Miškapėdžio sugrįžimas

Šiauliai

(Smil­tės Urb­šės nuo­tr.)

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT

319320

Daugybę metų dirbęs valstybinėse saugomų teritorijų tarnybose, rūpinęsis miškais ir gamtinio paveldo vertybėmis, Rimvydas Tamulaitis po karjeros posūkio išsilaisvino iš valdiško darbo kabineto ir nupėdino miško takais. Nauja specialybė – miško terapija – atnešė ir naujas pareigas – Miškapėdis.

Į miško maudynes su Miškapėdžiu

Savaitgalio rytą užmiesčio pievutėje ant lengvai rasotos žolės ratu sėdi nedidelis būrelis žmonių, atvykusių iš įvairių Lietuvos miestų į Kurtuvėnus tam, kad patirtų miško maudynes.

Tarp jų sėdi vyras, įžengęs į septintą dešimtį, ramaus žvilgsnio, žilstelėjusiomis garbanomis, elegantiškai krentančiomis ant pečių, patogiais laisvalaikio rūbais ir basomis pėdomis. Tai Miškapėdis – būsimų miško maudynių vedlys.

Tuo pačiu metu jis ir susikaupęs, ir atsipalaidavęs, nieko neskubindamas, išklauso atvykėlių ir paaiškina, kur keliausime, kiek truks pasivaikščiojimas, ką pasiimti. Bet nieko nepasako, ką ten miške veiksime ir ką patirsime. O to ir nereikia žinoti, nes pagrindinis dalykas miško terapijoje – būti tą akimirką ir niekur neskubėti.

„Tai čia galime sustoti, čia pasėdėti, dabar patylėti, o dabar pauostyti, pastebėti...“ – tarsteli jis, vesdamas tai papieviais, tai mišku, tai kalva, tai vėl laukyme.

Net nepajuntame, kaip greitai miške prabėga trys lėtos valandos, „maudantis“ vaizduose, kvapuose, garsuose.

„Pėdinti lietuvių kalboje reiškia palengva, tyliai eiti, ateiti, pėdomis įeiti, palengva pareiti“, – rašo R. Tamulaitis socialiniame tinkle ir pats pėdina laukais, miškais... basomis, tuo lyg dar parodydamas, kaip teisingai buvo pasirinktas miško terapeuto pseudonimas Miškapėdis.

Karjeros posūkis

Kas turi nutikti, kad valdininkas taptų terapeutu? Ogi jokios didelės dramos. Tiesiog pajautimas. Pasak R. Tamulaičio, viskas vyko gana natūraliai. Kurtuvėnų regioninis parkas, kurio direkcijai daugelį metų vadovavo R. Tamulaitis, buvo priskirtas Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijai, o jo pareigybė buvo likviduota. Likti naujai kuriamoje sistemoje jam nebesinorėjo.

„Buvo įstaigos reorganizacija ir mano pareigybė buvo panaikinta. Man po penkerių metų jau pensija. Nesinorėjo kurti instrumento, kuriuo pats nesinaudosiu, o primesiu kitiems. Yra jaunesnių, kurie mato perspektyvą ir save joje, tegu kuriasi tokią sistemą, kokios patys norėtų. O tiesiog sėdėti ten ir laukti senatvės nesinorėjo. Aš išėjau iš darbo“, – aiškina pašnekovas.

„Kiek kuprų“

Šiauliuose gyvenantis R. Tamulaitis yra kilęs iš Suvalkijos, augęs miškingose vietovėse prie Nemuno.

„Prie pat mūsų buvo pušynas. Mano ir kaimynų vaikų žaidimų aikštelė buvo miškas. Natūralus ryšys su mišku užsimezgė jau tada. Jis atrodė kažkoks paslaptingas. Vaiko santykis su mišku emocinis. Tik paskui, dirbant saugomų teritorijų sistemoje, atsirado „vertinga / nevertinga“, – apie neprarastą, bet besikeičiantį santykį su mišku sako vyras.

Jis pasakoja, kad darbas, susijęs su gamta, prasidėjo prieš keletą dešimtmečių nuo visuomeninės veiklos.

„Nuo žaliųjų veiklos, „Aukuro“ klubo įsteigimo, nuo didžiulio entuziazmo kažką keisti. Kai atsirado regioninis Kurtuvėnų parkas, darbas prasidėjo nuo vaikščiojimo po mišką, tyrinėjimo, buvo daug žmonių kviestasi, kad suprastume, kokios čia vertybės. Bet palaipsniui viskas standartizavosi, apaugo įstatymais, normomis, reguliavimo taisyklėmis. To laiko gamtoje liko vis mažiau, o vis daugiau prie reglamentuotų popierių“, – kaip entuziastingą veiklą gamtoje palaipsniui prarijo kabinetinis darbas, pasakoja
R. Tamulaitis.

Galimybė pakeisti darbo pobūdį atrodė gana viliojamai. Juolab kad didelę profesinę patirtį turinčiam specialistui ir dabar netrūksta įdomių darbinių projektų.

„Tik išėjęs iš darbo, supratau, kiek visokių „kuprų“ nešiojiesi ant savęs, kiek visokių įtampų yra susikaupę. Kol dirbau, atrodė, kad viskas normalu. Dar atrodė, kad išeisiu iš darbo ir būsiu laisvas. O pasirodo, kad užtrunka laiko, kol išsilaisvini“, – pasikeitęs profesinis statusas privertė giliau pažvelgti į savo norus, kuo įdomu užsiimti.

Miš­kas Rim­vy­dui Ta­mu­lai­čiui – ir vai­kys­tės žai­di­mų aikš­te­lė, ir kar­je­ros dar­bo ob­jek­tas, ir poil­sio bei te­ra­pi­jos vie­ta. (Smil­tės Urb­šės nuo­tr.)

Žilstelėjęs jaunas specialistas

Ir ratas apsisuko. Rūpestis mišku, keletui dešimtmečių virtęs kabinetiniu darbu, vėl atvedė į gyvą mišką. Vyrą sudomino pastaraisiais metais populiarėjančios vadinamosios miško maudynės, tam tikra gamtos terapijos forma.

„Akis vis užkliūdavo už miško terapijos. Pamačiau LSMU (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, – aut. past.) programą – podiplominės studijos Miško terapija. Pažiūrėjau dėstomus dalykus: gamtinė dalis man iš esmės pažįstama, bet toji medicininė man visai nežinoma buvo. Pamačiau temų ir vardų, kurie mane patraukė. Aš pradėjau studijuoti be didelių lūkesčių, bet kai dėsto tokie žmonės, kurie išmano savo dalyką ir moka jį perteikti, kai atsiduri tarp bendraminčių žmonių, su kuriais gera būti, tai tave įtraukia“, – sako R. Tamulaitis apie apsisprendimą, atšventus 60-metį, įgyti naują specialybę ir išbandyti miško terapeuto kelią.

Podiplominės Miško terapijos studijos skirtos daugiausia medicininį išsilavinimą turintiems žmonėms. Tokių daugiausia ir buvo tarp R. Tamulaičio kursiokų. Jis pats ir dar keletas grupėje buvo kitų sričių profesionalai.

„Buvo išvardytos specialybės, kam studijos skirtos, o pabaigoje parašyta „ir kt.“. Aš pasiskambinau kaip tas iš sąrašo „kiti“. Mano pirmoji specialybė puslaidininkių fizika – gamtamokslinė, tai sako – „tiks“. Pasirodo, ne aš vienas toks buvau. Žmonės eina į tas studijas pirmiausia dėl savęs pačių“, – sako R. Tamulaitis.

Tikrasis terapeutas – miškas

R. Tamulaitis savęs nei mediku, nei gyduoliu nelaiko. Pasak jo, jis – tik tarpininkas, o tikrasis terapeutas – miškas. Problema ta, kad šį terapeutą šiuolaikiniame nuolatiniame skubėjime gyvenančiam žmogui atrasti nėra lengva. Jam reikia vedlio.

„Žmonės, kurie nuolat juda, turi begalę įsipareigojimų, daug planuoja, skuba, visur nespėja, jaučia nerimą ir kaltę, kad dar kažko nepadarę. Tas stresas sukelia įtampų ir veda prie sveikatos sutrikimų. Terapeutas, kuris gali padėti, yra miškas. Aš metus laiko mokiausi, kad tapčiau tuo tarpininku, kuris padeda žmogui nueiti. Aš tik tas tarpininkas ar durininkas, kuris pakviečia, veda ir jokiu būdu neliepia nieko daryti“, – savo vaidmenį miško terapijoje supranta vyras.

Miško maudynės nėra koks nors mistinis pabėgimas ar slėpynių nuo gyvenimo bei realybės neigimo filosofija.

„Dabar labai daug praktikų, kurios siūlo pabėgti nuo gyvenimo. Miško terapija nesiūlo nuo nieko pabėgti. Ji siūlo skirti laiko sau, ramiai nueiti į mišką ir stebėti jį bei save. Tuo metu pradedi gyventi tikrą gyvenimą, nes gyvenimas yra tai, kas vyksta su tavimi einamu momentu, o ne galvojimas, ką aš padariau ar nepadariau, ateities planų kūrimas sukelia išgyvenimų, kurių galbūt net nebus“, – iššokti iš nerimo karuselės, o ne vengti gyvenimo siūlo miško terapeutas.

„Pė­din­ti lie­tu­vių kal­bo­je reiš­kia pa­leng­va, ty­liai ei­ti, atei­ti, pė­do­mis įei­ti, pa­leng­va pa­rei­ti“, – ra­šo Miš­ka­pė­dis sa­vo so­cia­li­nia­me tink­le ir pa­ts pė­di­na lau­kais, miš­kais... ba­so­mis. (Autorės nuotr.)

Miško maudynės japoniškai šinrin-joku

Lietuvoje miško terapija dažnai vadinama miško maudynėmis. Tačiau pats metodas atsirado prieš keturis dešimtmečius japonų miškų medicinoje ir pradėtas nacionaliniu lygmeniu naudoti kaip priemonė, padedanti darbuotojams sumažinti įtampą.

„Japonijoje tai vadinama šinrin-joku. Tai buvo plačiai tyrinėjama mokslo ir yra surinkta daug mokslinių duomenų. Pavyzdžiui, pabuvus miške bent porą–trejetą valandų, veikiant daug veiksnių (apšvietimas, kvapai, spalvos, augalų išskiriamos medžiagos), mūsų organizme apie 30 procentų padaugėja ląstelių, kurios kovoja su įvairiomis infekcijomis. Pasirodo, medžiai, gindamiesi nuo bakterijų ir parazitų, skleidžia fitoncidus, kurie veikia ir žmogaus imuninę sistemą, ją suaktyvina. Tas padidėjęs ląstelių skaičius išlieka apie tris savaites“, – R. Tamulaitis sako, kad esama mokslinių miško terapijos efektyvumo įrodymų.

Žmonės po miško maudynių nurimsta, pagerėja nuotaika, miegas.

Japoniškos miško maudynės pasklido po pasaulį, prieš keletą metų pasiekė ir pradėjo populiarėti Lietuvoje kaip metodas. Taip yra todėl, kad, pasak R. Tamulaičio, miškas lietuvių ir japonų pasaulio suvokime labai svarbus.

„Tiek japonai, tiek mes, lietuviai, esame miškų zonos gyventojai. Miškai pas mus atsirado prieš maždaug 7 000 metų ir šimtai lietuvių kartų gyveno miške. Ten gyveno ir daugelis mūsų protėvių dievų. Tas sudvasintas santykis su mišku lietuviams būdingas. Todėl daugelis lietuvių, nuėję į mišką, nurimsta, nes tai įprasta ir saugu. Japonai dar ir dabar, nuėję į mišką, žino, kuriame medyje gyvena to miško dvasia. Pasirodo, kad ir Lietuvoje kai kas yra išlaikęs tradiciją, kad, įeidamas į mišką grybauti ar uogauti, pasikalbina pirmą sutiktą medį, paprašo jo leidimo įeiti į mišką“, – pasakoja R. Tamulaitis.

Dėl tokio prigimtinio ryšio UNESCO į nematerialaus kultūros vertybių nacionalinį sąrašą šiemet įtraukė Tradicinį žmogaus ir miško ryšį Lietuvoje. Kaip tik šią savaitę Lietuvoje vyksta VI pasaulinis miško terapeutų kongresas, į kurį Druskininkuose yra suvažiavę Miškapėdžio kolegos, dalyvauja ir jis pats.

Miškapėdžio takas

Kiekvienas miško terapeutas turi savo kelią, savo braižą, tik jam būdingą vietovę. Rimvydas sako, kad Miškapėdis dabar kaip tik ieško savo kelio.

„Ruošdamasis apgalvoji, kur eisi, kur nuvesi, ką pasakysi. Bet kai ateini, niekada viskas nebūna taip pat. Nes tą dieną ir oras gal kitoks, ir žmonės ateina įvairūs, ir tu pats esi vis kitas, ir miškas nuolat keičiasi: paros metas, kvapai, spalvos, apšvietimas“, – sako Miškapėdis.

R. Tamulaitis sako, kad jam visada įdomiau eiti ten, kur seniai buvo. Bet būsimą taką visada iš anksto apgalvoja ir patikrina. Šiuo metu pradedantysis miško terapeutas daugiausia pėdina jam geriausiai žinomais Kurtuvėnų regioninio parko miškais, kurie stebina savo įvairove.

„Aš čia jaukiai jaučiuosi. Šiais miškais paėjus keletą kilometrų, gali pereiti per visos Lietuvos miškus. Kurtuvėnų regioninis parkas įkurtas kalvoto, daubuoto miškingo kraštovaizdžio išsaugojimui, kada kalvelę keičia loma, joje – pelkutė ar ežeriukas, kyli į kalną – o ten jau smėliukas, Dzūkijos pušynas, o ką tik buvai gūdžiame Žemaitijos eglyne ar juodalksnyne. Tas Kurtuvėnų parko mozaikiškumas labai žavus. Nenoriu įžeisti dzūkų, nes jų miškai labai gražūs, bet man jie nuobodūs: eini, eini, o tas miškas vis gražus ir gražus ir niekas ten nesikeičia“, – šypsosi miškamylis Miškapėdis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt