis prasmėmis, tačiau bet kokios organizacijos baugino rusus, tad emigracija į JAV tautiečius išlaisvino nuo šių pančių.

30738340-1618110844937873-4.jpg

JAV – lietuvių ir modernumo lopšys

„Net mūsų raštija, „Aušra“ ir visa kita yra rytprūsių reikalas. Jau ne pačioje Lietuvoje vyksta visi tie veiksmai, kurie lietuvių tautą tempia į modernizacijos kelią. Ir supranti, ką reiškia tuometinė diaspora, ką reiškia Amerikos lietuvių aplinka...“ – pastebi E. Aleksandravičius. Be abejo, tik ką atvykę kitataučiai ten dirbo prasčiausius darbus, tačiau vėliau viskas keitėsi, o lietuviai savo akimis išvydo, kaip reikia tvarkyti savo gyvenimą. „Pagal bendruomeninį gyvenimą, laisvų žmonių susiorganizavimą ir veikimą bendram labui JAV buvo kažkas unikalaus“, – teigia jis.

Valdžia neturi teisės nurodinėti, kaip gyventi, leidžiama viskas, kas nedraudžiama, universitetai, kiti kultūriniai pastatai iškilo draugijų ar mecenatų dėka – su tuo susidūrė į JAV nuvykę lietuviai. Ir ėmė veikti. Savo šalies labui. „Lietuvių susivienijimas JAV (1888 m.) veikia iki šiol. Tu kuri draugiją, kuri tuo pačiu metu yra ir savišalpa, ir savidrauda. Žmonės yra palikti savimi rūpintis, eina į krūvą, meta pinigus ir kuria ištisas korporacijas, draugijas. Kaupiasi kapitalas, tad leidžia laikraščius, stato koncertų sales, ginčijasi dėl idėjų“, – pasakoja istorikas.

JAV gyvenę lietuviai bemat perėmė amerikiečių mąstyseną: aš esu laisvas žmogus, jokia valdžia negali man tašyti kuolo ant galvos. Būdinga savigarba, patosas, laisvė spręsti – aš esu laisvas, o su kitu laisvu susidėję, mes ir nuspręsime, kaip gyvensime savo bendruomenėje. Į tokį gyvenimo sūkurį buvo patekę lietuviai dešimtmetį prieš Vasario 16-osios akto pasirašymą.

Emigrantai skolą tėvynei grąžino su kaupu

Akivaizdu, kad išeivių patirtis davė rezultatų gimtinėje. Lietuviai sugebėjo sukurti labai sudėtingas politines struktūras, organizuoti efektyvią savivaldą. „Visas valstybės atstatymas tai ne Vasario 16-osios aktas. Ne popieriai sukūrė valstybę. Didžiausias darbas buvo žmonių. Žmonės, kurkite savivaldas – susirinkite ir išsirinkite! Nėra natūralus dalykas susirinkti, ginčytis, išsirinkti lyderį ir nusistatyti taisykles, jų laikytis. Čia buvo didelis fenomenas“, – pabrėžia E. Aleksandravičius, pridurdamas, kad net moterys Lietuvoje jau turėjo balsavimo teisę.

Anot profesoriaus, nelengva paaiškinti, iš kur atsirado tokie demokratijos pliūpsniai mūsų šalyje, kuri iki 1918-ųjų išgyveno tamsųjį laikotarpį: „Mano didžioji hipotezė yra, kad mes turime tam tikrą vertybių ir patirčių cirkuliaciją tarp to, kas darėsi JAV ir Lietuvoje. Amerikoje buvo išeinamos pamokos, nes Europoje tokios tvarkos nebuvo. Solidarus draugijinis gyvenimas yra esminis dalykas modernizacijos kelyje.“

Sukurti šviesesnį rytojų padėjo tautiečių bendravimas, bendradarbiavimas su Amerikos lietuviais, teikiančiais didžiulę paramą atgimstančiai tėvynei. O svarbiausia, kad išeiviai po kurio laiko grįždavo namo su naujomis idėjomis, patirtimi. Taip amerikietiškas modernumas rado kelią į Lietuvą. Išvystyta demokratija, savivalda – tai modernizacijos ženklai. Vos tik carinė valdžia leido pradėti kurti draugijas 1905 m., Lietuvoje įvyko tarsi sprogimas. Per dešimt metų – nuo 1905 m. iki 1915 m. sugebėjo išvystyti tokį stiprų sąjūdį, kuris skatino modernumą, keitė žmones, ugdė tuos, kurie suvokia, kad viskas priklauso nuo jų.

Tačiau, profesoriaus pastebėjimu, ne viskas grįžusiems emigrantams naujai sukurtoje šalyje lengvai klostėsi, tad čia pramonę ir verslus kūrė mažesnė išeivių dalis, nei buvo manyta. Reikalus pablogino
1926-ųjų perversmas Lietuvoje. „Lietuva yra katastrofoje“, „Lietuvos demokratija žlunga“ – taip į įvykius reagavo lietuviai už Atlanto. Jie nusivylė valdžia, o juk būtent išeiviai amerikiečius „spaudė“ pripažinti šalies nepriklausomybę. Smetonos perversmas šiuos santykius komplikavo.

Emigrantų kartų skirtumai

Modernizacijos proceso „valdymą“ po valstybės atstatymo jau perėmė nebe išeiviai, o tėvynėje gyvenantys tautiečiai. Tobulėti lietuviai vyko į geriausius universitetus, degė noru pakeisti gyvenimą į gerąją pusę.

„Esu iš bemirštančio VDU, bet tai, ką buvo1989 m. mūsų išeivija sugalvojusi, kokie projektai buvo surašyti, kokių universitetų iš sovietų išeinančiai miniai reikia turėti, tai šitas vaizdinys yra n kartų aukščiau, nei šiandieninė mūsų nukvakusi ministerija supranta. Modernizacija, kuri prasidėjo su universitetu, iki kokių 2000 m. dar buvo kažkoks optimizmas, kuris leido iš JAV ar Vakarų lietuvių periminėti jų įpročius, įsivaizduoti, ką mes norime čia įsidiegti, kad kuo greičiau pabėgtume nuo sovietinio paveldo. O po to jau liūdnai sakiau – deja, paveldas, atrodo, mus pasivijo...“ – tikina jis.

E. Aleksandravičius įžvelgia vieną esminę problemą tarp ankstesniosios ir dabartinės emigracijos bangų. Sutelktumas ir perimta patirtis – jau nebe tie tikslai, kurių siekia emigrantai.

„Mums dabar suku pasakyti, kiek modernizacijos impulsų dabartinė diaspora duoda mums, čia gyvenantiesiems, – konstatuoja profesorius. – Taip gyvena dabartinis Vakarų žmogus, nebesuprantantis santykio su vieta, „pakibęs“ feisbuke, tviteryje ar kitur, turintis tūkstančius draugų… Noriu, kad tai būtų suprasta kaip mūsų, Vakarų žmonių, nelabai lengva kasdienybė.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt