Metų mokytoja moko matyti ir galvoti širdimi

Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse Šiaulių dailės galerijoje vykusiame šventiniame renginyje buvo pasveikinti Metų mokytojai. Viena iš dešimties apdovanotųjų – Šiaulių Gegužių progimnazijos pradinių klasių mokytoja Aušra Tupikė, tokį įvertinimą gavusi jau antrą kartą. „Esu gimusi po laiminga žvaigžde“, – šypsosi ji.

Puikiausias apdovanojimas

Pedagogė sako tokio įvertinimo nesitikėjusi – galvojo, kad vienas, pirmasis, jau yra visam gyvenimui. Sužinojus, kad mokykla siūlo jos kandidatūrą, užplūdo be galo geri jausmai: kai tavo bendruomenė įvertina, pasitiki – pats puikiausias apdovanojimas.

A. Tupikė sako, kad, norint būti geru mokytoju, svarbiausia sukurti ryšį su mokiniu. „Tai yra pats pagrindinis dalykas – sukurti dialogą, santykį. Kitaip nieko nebus, nieko nepasieksi, negalėsi meistriškai dirbti, vesti įdomesnių pamokų. Dėl to po ketverių metų labai gaila mokinius išleisti – kai santykis ir taip susiformavęs“, – sako mokytoja.

Tokiu šiltu santykiu džiaugiasi ir jos mokiniai. Neseniai pasveikusi viena mergaitė ištraukė iš kuprinės mokytojai stiklainiuką. „Kai sirgau, per savaitę išviriau obuolienės su avietėmis. Mokytoja, jūs atsigerkite šitos arbatos“, – mokinės žodžius prisimena A. Tupikė.

Kitas mokinys, Mokytojų dieną užmiršęs atnešti gėlių, pribėgo, prisiglaudė, apsikabino ir sakė: „Mokytoja, kokia man gėda – aš, taigi, gėlių neatnešiau... Bet aš jus iš širdies sveikinu!“ Pedagogė pastebi, kad dabar vaikai labai mėgsta prisiglausti – net atsisveikindami apsikabina.

Nekontroliuojama

Nors, besimokydama pirmose klasėse, pagalvodavusi ir apie gėlių pardavėjos karjerą, būti mokytoja panorėjo anksti – dar trečioje klasėje. Taigi, baigusi studijas, tapo dailės ir technologijų mokytoja, tačiau neilgam – po pusmečio suprato, kad jos pašaukimas kitoks – pradinių klasių ugdymas. Taip po metų atėjo mokyti pradinukų į Šiaulių Gegužių progimnaziją, kurioje dirba jau per 30 metų.

„Šioje mokykloje aš galiu kurti savo pamokas. Privalome vieną kartą per metus parodyti pamoką, bet šiaip niekas nekontroliuoja. Džiugina, kad ateinu į savo klasę ir galiu dirbti taip, kaip galiu, kaip moku, kaip noriu. Ir pamokas keisti galiu. Mokykla išskirtinė, kolektyvas nuostabus – čia labai šilti santykiai“, – sako A. Tupikė.

Pasak pedagogės, per tiek metų pasikeitė ir moksleiviai, ir ji pati, ir švietimo sistema: „Įvesta labai daug naujų dalykų į mokyklas, bet aš galvoju, kad daug kas priklauso nuo mokytojo. Ar aš tuo metu neugdžiau vaiko kritinio mąstymo? Tikrai ugdžiau. Ar neugdžiau kompetencijų? Visada jas ugdžiau.“

Visgi ji tikina per 30 metų tapusi atlaidesnė, laisvesnė, žingeidesnė ir išmanesnė – dabar naudojasi ne tik įvairiomis programomis, bet ir dirbtiniu intelektu. „Su vaikais dialogą kuriame su tuo „anapus“ – ko paklausiame, atsako. Bet vis dar atsargiai žiūriu į tai, – prisipažįsta mokytoja. – Stengiuosi būti išmani, labai labai stengiuosi. Ir man patinka, aš noriu.“

Metų mokytojos teigimu, geras mokytojas turi būti kantrus, laikytis savo žodžio. „Kuo darausi vyresnė, tuo esu kantresnė. Anksčiau labai skubėdavau, bėgdavau, o dabar kantriai, po truputį – vis tiek nueisiu į tą tašką“, – šypsosi pedagogė.

Taisyklių laikymasis palengvina gyvenimą

Bet prieš 30 metų mokytojo profesija buvo prestižiškesnė – nuolat girdime, kad šiais laikais jau tuoj nebebus kam mokyti. Pašnekovė sako, kad dėl to kalti ne tik atlyginimai, apie kuriuos nuolat kalbama. „Kaltas didesnis krūvis. Pamokos yra kitokios – turi būti kitokios. Turi mąstyti kitaip. Anksčiau buvo toks bendras darbas, dabar ateina vaikų su įvairiais poreikiais, reikia skirstyti, diferencijuoti užduotis, dirbti papildomai. Jeigu dirbi iš širdies, turi pagalvoti, ką kuriam vaikui duosi“, – aiškina mokytoja.

Vaikai dabar yra šiek tiek kitokie, sako A. Tupikė. Jos teigimu, dabar santykį su mokiniu rasti sunkiau: turi labai arti prie jo prieiti, susitarti, įvesti taisykles. „Taisyklių laikymasis palengvina gyvenimą, – klasės šūkį atskleidžia mokytoja. – Jei anksčiau vaikams užtekdavo vieną kartą pasakyti, tai dabar tos taisyklės turi būti kuriamos kartu su mokiniais.“

Dirbant tokį darbą, laisvalaikio lieka mažai – dažniausiai A. Tupikė daugiau laiko sau gali skirti savaitgaliais. „Mėgstu pažiūrėti spektaklius. Taip pat mano laisvalaikis yra anūkė. Ir kelionės“, – šypsosi pašnekovė ir išduoda, kad viena gražiausių šalių, kuriose jai teko apsilankyti ir į kurią grįžta ne kartą, yra Norvegija.

Kaip per sviestą

Paklausta, kas jos darbe sunkiausia, pedagogė atvira: tai yra nematoma pusė – paskirstyti laiką. „Mano vyras sako, kad dirbu 24 valandas per parą: grįžusi pailsiu valandą laiko ir tada sėdu ruoštis pamokoms. Net dirbant 30 metų, kiekvienai pamokai keliami tikslai, uždaviniai, kad pamokos eitų kaip per sviestą – kitaip negali būti“, – įsitikinusi A. Tupikė.

Kitas iššūkis – rasti bendrą kalbą su tėvais. Mokytojai per ilgametę pedagoginę patirtį toks iššūkis – kaip sukurti santykį su vaiko tėvais – kilo kelis kartus, tačiau visi jie itin įstrigo. „Šiaip aš galvoju, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde: visi mano mokinių tėvai labai geri“, – šypsosi A. Tupikė ir priduria, kad iki šiol gera ir buvusių mokinių – dabartinių aštuntokų, dvyliktokų – tėvelius susitikti, pabendrauti.

Nors šiais laikais daug žmonių yra užsiėmę ir laiko rasti vis sunkiau, mokytoja tikina, kad net ir užimčiausi tėveliai ateina su ja susitikti – susirinkimai, kuriuos jos klasės bendruomenė vadina pokalbių kavinėmis, lankomi beveik 100 proc.

Pedagogė prisimena, kad anksčiau susirinkimus net baigdavo muzika ir dainomis. „Vieną kartą per mėnesį būdavo teminis vakaras, kai supažindindavome vaikus su muzikos instrumentais. Tai būdavo kažkas įdomaus, tobulo – labai gražūs prisiminimai apie tėvus. Dabar tėvai truputį kitaip žiūri į tai“, – sako mokytoja.

Sunkiausia išmokti skaityti

Turinti modulį gabiems vaikams A. Tupikė pastebi, kad gabių vaikų visgi nėra daug. „Aš atsakinga mieste už olimpiadas – ir organizuoju, ir pati kuriu užduotis. Kalbant apie olimpiadas, visame mieste yra gal penki labai stiprūs vaikai“, – sako mokytoja ir priduria, kad nors pačių gabiausių nėra daug, Šiaulių ketvirtokai šalies kontekste yra aukščiau vidurkio.

A. Tupikė tikina, kad iš daugybės dalykų, kurių mokosi pradinukai: skaitymo, rašymo, matematikos, pasaulio pažinimo, dailės ir t. t., jiems sunkiausia išmokti skaityti – ne tik mechaniškai perskaityti, bet ir suvokti tekstą, gebėti jį vertinti, interpretuoti. Pasitaiko vaikų, kurie ir per keturias pradines klases neišmoksta rišliai skaityti, o tik vienetai „ateina su knyga“: dabar mokytoja džiaugiasi, turėdama klasėje du berniukus, kurie ir per pertraukas skaito. „Tai yra labai didelis pasiekimas, to neturėjau prieš, sakykime, 20 metų“, – sako pedagogė.

Visgi ji pastebi, kad labai svarbu mokėti vaiką sudominti skaitymu, o stengtis turėtų ne tik mokinys, ji pati, bet ir tėvai. „Viena nieko nepadarysiu – turi tėvai padėti. Reikia pakelti skaitymo lygį ir padėti vaikams tapti sąmoningais skaitytojais – tokiais, kurie vertina, randa informaciją ir ją gali savaip interpretuoti, lyginti, tarkime, du veikėjus, o aukščiausias lygis – savo istoriją sukurti“, – kalba A. Tupikė.

Visa klasė – tiek mokytoja, tiek vaikai – klasės valandėles dažnai skiria tyliajam skaitymui, teksto negrinėjimui. Taip pat mokiniai pamėgo rinkti citatas – pamokomuosius sakinius. „Reikia tikrai daug pastangų“, – tikina mokytoja.

Širdyje – Lietuva

Kad pats vaikas matytų savo augimą, jis ne tik įvertinamas elektroniniame dienyne, bet ir kartą per mėnesį su mokytoja aptaria, įsivertina savo pasiekimus – ne tik mokymosi, bet ir vertybinius: kiek buvo draugiškas, saugojo sveikatą ir t. t.

Pašnekovė stengiasi vaikams įdiegti tas vertybes, kurios ir jai pačiai labai svarbios: kultūringumą, empatiją, bendravimą ir bendradarbiavimą, meilę ir pilietiškumą. „Jau vaikai žino: jeigu manęs paklaus apie kažką, tai Lietuva bus toje vietoje, kur ir turi būti, – širdyje. Dažnai vaikams sakau: „Matykime širdimi ir galvokime širdimi.“ Tai yra labai svarbu“, – kalba mokytoja.