Minime partizano 100-metį. Alfonsas Aliukevičius-Saulė (1918–1947)

Pokario partizaninio karo dalyviui, būrio vadui Alfonsui Aliukevičiui-Saulei šiemet būtų sakakę šimtas. Deja, likimas lėmė, kad gyveno jis šioje žemėje
tik mažą dalį šio laiko - dvidešimt aštuonerius...

Jonučių II (Kauno rajonas, Garliavos seniūnija) partizanų kapinėse palaidoti keli šimtai pokario partizanų. Tarp jų ir iš tolimesnių apylinkių perlaidoti kovotojų kūnai. 1989 metų lapkričio 11-tą iš Gojaus šilelio (Kaišiadorių rajonas, Kruonio seniūnija) žuvę Tauro Alfonso Aliukevičiaus-Saulės būrio partizanai: Jurgis Krušinskas-Žiedelis, Stasys Lekavičius-Gulbinas, Pranas Žukauskas-Šalmas.

Deja, darsūniškiečio Alfonso Aliukevičiaus-Saulės, žuvusio 1947 metų kovo 7 dieną Kauno rajone, Serbentų kaime (prie Kampiškių), likimo aplinkybės kiek niūresnės. Jis nuo 1946 metų balandžio buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Gedimino kuopos būrio vadas. Sodyboje partizanai buvo įsirengę bunkerį, iš kurio keliaudavo su užduotimis po apylinkes, susitikinėjo su kitais partizanais. Kartą, kai vyrai buvo bunkeryje, kažkas išdavė. Sodyba buvo apsupta ir padegta, besiveržiantys iš ugnies partizanai nušauti. Tada prigužėjo daug kareivių ir stribų, žuvusiųjų kūnus išsivežė ir kažkur užkasė, tačiau ta vieta nežinoma.

...

Pokaryje Darsūniškio miestelio žmonės rusiškiesiems okupantams atkakliai priešinosi. Panemunėje esantis miestelis ribojosi su už Nemuno buvusiu Aukštosios Panemunės valsčiumi. Darsūniškio gyventojas Albinas Černiauskas kažkada man teigė, kad vykusioje partizaninėje kovoje tik nedaugelis šeimų liko nuošalyje, žmonės nebuvo abejingi kovai už laisvę.Tai visų pirma partizanų būrio vadas Alfonsas Aliukevičius-Saulė, kurio vyrams Albino motina dažnai nešdavo į mišką maistą, teikė žinias apie stribų judėjimą, slėpė tai vieną, tai kitą kovotoją.

Žinoma, kad 1945 metais balandžio mėnesį Pakuonio partizanai užmezgė ryšius su Saulės būrio B. Šipulio-Ąžuolo grupe, o gegužę prie Darsūniškio buvo suorganizuotas LIT atstovų susitikimas, kuriame siūlyta darsūniškiečiams ir pakuoniečiams sudaryti bendrą jungtį. 1945 metų vasarą į Darsūniškio ir Užgirėlio miškus iš Užnemunės dažnai atklysdavo Geležinio Vilko rinktinės Viesulo kuopa, vadovaujama V. Marčiulaičio, turėjusi 60 partizanų. Jie palaikė glaudžius ryšius su Saulės būrio kovotojais. Per Nemuną Darsūniškyje kėlė keltas, kuris plukdė vežimus, automašinas ir pavienius žmones. Be to, dauguma šeimų turėjo valtis. Mūšiai čia vyko labai kruvini. 1946 metų vasarą, MGB agentūriniais duomenimis, Saulės būryje liko tik 5 partizanai... Apie tai net buvo dainuojamos partizaninės dainos:

Iš Darsūniškio mažo miestelio
Išėjo daug vyrų šaunių.
Iš jų vienas vadu greitai tapo,
O „Saulė“ slapyvardis jo.

Verkė rypavo sena močiutė,
O mergelė liko viena,
Ji žinojo, ko vėjai taip siuto,
Kad sunki partizano dalia.

Okupantų valia į Sibiro tremtį iškeliavo nemažas skaičius darsūniškiečių. Pokario metais žuvo 20 iš Darsūniškio kilusių partizanų, buvo nuteista 17 ir ištremta 33 asmenys.

Alfonsas Aliukevičius-Saulė gyveno Darsūniškyje. Buvo baigęs vietos pradžios mokyklą, iki vedybų dirbo tėvų ūkyje. 1937 metais vedė iš miestelio kilusią Antaniną Lapinskaitę, gimusią 1921 metais, abu augino dvi mergaites: Eleną ir Genovaitę. Sūnus mirė dar būdamas kūdikis.

Kadaise Darsūniškiui priklausė žemės už Nemuno, tai ten, Bačkininkų kaime, ir buvo tada pasistatę trobas Aliukevičiai. Sako, Nepriklausomoje Lietuvoje Alfonsas buvo būtinos tarnybos puskarininkis, sumaniai rikiavo vyrus ir pokario metais. Dalyvavo daugelyje mūšių, o Kruonio stribai jo labai bijojo. Žuvo su keturiais draugais išduoti kareiviams 1946 metais, kai ilsėjosi sodyboje įrengtame bunkeryje. Puolantieji sodybą sudegino, partizanus nukovė. Kur jie buvo užkasti, niekas dar ir dabar nežino. Sako, Saulės ir jo ginklų draugų bunkerius išdavęs žmogelis po to dar ilgai gyveno Piliuonoje.

Bačkininkėlių kaime gyvenęs Antaninos Lapinskaitės-Aliukevičienės brolis Jeronimas Lapinskas dar ir dvidešimties neturėjo, kai stribų 1946 metų pavasarį buvo nušautas prie Guogos rėvos. Tada pas juos į kaimą atėjo partizanai. Jeronimas atbėgo pas Televičių pasižvalgyti, ar nėra stribų. Jie, matyt, laukė pasaloje. Tad Antaninos tėvą ir brolį Jeronimą Lapinskus nusivedė ir sušaudė. Kūnus numetė Pakuonyje. Po kelių dienų išsiaiškino, kad tie žmonės nebuvo partizanai, tai atidavė jų kūnus saviesiems. Jau pavasarėjo, tad per Nemuną plonu ledu sunkiai pervežė Jeronimo karstą, palaidojo Darsūniškyje.

Žmonės domisi pokario partizaniniu karu. Kartą Alfonso Aliukevičiaus- Saulės žuvimo vietoje apsilankė jaunimas ir taip aprašė susitikimo detales: „Mes partizano Saulės (Alfonsas Aliukevičius) žūties vietoje ir artimųjų akistatoje, kur stovi kraupiais pokario įvykiais paženklinta sodyba. Joje augę obelys vis dar veda vaisius... Čia gyvenusi Marcelė Juškevičienė rodė, kur stovėjo kluonas (jame žuvo partizanas ir dar keturi vyrai), kur troba. Tiesa, miško čia nebuvo, ir štai juosta beržų, kuriuos ji pati čia pasodino. Sodybą moteris paliko prieš 46 metus... Visi pritariam, kad kryžiui čia geriausia vieta, kunigo palaiminimas visus suvienija maldoje ir skamba „Lietuva brangi”...