„Mes ne emigrantai, o pasaulio lietuviai“

„Nereikia pradėti verslo, jei tavo darbuotojai iš Lietuvos“ – tai frazė, nuskambėjusi Norvegijos radijo stotyje. Nors buvo pasakyta humoro forma, lietuviui Povilui Rutkauskui ji smigo giliai į širdį. Ir tapo akstinu prisijungti prie lietuvių bendruomenės veiklos. „Galbūt tai yra vidinė kompensacija savo tėvynei“, – samprotauja pašnekovas, save laikantis ne emigrantu, o pasaulio lietuviu. Beje, išvykti jis skatina ir kitus, tačiau su viena sąlyga. Kokia?

Viskas prasidėjo nuo komandiruočių

2008-ųjų vasarą tuomet dar moksleivis Povilas iš Leipalingio nutarė užsidirbti pinigų ir padėti broliui, dirbusiam statybų sektoriuje. Netrukus vaikinams buvo pasiūlyta komandiruotė į Norvegiją. Proga jiedu pasinaudojo, maža to, Povilo brolis nusprenė pasilikti gyventi Norvegijoje, o jis pats ten išvyko, vos baigęs gimnaziją.

„Taip jau beveik devynerius metus esu šitoje šalyje, – skaičiuoja pašnekovas. – Viskas atėjo gana natūraliai. Buvau dar labai jaunas – dvidešimt dvejų metų – ir atvykti į Norvegiją nebuvo nei ekonominis, nei strateginis sprendimas, nebuvau nei meilės emigrantas. Viskas susiklostė natūraliai, be jokių staigių sprendimų.“

Savitos norvegų kalbos studijos

Iš pradžių teko pakeisti kelis darbus, gyvenamąją vietą, kol lietuvis atsidūrė Osle. Integracijai, pasak Povilo, labai padėjo išmokta norvegų kalba: „Kalba yra vienas svarbiausių aspektų. Galėjau užsitikrinti geresnes socialines garantijas, gyvenimo sąlygas, atsirado daugiau galimybių.“

Kalbos mokymasis truko palyginti neilgai. Pusmetis savarankiškų pamokų ir lietuvio lūpose jau skambėjo norvegiški sakiniai. Svetimos kalbos Povilui prireikė tuomet, kai su kolege nepavyko susikalbėti angliškai. 17-metė mergina sakė nemokanti anglų kalbos, bet pasisiūlė padėti mokytis norvegų. Taip ir prasidėjo savais metodais paremtos užsienio kalbos studijos.

„Per pietų pertrauką mes susirašėme sunkiausiai tariamas raides. Paskui susirašiau žodžius. Vis išsitraukdavau tą užrašų knygutę, kai reikėdavo pažiūrėti kokį nors žodį, kurio neprisimindavau. Knygelę pildydavau naujais žodžiais, o po keleto mėnesių jau nustojau ją išsiiminėti iš kišenės, nes daug ką prisimindavau. Tuomet pradėjau sudarinėti sakinius, patobulinau gramatiką ir po šešių mėnesių pradėjau kalbėti nors ir nerišliais, tačiau norvegiškais sakiniais“, – gana kuriozišką kalbos mokymąsi mena pašnekovas.

Užgauta garbė

Pirmaisiais metais Norvegijoje gyvenantis lietuvis nepriklausė jokiai tautiečių bendruomenei. Kas žino – gal išvis nebūtų prisijungęs, jei ne automobilyje per radiją išgirsta frazė. Norvegijos radijo stoties rubrikoje „10 dalykų“ buvo humoro forma pateikiama 10 šmaikščių priežasčių, kodėl norvegams nereikėtų pradėti verslo. Viena jų – „nepradėti verslo, jei tavo darbuotojai yra iš Lietuvos“. Nejaukiai pasijuto abu – ir Povilas, ir kartu važiavęs kolega norvegas…

„Man taip įstrigo tai, ką aš išgirdau. Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti – na, negali būti toks atgarsis ir tokia nuomonė apie lietuvius“, – sako Povilas.

Tąsyk jis nutarė veikti lietuvybės labui – susirado veikiančią lietuvių bendruomenę ir pasisiūlė prisijungti. Buvo sutiktas labai maloniai, mat iniciatyvių žmonių visuomet reikia. 2012 m. prasidėjusi veikla Norvegijos lietuvių bendruomenėje (dabar Oslo lietuvių bendruomenė, – aut. past.) tęsiasi iki šiol. „Per šešerius metus daug visko nutiko, daug darbo atiduota, daug valandų įdėta. Tai tarsi antras darbas“, – teigia bendruomenės pirmininko pavaduotoju tapęs lietuvis.

Lietuvių įvaizdis gerėja

Iniciatyvumas Povilui atvėrė daug galimybių – jis gavo pasiūlymą prisidėti prie Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungos. Po dvejų metų Povilas jau buvo išrinktas sąjungos valdybos prezidentu. Šias pareigas eina iki šiol. Pašnekovas džiaugiasi pasiektais rezultatais, tačiau iš gausybės jų daugiausia pasididžiavimo kelia per 2015-ųjų metų Kalėdas surengtas padėkos-labdaros vakaras. Jo metu buvo renkamos lėšos fondui „Rugutė“, globojančiam onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. „Turėjome labai gerą vakarą, jį padėjo organizuoti daugiau nei 30 savanorių. Surinkome 2 000 Eur vaikams. Kaip mūsų organizacijai, nesiekiančiai pelno, tai yra tikrai daug. Visi galėjo prisidėti, buvo labai malonu“, – prisimena pašnekovas.

Jaunimo sąjunga gali pasigirti ir kitais darbais, pavyzdžiui, peticija (6 500 žmonių parašų per keletą savaičių) dėl žiniasklaidoje skleidžiamos dezinformacijos. Tąsyk spaudoje nuskambėjo istorija apie Norvegijoje iš lietuvės mamos atimtą berniuką, buvo apkaltinta vietos vaiko teisių sistema. „Mes pasirašėme peticiją, kad kai žurnalistai arba žmonės kalba ir skleidžia netiesą bei tam naudoja socialinius tinklus arba žiniasklaidą, tai yra dezinformacija. Pagal LR įstatymus, tarpvalstybinių santykių kurstymas baudžiamas atsakomybe. Tada sulaukėme didelio palaikymo, bet ir didelio puolimo. Buvo sunku, bet drąsu. O po keleto metų pasirodė, kad visgi buvome teisūs – buvo išpūstas burbulas“, – pasakoja pašnekovas.

Povilo vadovaujama jaunimo sąjunga yra įkūrusi sporto klubą „Vytis Running Club“, kuriam logotipą kūrė žymusis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, sąjungos nariai aktyviai dalyvauja įvairiose pasaulio vietose vykstančiuose maratonuose. „Žmonės gana noriai realizuoja save sporto srityje, kai užsitikrina socialinę gerovę“, – apibendrina jis.

Vis tik nėra lengva pritraukti naujų žmonių į bendruomenę, daug laiko atima projektų renginiams organizuoti rašymas. O ir motyvacijos darbui kartais tenka paieškoti patiems. Todėl, priklausydamas Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungai, Povilas dalyvavo gal dešimtyje seminarų, iš kurių grįžo pasisėmęs žinių, kaip „užverbuoti naujų žmonių geram tikslui“. „Pamatai renginyje naują žmogų – prieini, parodai jam dėmesį, pakvieti prisijungti, paklausinėji, kaip sekasi. Kitą kartą paprašai mažos pagalbos, vėliau – jau didesnės. Taip gali užsiauginti naują komandos narį“, – atskleidžia jaunimo sąjungos prezidentas.

Pastangos davė vaisių – valdybos narių skaičius per penkerius metus išaugo bene šešis kartus. Povilas skaičiuoja, kad iš visų emigravusiųjų į Norvegiją maždaug penki procentai prisideda prie kokios nors bendruomenių veiklos. Džiugina tai, kad renginių poreikis – išties didelis, susidomėjimas auga. Apskritai Osle nemažai organizacijų, įkurtų lietuvių: tai ir šeimų namai, ir fotografų klubas, ir lietuvių choras „Marios“, ir narų klubas, ir sporto klubas, ir kt.

„Žmonės, atėję į mūsų renginius, sako, kad prisijungia, nes gerėja lietuvių įvaizdis Norvegijoje ir nebėra gėda pasakyti, kad tu iš Lietuvos. Kai kurie žmonės, praleidę čia 15 ar daugiau metų, sako anksčiau privengę lietuvių, bet dabar mielai jungiasi į tą būrį“, – apie pasikeitusį požiūrį kalba Povilas.

„Aš skatinu jaunimą išvykti ir sugrįžti“

Jaunimas šiais laikais plūsta svetur: pamatyti, pažinti, patirti ką nors naujo. Kodėl jauni žmonės renkasi Norvegiją? Povilo nuomone, ši šalis yra artima mūsų kultūrai: „Čia multikultūrinis miestas, kuriame jautiesi labiau kaip šiaurės europietis, nėra didelio kultūrinio, geografinio nuotolio.“

Svarstydamas apie emigracijos priežastis, jis grįžta mintimis į praeitį: lietuviai po Pirmojo pasaulinio karo naudojosi galimybe išvykti, užsidirbti ir grįžti į tėvynę, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šiuo šansu mūsų tėvai laisvai naudotis nebegalėjo. „Jaunimas, manau, dabar yra vedamas to europietiško, liberalaus mąstymo ir supranta, kad yra tikslinga išvykti, pamatyti pasaulio, pažinti, paragauti“, – mano lietuvis.

Jis įsitikinęs – jauniems žmonėms reikia išvykti į užsienį: „Aš skatinu jaunimą išvykti, nes tada požiūris tampa platesnis, atsiranda supratimas, kokia išties Lietuva yra turtinga – neturime didelių dangoraižių, gražių, didelių kalnų, bet turime daug geriamojo vandens atsargų, žalių miškų, neturime žemės drebėjimų, ugnikalnių, cunamių. Aš skatinu jaunimą išvykti, pamatyti ir sugrįžti.“

Sugrįžti gyventi į gimtinę, Druskininkus, žada ir pats Povilas su žmona Skaiste, nors pastaruosius devynerius metus Lietuvoje lankosi bene po penkiskart per metus. Į tėvynę jis grįžta jau aštuonias vasaras iš eilės – kiekvieną liepos mėnesį. Čia stengiasi atšvęsti ir svarbiausias metų šventes. Mat meilė Lietuvai, būnant svetur, pasireiškia tikrai stipriau: „Būnant ten, aš Lietuvos tikrai nemylėjau taip, kaip dabar. Galbūt tai yra vidinė kompensacija savo tėvynei, šaliai, tėvams, draugams dėl to, kad tu išvykai į kitą šalį – atrodo, kad tu kažką blogai padarei.“

Riba tarp emigranto ir pasaulio lietuvio

Tiesa, čia pat Povilas pabrėžia problemą – tautiečių priešinimą. Viena iš šio priešinimo formų – vadinti išvykusiuosius emigrantais. Pašnekovas šiuo klausimu griežtas – jis ne emigrantas, o pasaulio lietuvis. „Be abejo, esu pasaulio lietuvis. Antrą kadenciją esu Pasaulio lietuvių seimo narys. Seimas priima įvairias rezoliucijas, pataisas, teikia pasiūlymų, kuriuos apsvarstę tikrai priima mūsų Seimo nariai Lietuvoje. Pavyzdžiui, dvigubos pilietybės ar elektroninio balsavimo klausimai – tai mūsų pasiūlymai. O emigrantas yra negatyvus žodis, galintis turėti keleriopą požiūrį į juo įvardijamą žmogų. Pasaulio lietuvio įvardijimas yra kur kas draugiškesnis, – sako jis. – Iš tiesų mes čia Lietuvą mylime labiau – ir himną giedame truputį garsiau, ir vėliavą keliame aukščiau, dažniau.“

Pašnekovas džiaugiasi atvykęs į Norvegiją, pamatęs pasaulio, pakeitęs požiūrį į gyvenimą, žmones, bendravimą. Prie asmenybės brandos, kaip pats sako, prisidėjo ir lietuvybės puoselėjimas.

Kalnuota šalis, kurioje įspūdinga gamta – ranka pasiekiama net ir nuo centro, išties geba atimti žadą. Privalumų ir daugiau: Norvegijoje propaguojama sveika gyvensena, pozityvumas, aktyvus laisvalaikis gamtoje. Povilas to pasigenda Lietuvoje – čia daugiau dėmesio skiriama maistui, o ne aktyviam laisvalaikiui, skirtingos lietuvių senjorų ir vyresnių norvegų gyvenimo sąlygos, būdas. Tačiau bendruomenių veikla regionuose džiugina: „Pa-stebiu, kad aktyvėja, gerėja bendruomenių veikla, jos skatinamos užsiimti reprezentacine veikla. Tai labai džiugina.“

Lietuvos jaunimui Povilas irgi negaili liaupsių: „Galiu pasidžiaugti, kad mūsų auganti karta yra labai vakarietiška. Tarp lietuvių jaunimo ir Osle gyvenančių jaunų žmonių nematau skirtumų. Jie yra vakarietiški, stilingi, šiuolaikiški, žino, apie ką kalba, turi informacijos šaltinių ir jais tinkamai naudojasi, yra tapatūs.“