Michelio Foucault filosofija žvelgiant pro meno prizmę

Muzikinis spektaklis-performansas „Aušra Foucault šešėlyje“, kuris gruodžio 1 d. įvyks Šiauliuose, yra muzikos, poezijos, judesio, performatyvumo ir debatų forma žiūrovus kvies susimąstyti Michelio Foucault svarstytomis stebimo gyvenimo, panoptikumo temomis. Kad klausytojai geriau suprastų ko gali tikėtis ateidami į pasirodymus, tarpdisciplinio vyksmo kūrėjai, choro dirigentas Linas Balandis, poetė Aušra Kaziliūnaitė, režisierius Augustas Gornatkevičius, kompozitorius Kristupas Bubnelis ir tarpdisciplininis menininkas Denisas Kolomyckis, pasidalino mintimis apie bendro kūrybinio darbo procesą ir svarbiausius kūrinio aspektus, kurių nevalia praleisti pro akis ir ausis.

Kaip kilo idėja sukurti muzikinį performansą, besiremiantį įvairių menų sinteze? Kaip vyko kūrybinis darbas?

Dirigentas Linas Balandis: Idėja kilo man ir Vitai Butvilienei, tad pradėjau ieškoti komandos, su kuria galėtume ją įgyvendinti. Pirminė idėja buvo kurti pagal Balio Sruogos „Dievų mišką“, bet atsirado Aušros Kaziliūnaitės tekstas ir diskutuojant su Kristupu Bubneliu, Denisu Kolomyckiu bei Augustu Gornatkevičiumi pasikeitė koncepcija, tad apsistojome ties Michelio Foucault ir jo stebėjimo, kalėjimo tema.

Choreografas Denisas Kolomyckis: Dar prieš kurį laiką, turbūt prieš dvejus metus, L. Balandis pasiūlė kartu kurti naują kūrinį. Tuo metu kalbėjome, kad būtų puiku pakviesti kolegų menininkų, kurie ieško nekonvencinių būdų perteikti savo kūrybą. Kompozitorius K.Bubnelis ir režisierius A. Gornatkevičius buvo kaip tik tie, kurie savo darbais ir menine kalba labiausiai rezonavo. Susitikimuose, dažniausiai diskutuodavome ne tik apie būsimą bendrą kūrybinį darbą, tačiau ir apie kultūrą, filosofiją, įvairių meno sričių apimtį ir kokios skirtingos žiūrovų auditorijos renkasi vieną ar kitą scenos meno rūšį.

Kalbėdami su kolegomis analizavome B. Sruogos „Dievų mišką“, M. Foucault „Disciplinuoti ir bausti“, tačiau supratome – tam, kad sukurtume kūrinį, turime turėti labai tiesioginį santykį su tekstu. Taip prie komandos prisijungė A. Kaziliūnaitė ir tai gana radikaliai pakeitė kūrinio koncepciją. Paraleliai, dirbant kūrybinėje rezidencijoje, prie komandos prisijungė ir būsimi kūrinio scenografai Barbora Matonytė ir Liudvikas Kesminas bei video menininkės Karolina Latvytė-Bibiano ir Ūla Valentaitė, atsirado atskiras vaidmuo aktorei Ligitai Kondrotaitei.

Režisierius Augustas Gornatkevičius: L. Balandis surinko išties įdomių šiuolaikinių menininkų komandą ir pakvietė visus bendram pokalbiui. Taip po truputį gryninome temas, kuriomis norėtume kurti. Jos diktavo kitus kūrybinius partnerius ir tokiu būdu susiformavo gana nemaža kūrybinė komanda. Projekto pradžioje turėjome tik idėjų lauką ir kelias nuorodas, tada užsikabinome už M. Foucault filosofijos, o poetė A. Kaziliūnaitė išplėtojo tai, kas dabar yra kūrinio libretas, susiedama M. Foucault tekstus su savo poezija, tarsi pakviesdama filosofą tam tikram pokalbiui. Bendra kūryba tuo ir įdomi, kad kiekvienas komandos narys atneša kažkokį naują požiūrio kampą, savo matymą, o tai sukuria galimybes visiškai netikėtiems sprendimams ir nelinijinei kūrybai. 

Kompozitorius Kristupas Bubnelis: Mintis kada nors parašyti kūrinį, grįstą M. Foucault knygos „Disciplinuoti ir bausti“ tekstu, man kilo prieš keletą metų. Tiesa, pirminė idėja buvo visai miglota, žinojau tik tai, kad kūrinyje turi būti balsas ir perkusija. Mano nuostabai, neilgai trukus, dirigentas L. Balandis pasiūlė parašyti naują kūrinį būtent šiai sudėčiai – atrodė, mano mintys buvo telepatiškai išgirstos. Idėja pamažu kristalizavosi, prie kūrybinės komandos prisijungė vis daugiau kūrėjų. Bendradarbiauti pasiūliau poetei ir filosofei A. Kaziliūnaitei, kurios disertacija buvo būtent šia tema. Labai apsidžiaugiau, kad prie komandos prisijungė visas būrys puikių menininkų. 
Iš muzikinės pusės, greta choro dar skambės perkusija – lietuvių atlikėjas Pavelas Giunteris bei latvių perkusininkas Guntars Freibergs, kuris mano kūrybą jau yra atlikęs anksčiau. Taigi, idėja fermentavosi laipsniškai, ir kiekvienas vis kitaip prisidėjo prie jos vystymo.

Kuo panoptikumo idėja jums atrodo aktuali šiandieniniam laikui ir žmogui?

Poetė Aušra Kaziliūnaitė: M. Foucault panoptizmas yra priemonė demaskuoti bei vaizdžiai atskleisti visuomenės kūne pasklidusį mikro galios santykių tinklą. Šio prancūzų mąstytojo galios laikotarpiui priskiriamuose darbuose yra virtuoziškai, chirurgiškai tiksliai atskleista, kad galia visada veikia ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje, formuodama ne vien tai, kaip mes matome save pačius, bet ir kokį santykį turime su rezistencijos galimybe. Šio laikotarpio M. Foucault darbai, kuriuose ir sėmiausi įkvėpimo kurdama tekstą muzikiniam performansui, kelia klausimą ar įmanomas pasipriešinimas galios santykiams, kuris pats nebūtų grįstas galia. Ši aklavietė yra ypatingai aktuali šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam pasaulyje, persmelktame pasakymais, kad rezistencijai vilties nėra. Man šiame kūrinyje buvo įdomu apsvarstyti individo situaciją ir santykį su pasipriešinimo (ne)galimybe.

A. Gornatkevičius: Sakyčiau, kad aktuali ne pati panoptikumo idėja, o jos veikimo šiuolaikiniame pasaulyje permąstymas. Šiandien patys dažnai nesvarstydami pasiduodame stebėjimo ir kontrolės žaidimui, žaidžiame įvaizdžiu, plačiai dalinamės asmenine nuomone ar informacija, o kai tai atsisuka prieš mus – nustembame. Šalia to atsiranda savikontrolė, savęs cenzūravimas, taip pradedame varžyti save, nebebūti autentiški. Kyla klausimas, kaip būti nuoširdžiam, jei, cituojant M. Foucault, atvirumas – tai spąstai. Rodos, mūsų kūrinys ir yra šio naujojo nuoširdumo paieška.

Į kokias temas šis kūrinys padės atkreipti dėmesį ir jas permąstyti?

A. Gornatkevičius: Kūrinio centre – atvirumo, nuoširdumo, savitumo paieška. Taip pat įvairių kontrolės, politikos, viešumo klausimų persvarstymas. Kovos laukas – poezija prieš politinę filosofiją, kūryba prieš kontrolę, nuoširdumas prieš baimę. Nors apmąstomi klausimai sunkūs, tikiuosi performansas suteiks vilties prošvaistę.
Kūrinyje klausytojai girdės paties M. Foucault žodžius ir poetinę kūrybą. Koks žodžio vaidmuo šiame performanse? Kokias sąsajas matote tarp poezijos ir filosofinio žodžio?

A. Kaziliūnaitė: Kurdama tekstą muzikiniam performansui „Aušra Foucault šešėlyje“ norėjau pabrėžti tai, kad M. Foucault minimas mikro galios santykių tinklas dalyvauja formuojantis ne tik pasakymo turiniui, bet ir formai. Man, kaip rašytojai ir filosofei, buvo ypatingai svarbu atrasti tinkamą būdą išryškinti šiuolaikinio žmogaus dramą, egzistuojant galios santykių aklavietėje. Kūrinio kontekste, apmąstant individo santykį su pasipriešinimo galimybe, vienintele viltimi tampa laikysena, kurią galėčiau pavadinti naujuoju romantizmu. Būtent šią laikyseną, nujaučiančią pasipriešinimo neįmanomybę ir būtent dėl to jai pasipriešinančią savo naivumu, muzikiniame performanse atstovauja specialiai jam sukurtas mano autorinis poetinis tekstas.

Kokie režisūriniai sprendimai padės atskleisti M. Foucault filosofijoje užkoduotą žinutę žiūrovui?

A. Gornatkevičius: Scenoje įvyks neįtikėtinas susitikimas – M. Foucault, jau miręs filosofas, kalbėsis su viena įdomiausių šiuolaikinių lietuvių poečių. Abiejų, filosofo ir rašytojos, vaidmenis atliks nuostabi aktorė L. Kondrotaitė, o debatus atlieps choras, palaikantis tai vieną, tai kitą pusę. Vaizduojant M. Foucault pasitelkiamos tikslios filosofo citatos, o jį atgaivinti padeda video projekcijos ir deepfake technologija. Šis kūrinys yra totalinio teatro performansas, kur visos įmanomos priemonės veikia įprasminant bendrą mintį.

Kas bendro tarp postmoderniosios filosofijos ir chorinio dainavimo bei kaip tai atsispindi šiame kūrinyje? 

K. Bubnelis: Jei postmodernizmą traktuosime kaip tam tikrą ironišką žvilgsnį praeities atžvilgiu, tuomet muzikinės priemonės tą perteikia labai aiškiai. Tačiau priemonės pačios savaime dar nieko nereiškia. Šiuo atveju muzikos ašimi man tapo tekstas. Jam perteikti pasitelkiau labai skirtingas technikas: nuo viduramžių hoketo iki klampių faktūrinių klasterių, o vietomis leidau sau pažaisti ir primityvizmo instrumentu. Skirtingos priemonės leido „kalbėti“ skirtingais registrais, pasakoti tą pačią istoriją tarsi iš skirtingų autorių perspektyvų. Kalbant apie choro vaidmenį šiame kūrinyje – juk net graikų tragedijose choras buvo svarbi dramos veiksmo dalis. Muzika visame kūrinyje tėra vos vienas komponentas, tad svarbu, kaip visos priemonės susijungs tarpusavyje.

Ar būtų galima išvesti paralelę tarp performanse choro atliekamo ir Senovės graikų teatro vaidinimams būdingo choro vaidmens, kai choras buvo veiksmo pasakotojas, komentatorius?

L. Balandis: Taip, choras bus veikėjas, kuris komentuos veiksmą.

Kaip atrodė pirmosios muzikinės idėjos užfiksuotos partitūroje? Kokiais muzikiniais keliais nuvedė postmodernioji filosofija ir tarpdiscipliniškumas? 

K. Bubnelis: Šį kartą leidausi į avantiūrą. Norėjau maksimaliai redukuoti muzikinę medžiagą ir išryškinti teksto charakteristikas. Į pirmą planą iškilo prozodija – ritmas, pulsas, atsikartojimas, teksto reikšmės laipsniška kristalizacija, arba izoliacija. Žengiau į šiek tiek pavojingą, eksperimentinę teritoriją – leidau sau įsivaizduoti, kad skirtingas muzikines pjeses kuria tarsi vis kitas kompozitorius. Toks pėdų mėtymas atspindi XX a. idėjas apie autoriaus mirtį, tokiuose veikaluose kaip Rolando Barthes‘o „Autoriaus mirtis“ ir M. Foucault „Kas yra autorius“. Anksčiau nesu to daręs, tačiau tarpdisciplininio meno kontekste lengviau peržengti kai kuriuos šiuolaikinės muzikos tabu. Muzikoje, be abejo, yra ir ironiškų atspalvių, vietomis sąmoningai pasitelkiamas primityvizmas, o kartais choras panyra į sudėtingas ir tankias faktūras, teksto reikšmė tampa labiau komplikuota. Svarbus buvo ir muzikinio laiko momentas, kadangi rašant ilgos trukmės kūrinį reikia numatyti tam tikrus atskaitos taškus. Jais tapo A. Kaziliūnaitės eilėraščiai, kuriuos norėjau logotipizuoti pritaikant apibrėžtą muzikinį charakterį. Rašymo procesas buvo ilgas ir sudėtingas, reikėjo veikti griežtai apsibrėžtoje teritorijoje, nenuklystant į nesibaigiančius apmąstymus kas, kaip, kodėl, nes kitu atveju rizikuojama, kad muzika gali ir apskritai neatsirasti.

Kaip judesys papildys kūrinio suvokimą? Kokių judesių žiūrovai gali tikėtis iš choro? Rankų judesiai, lengvas siūbavimas ar vaikščiojimas salėje – chorų kartais naudojama plastika, tačiau galbūt šio kūrinio temos sudėtingumas reikalauja ir kitokios išraiškos judesiu?

D. Kolomyckis: Choreografija chorui yra sudėtingas uždavinys, kadangi tam tikri balsai turi stovėti greta, privalo būti tiesioginis santykis su dirigentu ir kolegomis. Taip pat, choras nėra pratęs judėti scenoje, tad choro choreografija tampa labiau išimtimi nei taisykle. Pagrindinės choreografinės kompozicijos, judesys scenoje ir atmosferinis veikimas, kartu bei atskirai, išsiskiria atsikartojančiomis trajektorijomis, kombinacijomis, sujungtomis veikiant tarpusavyje bei gestikuliuojant. Tai kai kada veikia kaip sulėtintas šešėlio veiksmas, tačiau taip pat primena kino filmuose anksčiau naudotą 25 kadrą, kaip nevisiškai pastebima užuominą ar žinutę, įtaigiai dekonstruojančią tai, kas matoma scenoje ir tai, apie ką kalba libretas.

Choreografija šiame kūrinyje yra jungiamoji dalis tarp aktorės, choro, vaizdo projekcijų ir muzikos. Man svarbiausias uždavinys buvo suteikti pagrindą chorui perinterpretuoti statišką veikimą scenoje, keičiant jį kiek kitokiu bei labiau atpažįstamu.

Esate tarpdisciplininis menininkas. Gal galite pasidalinti savo patirtimi kuriant kartu su skirtingų sričių menininkais, kolektyvu „Polifonija“?

D. Kolomyckis: Tarpdiscipliniškumas padeda kritiškai vertinti skirtingas meno rūšis, kadangi mano paties buvimas ir veikimas įvairiose sferose kuria galimybę matyti platesnį paveikslą. Mano patirtis šokyje, teatre, vizualiajame mene tiesiogiai koreliuoja su viso kūrinio vizualiniu pastatymu, neužsidarant vien tik savo kaip choreografo užduotyse. Šiuolaikybė yra tarpdisciplininė ir nors pačios priemonės scenoje yra matomos vis dar pagal pagrindinį ir tradicinį formatą: veikėjai, muzika, libretas ir panašiai, būtent šių formatų kvestionavimas veikiant jų rėmuose ir kombinuojant skirtingas disciplinas keičia tradicinį jų naudojimo būdą ir formatą.
Ar kilo kokių nors sunkumų rengiant šį kūrinį?

L. Balandis: Sunkumų kilo su laiku, nes visi esame gana užsiėmę. Pats choras yra kilstelėjęs profesinę kartelę, todėl nebuvo labai sunku parengti tokį kūrinį. Kadangi muzikiniame audinyje daug balsų, galbūt čia buvo didesnis iššūkis, susiklausyti, vieniems kitus susigirdėti.

Gruodžio 1 d. 18 val. Šiaulių dailės galerijoje PREMJERA „Aušra Foucault“ šešėlyje.

Renginys yra šiuolaikinio meno ir mados festivalio „VIRUS‘28“ dalis

Reklama