Mintys apie mūsų Valančių

Būna metas, kai žmogų, o kartais ir ištisas tautas prispaudžia bėdos, tačiau tada atsiranda šviesulių, kurie tą žmogų ar tautą gelbsti.

Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, labai sunkiu, kone beviltišku mūsų Lietuvai, jos kalbai laikotarpiu išaugo stiprus Žemaitijos ąžuolas – vyskupas Motiejus Valančius, lietuvių nacionalinė vertybė. Jo nuopelnai Lietuvai neišmatuojamai dideli. Vargu ar Lietuva kada nors dar turės tokį Milžiną.

Nasrėnų kaime, netoli Kalnalio, Salantų parapijoje (dabar Kretingos r.). 1801 m. vasario 16 ( 28) d. Onos Stankutės (kai kuriuose leidiniuose Stankaitės) ir Mykolo Valančių šeimoje gimė ketvirtas vaikas – Motiejus Valančius. Jis turėjo du brolius ir dvi seseris: Mykolą, Feliksą ir Marijoną, Petronėlę. Mykolas tapo vienuoliu, o Feliksas Tartu universitete baigė mediciną, bet greit mirė. Motiejus iš vaikystės buvo ligotas, todėl iki šešioliktųjų metų niekur nesimokė. Tais laikais ūkininkų vaikų į aukštesnes mokyklas nepriimdavo, todėl kai kurie tėvai savo vaikus įsūnydavo bajorams, kad pakistų vaiko pavardė ir jis įgautų bajorų luomo teises. Metrikų knygoje Motiejui Valančiui buvo pakeista pavardė į Wolączewski ir dar pridėta Kazimiero vardas, o prieš pavardę, kaip ir tikram bajorui, raidės G.D. (Generosus Dominus – lot. kilnusis ponas).

Padedamas dėdes Motiejaus, Valančius pasirengė stoti į mokyklą ir buvo priimtas į Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokyklos antrą klasę. Mokyklą baigė labai gerais pažymiais ir 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia mokėsi ir didieji poetai – A. Strazdas, vėliau A. Baranauskas, K. Kairys, A. Vienažindys. Valančiui mokslas sekėsi gerai, todėl per dvejus metus seminariją baigė ir iškart buvo pasiųstas tęsti studijų į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. Čia studijuodamas, Valančius dar labiau susižavėjo Lietuvos istorija, jos žmonėmis, lietuvių kalba. Būdamas labai gabus, darbštus ir veiklus, jis baigė studijas, įgijo teologijos kandidato laipsnį, o 1828 m. Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu.

Motiejus Valančius buvo paskirtas Vilniaus vyskupijos Mozyriaus apskrities gimnazijos tikybos mokytoju ir kapelionu. Šiame Baltarusijos mieste jis išgyveno šešerius metus, o 1834 m. Valančius jau Žemaitijoje, dirba Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekos vedėju. Kražiuose jis pradėjo savo mokslinę veiklą, čia formavosi ir kūrybiniai jo siekiai. Šalia teologinės veiklos M. Valančius ėmė gilintis į istorijos studijas, daug skaitė, rinko medžiagą Kražių gimnazijos bibliotekoje ir vienuolynų bei bažnyčių archyvuose. Kražiuose jis surinko nemažai medžiagos leidiniui „Žemaičių vyskupystė“. Jaunas mokytojas dirbo ir didelį švietėjišką darbą – skaitė paskaitas ne tik apie Lietuvos bažnyčios, bet ir valstybės istoriją, aukštino Vytautą Didįjį, smerkė lenkų ponų klastą, o svarbiausia – skiepijo meilę gimtajai kalbai. Kražiuose Valančius parašė savo pirmąjį istoriografinį darbą – Kražių mokyklos istoriją. Ši lenkų kalba parašyta studija neišliko, tačiau Valančius dar turėjo rankraštį ir dalį medžiagos panaudojo rašydamas „Žemaičių vyskupystę“.

Nuo 1840 m. M. Valančius jau gyvena Vilniuje, jis yra Dvasinės katalikų akademijos adjunktas, dėsto pastoralinę teologiją ir biblinę archeologiją. Čia dirbdamas jis įgijo teologijos daktaro laipsnį ir gavo profesoriaus vardą. Tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, bet kultūriniu atžvilgiu Vilnius buvo lenkiškos kultūros miestas, o po 1831 m. sukilimo prasidėjo rusinimas. 1842-ųjų rugpjūtį Dvasinė katalikų akademija su profesūra ir studentais buvo perkelta į Peterburgą. Gyvendamas Rusijoje Valančius gana dažnai bendravo su lietuviais, kuriems rūpėjo mūsų tautos likimas ir kurie domėjosi Lietuvos istorija,– Maltos ordino bažnyčios kapelionu, žemaičiu iš Alsėdžių J. K. Gintila, Gabonskiu ir Lendzevičium. Peterburge Valančius toliau rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, mąstė, kaip pažadinti liaudį, kelti lietuvišką dvasią, kultūrą.

Peterburge jis susidraugavo su Senato archyve dirbusiu Simonu Daukantu ir kartu aptarinėdavo švietimo, bei žemaičių kultūros reikalus. Abu planavo, kaip Varniuose įsteigti spaustuvę ir lietuvišką akademiją.

Simonas Daukantas skatino M. Valančių rašyti. Jis pats jau buvo nemažai parašęs ir turėjo galimybę prieiti prie Lietuvos Metrikos, todėl davė daug istorinės medžiagos „Žemaičių vyskupystei“. Tačiau labiausiai Valančiui įstrigo Daukanto priesakas rašyti savo veikalus jau ne lenkiškai, o lietuviškai. Peterburge veikusios Vilniaus dvasinės akademijos rektorius tuo laiku buvo kunigas Ignas Holovinskis – labai gabus, eruditas, plataus intelekto ir didelių diplomatinių gebėjimų žmogus. Rusų administracija manė, kad jis yra Rusijai atsidavęs asmuo, tačiau iš tikrųjų šis kunigas buvo slaptasis Vatikano patikėtinis. J. Holovinskis Valančių gerbė ir visaip globojo, o gavęs leidimą kelis dėstytojus pristatyti caro apdovanojimui, pasiūlė adjunktą Valančių. Bendraudamas su J. Holovinskiu – rektoriumi, vėliau metropolitu, Valančius išmoko politikos, diplomatijos meno: kada nutylėti, slapukauti, kada nusileisti, įsiteikti ar išsisukinėti, apsimesti. Šis žmogus padarė didelę įtaką Valančiui – jis visą gyvenimą laikėsi J. Holovinskio veiklos taktikos ir diplomatijos. Peterburge M. Valančius užmezgė ryšius ir su Rusijos vidaus reikalų ministru Perovskiu, kitų tikybų departamento direktoriumi Skripcinu. Kaip niekur kitur čia Valančius matė caro valdžios daromas skriaudas Katalikų bažnyčiai ir mokėsi tokiam skriaudimui priešintis.

1845 m. Valančius grįžto į Varnius. Kodėl? Visų priežasčių turbūt nesužinosime, bet oficialiai buvo sakoma, kad išvyko į Lietuvą dėl pablogėjusios sveikatos. Tačiau pagrindinė priežastis tikriausiai buvo kita: Bažnyčios lyderiai Valančių numatė realiu kandidatu į Žemaitijos vyskupus, taigi jo grįžimas į Varnius buvo taktinis manevras, kuriuo siekta pagreitinti įvykių eigą. Jau rugsėjo 4 d. Valančius buvo patvirtintas reformuotos Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Ėmęsis darbo, jis pirmiausia pasirūpino kadrais: be aukštojo išsilavinimo leido dirbti tik Tadui Juzumui. Seminarijoje dirbo ir M. Valančiaus giminaitis, 22-ejų metų jaunuolis, labai gabus, ką tik Vilniaus dvasinę akademiją baigęs magistras Aleksandras Beresnevičius. Jis dėstė dogmatiką ir lotynų kalbą, greit tapo profesoriumi.

Subūręs nemažą būrį bendraminčių, Valančius atgaivino apleistą seminarijos darbą. Per labai trumpą laiką įvedė tvarką ir drausmę, iškėlė lietuvių kalbos vartojimo klausimus ir kreipėsi į valdininkus, sakydamas, kad dauguma žmonių čia kalba lietuviškai, o ne lenkiškai, todėl reikėtų lietuviškų programų ir taip buvo padaryta. Vėliau rektorius pradėjo rengti lietuviškus pamokslus kunigams. Tais pačiais metais buvo išleista šių pamokslų knygos I dalis. Nuo tada kunigai pradėjo pamokslus sakyti nebe lotyniškai, o lietuviškai. Būdamas seminarijos rektoriumi, 1847 m. Valančius parengė spaudai savo svarbiausią veikalą – „Žemaičių Vyskupystė“. Varnių kunigų seminarijoje M. Valančius rektoriumi dirbo 1845 –1850 metais.

1838 m. mirus vyskupui J.A. Giedraičiui, Žemaitija dvylika metų neturėjo ganytojo. Kai J. Holovinskiui buvo pavesta surasti kandidatą į vyskupus, jis nedvejodamas pasiūlė Motiejų Valančių. 1849 m. rugsėjo 16 d. Popiežius paskyrė M. Valančių Žemaičių vyskupu. 1850 vasario 24 d., per savo vardines, M. Valančius buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Įšventinimo apeigos vyko Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje. Konsekracijos metu M. Valančiui brangių dovanų atsiuntė pats caras ir pranešė, kad norėtų su juo susitikti asmeniškai. Diplomatiniais sumetimais M. Valančius aplankė visus valdininkus, kurie rūpinosi vyskupijos reikalais, stengdamasis palengvinti jo paskyrimą Žemaičių vyskupu. Paskutinė įšventinimo ceremonijos dalis – atsilankymas pas carą. Rūmuose įvyko įdomus caro ir M. Valančiaus dialogas Panaudodamas savo diplomatinius sugebėjimus, naujasis Vyskupas patenkino ištikimybės valdovui reikalavimus. 1850 m. kovo 26 d. Valančius išvyko iš Peterburgo į Varnius, kur turėjo vykti jo ingresas. Didelį ganytojišką darbą jis nudirbo jau kelionėje, suteikdamas Sutvirtinimo Sakramentus. Varnių katedroje, kur įvyko ingresas, miestelio gyventojai ir dvasininkai labai gražiai sutiko naują Vyskupą. Kalbą pasakė J. Gintila, pasveikino A. Beresnevičius ir Smigelskis. M. Valančius visus nustebino – popiežiaus bulę perskaitė žemaitiškai. Kaimynystėje dirbusiems vyskupams Valančius prisistatė lietuviškai parašytais laiškais ir kiekvienam dovanojo po knygą „Žemaičių vyskupystė“.

Vos pradėjęs darbą, Valančius ėmė dėti pastangas, kad į Varnius atvyktų dirbti Simonas Daukantas. Neseniai Varnių kunigų seminarijos rektoriumi tapęs A. Beresnevičius iš šių pareigų buvo pašalintas dėl to, kad nereikalavo seminaristų mokytis rusų kalbos. 1858 m M. Valančius vėl ji prisiviliojo į Varnius, bet labai greit jam teko vykti į Peterburgą, nes buvo paskirtas Dvasinės akademijos rektoriumi.

M. Valančius toliau ieško pagalbininkų. Varniuose jau dirbo J. Račkauskas, O. Praniauskas, o M. Valančius dar pakviečia J. Silvestrą ir J. Dovidavičių. Šie žmonės labai padėjo M. Valančiui įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Tapęs vyskupu, M. Valančius ėmėsi veiklos: lankė bažnyčias, ir apie jas rinko medžiagą, nuvykęs į parapijas didelį dėmesį kreipė į tai, ar kunigai tinkamai atlieka savo pareigas, tikrino pamaldų tvarkaraščius, skatino kunigus rašyti lietuviškai, rinkti tautosaką, dirbti švietėjišką darbą, rūpinosi senų maldos namų būkle ir naujų statyba. Per Valančiaus vyskupystės laikotarpį pastatyta apie 50 bažnyčių, ir daugumas jų mūrinės.

Buvo steigiamos parapijinės mokyklos, kuriose galėjo mokytis ir neturtingų žmonių vaikai.

M. Valančius buvo pirmųjų lietuvių visuomenės judėjimų – blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – iniciatorius. Jis smerkė girtuokliavimą, kitas valstiečių gyvenimo ydas ir suorganizavo platų blaivybės brolijų tinklą, parengė spaudai jų įstatus ir knygelę „Apej brostwa blaiwistes arba nusiturieima“. Ši knygelė buvo tuoj uždrausta, kai tik pasiekė Vilniaus, Kauno ir net Peterburgo aukščiausius valdžios žmones, o išplatintus egzempliorius įsakyta grąžinti. Bet nepaisant to knygelė buvo dar du kartus perspausdinta Klaipėdoje ir išplatinta.

1864 m. M. Muravjovas blaivybės brolijų veiklą uždraudė, o Žemaičių Vyskupo rezidenciją perkėlė į Kauną. Perkelta ir kunigų seminarija, ir visa kurija. M. Valančiaus blaivybės brolijos veikė pogrindyje, o 1908 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių katalikų blaivybės draugija. 1940 m. sovietų valdžia ją uždraudė. 1981 m Vilniuje įkurtas statybininkų blaivybės klubas „Sąjūdis“ veikė pogrindyje, o 1989 m. veiklą pradėjo šio klubo pagrindu įkurtas M. Valančiaus blaivybės sąjūdis. Mūsų tautos atmintyje Valančius paliko ryškius blaivybės pėdsakus. Ir šiandien blaivybės veikla siejama su jo vardu ir darbais.

Lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo laikais M. Valančius savo lėšomis Tilžėje suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimo, pernešimo per sieną sistemą. Ji veikė iki 1905 metų, buvo atspausdinta ir pernešta per sieną apie 3,7 mln. įvairiausių leidinių. Turbūt galima kelti prielaidą, kad be Valančiaus pastangų neturėtume nei Lietuvos nepriklausomybės, nei bendrinės lietuvių kalbos. Mūsų kalba turi nemažai tarmių, potarmių. Valančius suprato bendrinės lietuvių kalbos reikalingumą, tačiau nesiryžo spręsti, kuri tarmė turėtų tapti bendrine kalba.

M. Valančiaus nuveiktų darbų mastas labai platus. Dar ir šiandien turime jo aplinkraščių, kuriuose matyti pastangos stiprinti lietuvybę: jis ragino dvasininkus laikyti mišias ta kalba, kuria kalba dauguma to krašto žmonių, pats sakydavo pamokslus lietuviškai. Valančius labai priešinosi mėginimams bažnytinėse apeigose įvesti rusų kalbą ir apie tokius mėginimus informuodavo popiežių Kovodamas su lietuvių rusinimu, jis rūpinosi, kad būtų išleista kuo daugiau lietuviškų knygų. Tuo laikotarpiu pasirodė daug religinės tematikos knygučių, nemažai iš jų parašė ir išleido pats Valančius – 40 religinio, mokslinio ir beletristinio pobūdžio leidinių. Didžiausias M. Valančiaus kūrybos palikimas – istoriografinis kūrinys „Žemaičių Vyskupystė“. Vyskupas skatino mūsų žmones skaityti lietuviškai. Tai didelis jo nuopelnas mūsų kultūrai, jos ateičiai. K. Binkis knygoje „Motiejus Valančius“ rašo: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nepamiršo“.

Žemaitijos vyskupijos vadovas didelį dėmesį skyrė tautos išsilavinimui. Carinę valdžią labai erzino parapijinių mokyklų steigimas, nes jose buvo dėstoma lietuviškai ir sudarytos sąlygos mokytis beturčių vaikams.

Valančiaus gebėjimas laviruoti tarp savųjų ir valdžios išvedė Lietuvą iš spaudos draudimo su labai mažais nuostoliais. Neatsižvelgdamas į luominę kilmę, Žemaitijos vyskupas siuntė gabiausius klierikus mokytis į Peterburge veikusią Dvasinę akademiją.

Didelį darbą M. Valančius nudirbo gelbėdamas kunigus, dalyvavusius 1862–1863 m. sukilime, nes jiems grėsė didelės bausmės. Sutelkęs būrelį žmonių, parašė malonės prašymą carui ir tuo išgelbėjo ne vieną kunigą. Galbūt pravertė ir tai, kad Valančius draugavo su Muravjovo koriko sūnumi. Daugelis to meto šviesuolių iš vyskupo mokėsi, kaip atgaivinti Lietuvos valstybę. Kai kurios jo idėjas dar gyvos ir šiandien, tik reikia noro jomis pasinaudoti.

M.Valančius buvo didelis autoritetas tiek paprastiems žmonėms, tiek dvasininkams ir valdininkams. Jo gyvenamuoju laikotarpiu Valančiaus vardas jau buvo žinomas ir mylimas visoje Lietuvoje. Paprasti žmonės, kenčiantys ponų ir rusų administracijos priespaudą, jį laikė vieninteliu užtarėju. Jo padėjėjai kunigai labai tikėjo kiekvienu savo ganytojo žodžiu ir vykdė jo pageidavimus. Pačius galingiausius dvarininkus Valančius patraukė į savo pusę, ir niekas nedrįso jam prieštarauti. Net rusų valdžia, matydama, kokį palaikymą ir autoritetą turi vyskupas visoje Lietuvoje, bijojo jį liesti. M. Valančių palaikė ir caras. Žemaičių vyskupas išugdė naują dignitorių kartą, kuri atnaujino katalikų prestižą ir sukūrė modernią Katalikų bažnyčią.

Motiejus Valančius – vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, istorikas, politikas, rašytojas, intelektualas, kovotojas su žmonių ydomis – viena didžiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo asmenybių. Su kaupu išsipildė Valančiaus testamente parašyti žodžiai: „Norėčiau ir po mirties būti jums naudingas“. Žinome, kokiu sunkiu laikotarpiu gyveno, dirbo ir kūrė šis žmogus, todėl jo darbai Lietuvai įgauna dar didesnį svorį. Jo atsidavimas žmonių gerovės labui yra sektinas pavyzdys visiems, kas myli mūsų Lietuvą. Motiejus Valančius nemirė, jis ir šiandien gyvas lietuvių širdyse.

Literatūra 1. M e r k y s V. Motiejus Valančius tarp katalikiško universalizmo ir tautiškumo. – V.: Mintis, 1999. 2. Motiejus Valančius iš arti ir toli / Sudarė J. Jasaitis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. 3. Motiejus Valančius Žemaičiuose / Sudarė D. Kaunas. – V.: Seimo leidykla „Valstybės žinios,“ 2002. 4. Š e n a v i č i e n ė I. Žemaičių lituanistai Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Motiejus Valančius. – V.: Leidybos centras, 1998. 5. Motiejus Valančius. Raštai: 2 t./ parengė B .Vanagienė ir redakcinė kolegija. – V. Vaga, 1972. 6. .J a s a i t i s J. Motiejus Valančius – K.: Šviesa, 1994. 7. T o n k ū n a s J. Motiejus Valančius. – V.: Blaivioji Lietuva, 1997. 8. B i n k i s K. 1875–1935 Motiejus Valančius. – K.: Lietuvos knygų rūmai, 1935. 9. Žemaitytė-Narkevičienė O. Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai.-K.: Naujasis Amžius, 2000.