Me­ro pa­tarė­jas dir­bo sta­liu­mi, kad už­si­dirbtų stu­di­joms

„La­ba die­na, pra­šo­me priei­ti prie namų lan­go“, –  kas­dien de­šim­tis kartų te­le­fo­nu iš­ta­ria Šiau­lių me­ro pa­tarė­jas Jus­ti­nas Švėgžda. Jau­nas vy­ras dvi va­lan­das kas­dien ski­ria sa­va­no­rys­tei, at­lik­da­mas ne pa­tį ma­lo­niau­sią darbą – tik­ri­na, ar be­si­ka­ran­ti­nuo­jan­tys šiau­lie­čiai tik­rai yra na­muo­se. Ne­re­tai ir pa­čių ne­ma­lo­niau­sių žod­žių at­gal iš­girs­tan­tis Jus­ti­nas rea­guo­ja ra­miai, nes ži­no: būti pi­lie­tiš­kam yra lai­min­go as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo sąly­ga.

„Manėme, kad jau pasiektas dugnas“

– Jaunimo reikalų tarybos (JRT) ataskaitiniame posėdyje paaiškėjo liūdna tiesa – jaunimo organizacijos pasyvios, net nėra lyderio vadovauti „Apskritajam stalui“. Kas nutiko Šiaulių jaunuoliams?

– Yra tiesos, kad jaunimas pasidarė apolitiškas ir pasyvus. Tai labai gerai parodo miesto biudžeto asignavimai, kuriuose skiriamos lėšos jaunimo projektams. Pernai buvo skirta 11 tūkst. Eur, tačiau jaunimo organizacijos įveiklino tik 8 tūkst. Miestas didelis, organizacijų nestinga, tačiau akivaizdu, kad jos turi vieningo veiksmo problemų. Yra organizacijų, kuriose yra vos vienas ar du nariai, net gausesnės nedalyvauja susirinkimuose.

Jaunimo organizacijų aktyvumas priklauso ir nuo šalies politinių organizacijų aktyvumo. Politinės partijos „paleido“ jaunimą. Aš pats užaugau, dalyvaudamas jaunųjų konservatorių veiklose, seniau buvo aktyvūs ir jaunieji socialdemokratai, bet dabar jų nematyti. Šiauliuose net Darbo partijos jaunimo organizacija teturi vieną narį. Mano manymu, situacija pasikeitė, nes akademinė miesto bendruomenė labai sumenko. Juk didelė dalis miesto jaunimo buvo įkvepiami akademinio jaunimo, kuris visus ketverius studijų metus dalyvaudavo miesto gyvenime. Sumenkus universitetui, pasireiškė ir rezultatai – nurimo organizacijų, tokių kaip studentų ir kolegijų atstovybių, veikla.

– Ar galima tikėtis pokyčių į gerąją pusę?

– Stebime augantį pirmakursių aktyvumą – jie susisiekia ir su manimi, ir kitais JRT nariais. Pernai pavasarį, gavę rezultatus, kaip jaunimas nori įveiklinti projektams numatytas lėšas, manėme, kad jau pasiektas dugnas. Tačiau po metų stebime pokytį – atsigręžėme į gimnazijas, jų seimukus, jie galės teikti savo projektus finansavimui gauti, konkuruodami su ilgametėmis jaunimo organizacijomis. Turime ir dalyvaujamąjį biudžetą, kurio lėšomis pasinaudoti, teikdami savo projektus, gali jaunuoliai nuo 16 metų.

Nauja yra ir tai, kad į mero komandą grąžinome praktikantų discipliną. Dvi merginos praktikuojasi Komunikacijos skyriuje, jaunuoliai galės paragauti profesijos dar besimokydami. Viena praktikantė rengs bakalauro darbą apie Šiaulių miesto komunikaciją su užsienio bendruomenėmis, užsienio studentija, futbolo, krepšinio klubo legionierėmis, apskritai su visais sportininkais. Pagrindinis darbo tikslas – patobulinti miesto komunikaciją su užsienio bendruomene krizių laikotarpiu, siekiant sumažinti nežinomybę žmonėms, nekalbantiems lietuvių kalba ir kt.

Dar vienas projektas – JCI organizacija pasirinko Šiaulius kaip būstinę regiono jauniesiems lyderiams ugdyti. Beveik trejus metus vyks renginiai, projektas startuos kitą mėnesį, bus surengta 15 mokymų, vyks 5 mentorystės sesijos su NVO, viską vainikuos 300 dalyvių konferencija, kurioje dalyvaus 15 lektorių iš Lietuvos ir užsienio.

Beje, jau išsprendėme problemą dėl „Apskritojo stalo“ organizacijos vadovo – kandidatų užimti pirmininko postą, panašu, jau atsirado, vasarį įvyks nauji valdybos rinkimai.

Susitikimas su ministre iki šiol kelia slogių prisiminimų

– Lyderių krizė ne tik Šiauliuose, bet ir visoje šalyje. Ar nėra taip, kad jaunimas nusivylė politiniais lyderiais, patekusiais į skandalingas istorijas, todėl nebenori jokiose veiklose dalyvauti?

– Dalis tiesos yra. Neseniai paskelbti statistiniai duomenys rodo, kad vos 50 proc. šalies žmonių pasitiki demokratija. Situacija tragiška. Lyderių susitepimas tikrai turi įtakos nusivylimui, tačiau kartais nutinka priešingai – jaunuoliai susitelkia ir nusprendžia įrodyti stiprybę ir vienybę. Aušrinės Armonaitės pavyzdys tą įrodo – jai pavyko mobilizuoti jaunų žmonių komandą labai sudėtingoje situacijoje. Virginijus Sinkevičius – eurokomisaras – įkvėpė mane asmeniškai.

– Kaip jūs pradėjote karjerą, kaip tapote mero patarėju?

– Mano pirmieji žingsniai į politiką žengti dar mokykloje. Buvau labai dinamiškas, dalyvavau jaunimo veikloje – Simono Daukanto gimnazijoje buvau seimuko narys, Juliaus Janonio gimnazijoje – parlamento narys.

Įstojus į Vilniaus universitetą, kilo nepasitenkinimas aukštojo mokslo studijų kokybe. Parašiau viešą laišką tuometei švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei. Laiškas sulaukė išties didelio populiarumo, mane pradėjo kviesti radijas, televizija, galiausiai pasikvietė ir pati ministrė.

Nemeluosiu – ką pamačiau, mane prislėgė. Supratau, kad net ir aukščiausiuose valstybės postuose kartais tarnauja žmonės, kuriems valstybės problemos rūpi tik prieš žiniasklaidos objektyvus, o ne darbo kabinetuose. Tas susitikimas man iki šiol kelia slogių prisiminimų. Ministrė net nežinojo, kad ekonomika yra socialinis mokslas...

Nuo tada neapleido manęs viešas gyvenimas, nors ir išvykau į Daniją studijuoti tarptautinių santykių. Neatsiribojau nuo Šiaulių gyvenimo ir, kilus klausimui, ar keisti Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą, feisbuke viešai išreiškiau poziciją, kad gimnazijos vardo keitimas pirmiausia turėtų būti detalios istorinės analizės bei pačios bendruomenės tvirto apsisprendimo rezultatas. Rašiau, kad nevalia suskubti pavadinimo keisti vienasmeniais pasiūlymais ir sprendimais. Gal savaitę rašiau 10 puslapių tekstą, ginčijau tuomečio mero patarėjo poziciją. Mes konstruktyviai diskutavome, o susirašinėjimą pastebėjo meras Artūras Visockas. Pasikalbėjome ir jis pakvietė grįžti į Šiaulius dirbti. Pažadėjo palaukti, kol baigsiu studijas. Ir palaukė.

Neturėjo feisbuko paskyros iki 19 metų

– Lietuvoje mes stebime politikų dinastijas. Jei politikas yra tėvas, juo tampa sūnus, anūkas. Kokia jūsų šeima?

– Visiškai priešingai – mano tėtis yra stalius, aš pats turiu staliaus kvalifikaciją, nes studijoms reikėjo pinigų užsidirbti. Mano mama yra slaugytojos padėjėja, ji valo palatas Moters ir vaiko klinikoje. Tėvai labai rūpinosi mano ir vyresniojo brolio išsilavinimu, laime, sunkiai dirba ir politika nesidomi. Todėl buvo juokinga skaityti komentarus internete, kad Danijoje baigiau studijas tik todėl, jog turtingi tėvai padėjo, ar kad mero patarėju tapau dėl asmeninių ryšių. Nė cento studijoms neprašiau tėvų – būdamas 16–17 metų, dvi vasaras dirbau parketo gamykloje, kad turėčiau pinigų studijoms. Uždirbdavau 850 litų ir tai man atrodė beprotiški pinigai.

– Ar padaugėja laimės asmeniniame gyvenime, kai dalyvauji politikoje, savanoriauji, esi pilietiškas?

– Neišvengiamai. Esame socialiniai „gyvūnai“ – negalime vienas be kito, be santykio vienas su kitu. Bendruomeniškumas, santykiai su kaimynais, draugais yra labai susiję su žmogaus asmenine laime. Yra toks posakis: „Didelis miestas – didelė vienatvė“. Miestuose žmonės mažiau bendrauja, todėl jaučiasi vieniši. Užsidaryti nuo kitų – blogas sprendimas. Pilietiškumas, noras daryti gera savo bendruomenei – namui, miestui, valstybei – tik praturtina žmogų. Pasitenkinimas bendruomene priklauso nuo to, ką tu jai duodi.

– Ką patartumėte jaunuoliui, kuris nedalyvauja jokiose veiklose, vien tik leidžia laiką internete?

– Gal pasiūlymas ir naivus, bet reikia prisiversti nors dieną per savaitę palikti socialinius tinklus. Gyvenimas vyksta ne monitoriuje, o už jo. Dabar situacija tokia, kokia yra, bet reikia tikėti, kad viskas pasikeis, atgims socialinis gyvenimas. Puikiai suprantu, kad daug pagundų nedaryti nieko, žiūrėti pramogines laidas, sekti „žvaigždes“, vadinamuosius nuomonių formuotojus. Bet ateis laikas, kada būsi priverstas pagalvoti, kaip pasiekti tai, apie ką svajoji.

Šiauliuose jaunuoliams atsiskleisti galimybių yra aibė. Jei tau 16 metų, o jei ir nėra, gali sugalvoti projektą miestui ir gauti finansavimą. Jei projektas nelaimės, jis gali būti įgyvendintas per biudžeto asignavimus. Gali tapti gimnazijos parlamento nariu, įgyti žinių karjerai daryti, rasti naujų veiklų laisvalaikiui, įsijungti į jaunimo organizacijų veiklas. Nereikia bijoti žmogiško kontakto, mes nesame vieni kitų konkurentai.

– O pačiam pavyksta nors dieną praleisti be socialinių tinklų?

– Aš buvau šiek tiek kitoks jaunuolis – neturėjau feisbuko paskyros iki 19 metų. Jei nebūtų reikėję VU akademinių reikalų derinti feisbuke su grupe, nebūčiau ir susikūręs. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Mano paauglystė nebuvo prastesnė. Mano visi draugai yra tie, su kuriais susipažinau gyvai, o ne „laikindamas“ feisbuke, ar trokšdamas dėmesio. Ilgalaikės žalos dėl to nėra (juokiasi).