Miškuose – pavasariniai grybai

Pavasarį dažnas susimąstome: kaipgi čia praplėtus savo valgiaraštį, jog papildytume organizmą vitaminais bei kitomis naudingomis medžiagomis. Juolab kad pati gamta tiesia pagalbos ranką – miškuose ima augti pavasarinių grybų, kurių vasaros viduryje, kad ir kiek besižvalgysite, jau neberasite.

Kaip nuodingas virsta nenuodingu

Kada pasirodo pavasarinių grybų, priklauso nuo įvairių veiksnių: oro temperatūros, kritulių, dirvožemio, augalinės dangos, reljefo.

Grybų žinovas Aurelijus Kaubrys sako, kad sumaišyti bobausių su kitais nuodingais grybais beveik neįmanoma. Bobausio kepurėlė beformė, vingiuotai raukšlėta. Jaunesnių bobausių kepurėlė būna ruda, o senesnių – juodai ruda. Grybo kotas dažniausiai baltas.

Šie pavasariniai grybai auga kerpiniuose pušynuose, kirtavietėse, miškų aikštelėse. Mėgsta smėlingas vietas, tad jų susiraičiusiose kepurėlėse dažnai yra smėlio, kurį būtina kruopščiai išplauti. Ant medienos augantys bobausiai yra daug nuodingesni nei tie grybai, kurie auga ant žemės.

Mūsų senoliai tikėjo, jog bobausių reikia valgyti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, nes tai stiprina imunitetą, veiksmingai naikina virusus ir mikrobus. Buvo sakoma, kad bobausiai savo galiomis prilygsta česnakui, nors savo nuodų sudėtimi yra panašūs į raudonąją musmirę.

Bobausiuose esantis giromitrinas neegzistuoja grynas. Jis atsiranda, vos išrovus grybą, vykstant hidrolizei. Nuodas tirpsta vandenyje (todėl negalima valgyti šių grybų sultinio), yra atsparus karščiui, tačiau, verdant bobausius ilgiau nei dešimt minučių, nuodai, kurie labai lakūs, pašalinami.

Išvirus grybus, reikia išvėdinti namus, nes kvapas taip pat gali veikti nuodingai. Visgi nors giromitrinas pavojingas sveikatai, tinkamai paruoštus grybus galima valgyti. „Svarbu atminti, jog net ir nenuodingi sveikatai grybai, vartojami dideliais kiekiais, kenkia organizmui“, – sako gerai grybus pažįstantis, daug metų grybaujantis vyras.

Galite rasti ir parkuose

Kol vieni skanauja patiekalus iš bobausių, kiti dairosi briedžiukų, dar kitaip vadinamų abriedukais. Kai žolė maža, juos nesunku pastebėti. Jie visiškai nenuodingi.

Briedžiukų kepurėlė kūgio formos, o paviršius primena korį, kotelis šviesus. Nors neišvaizdūs, tačiau tai – delikatesiniai miško grybai. Grybų žinovas briedžiukų pataria ieškoti lapuočių miškuose ir parkuose, drėgnose, saulės šildomose vietose. Surinktus grybus reikia užpilti verdančiu vandeniu, kad iš kepurėlės išplauktų smulkūs vabzdžiai. Kadangi miško gyventojai slepiasi ne tik kepurėlėse, bet ir grybų viduje, pravartu juos perpjauti pusiau.

Šių grybų rekomenduojama pasidžiovinti žiemai. Porąsyk nuvirę, galite savo artimuosius palepinti grybų patiekalais pagal savo skonį ir fantaziją. Arba tiesiog pakepinkite briedžiukus keptuvėje su svogūnais ir spirgučiais. Patiekę su karštomis bulvėmis, nenuvilsite net paties išrankiausio gurmano.

Grybas, sugeriantis kraują

Lapuočių ir spygliuočių miškuose galite pasidairyti alvyčių. Jos mėgsta smėlėtas, saulėtas ir žolėtas vietas, dažnai matomos pakelėse pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Tai nėra itin maistingas grybas, tačiau jo išvaizda išties viliojanti.

Garbanotoji alvytė išsiskiria giliai vagotu tuščiaviduriu baltu kotu ir netaisyklingai išsilanksčiusia baltai gelsva kepurėle bei trapia kepurėlės ir koto mėsa. Įprastai jauni grybai būna balti, o augdami įgauna gelsvą atspalvį. Pasaulyje žinomos 25 alvyčių rūšys, Lietuvoje – 14 rūšių.

Itin savitu, maloniu kvapu pasižymi pavasarinės baltekės, dar kitaip vadinamos avižėlėmis arba jurgiaguotėmis. Tai – skanus pavasarinis grybas, kurį galite kepti, virti, troškinti. Iš kitų kepurėtųjų grybų avižėlės išsiskiria tuo, kad neturi jokių kenksmingų medžiagų, galinčių pakenkti žmogaus organizmui.

Jeigu pavasaris ir lepins šiluma, gegužę galite dairytis voveraičių ir netgi baravykų. Voveraitės gerai gydo radikulitą, o jų sudėtyje esantis antibiotikas naikina stafilokokus. Be to, voveraitėse apstu vitaminų B, D, cinko, kalio, vario, natrio, fosforo.

Birželio mėnesį paieškokite karpotojo pumpotaukšlio. Kiaušinio formą primenantys grybai auga miškuose, ganyklose, pamiškėse, pievose. Nors šių grybų maistinė vertė nėra didelė, tačiau jų gydomoji galia ypatinga. Tai – natūrali tvarsliava, susižeidę galite drąsiai prie žaizdos pridėti minkštimą, prieš tai perplėšę vaisiakūnį per pusę. Tai padės sustabdyti kraujavimą, nes grybas geba sugerti kraują.

Naudingi, bet sunkiai virškinami

Po šalnų grybų verčiau nerinkite, mat tuomet juose suyra baltymai, gaminasi nuodai. Jeigu grybus rinko vaikai ar silpniau matantys žmonės, dar kartą atidžiai juos peržiūrėkite. Parsinešę į namus, grybus tuoj pat nuvalykite ir apvirkite, nes, pastovėję kad ir keletą valandų, grybai prastėja ir ima dvokti. Grybaudami visuomet laikykitės auksinės taisyklės – rinkite tik tuos, kuriuos gerai pažįstate, o kad grybų nesupainiotumėte, pasinaudokite enciklopedija ar kitais patikimais informacijos šaltiniais.

Įvairius patiekalus iš grybų ruošiantis žinovas pataria vienu ypu didelių grybų kiekių nevalgyti. Tikriausiai pastebėjote, jog, paskanavę grybų, apsunkstame, nors jie nėra kaloringi. Taip yra dėl grybuose esančio chitino, kuris sunkiau virškinamas. Todėl valgyti grybus vakarienei arba ruošti iš jų riebius padažus – ne pats geriausias sprendimas. Rūpinantis savo sveikata bei siekiant maksimaliai išsaugoti grybuose esančias naudingas medžiagas, geriausia grybus džiovinti, sumalti ir jų milteliais apibarstyti ruošiamus patiekalus.

Nors grybai turi nedaug vitaminų, tačiau juose apstu baltymų bei aminorūgščių, mineralinių medžiagų, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuviai. Maistinių medžiagų daugiausia grybo kepurėlėje, tad kotus, jeigu grybai senesni, verčiau išmeskite.

Be to, grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurie neaptinkami kituose augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos aminorūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą, kitų maisto produktų virškinimą.