Meras padėkojo budriai ignalinietei: senolės dėka iš liepsnų išgelbėti kaimynai

Joninių naktį, kai daugelyje miestų miestelių ir kaimų liepsnojo Joninių laužai, rajono ugniagesiai lėkė į Lazinkas. Kaime, kur mobilieji telefonai jau sveikina atvykus į Baltarusiją, ugnies pašvaistė nepranašavo jokio šventinio džiaugsmo: liepsnos negailestingai nurinkinėjo Reginos ir Antano Gramuntų namo stogą, laižė sienas, dairėsi pro langus. Šeimininkai buvo kietai įmigę. Ir, kas žino, kokią žinią būtume išgirdę birželio 25-osios rytą, jei ne Gramuntų kaimynė. 

Vasarį 88-ąjį gimtadienį atšventusi Leonora Umbražiūnienė, palaidojusi savo vyrą Zenoną, jau šešiolika metų Lazinkose gyvena viena. Prisipažino, kad, gyvendama vis tuštėjančiame Lazinkų kaime, išmoko ne tik užsirakinti duris, bet ir išgirsti kiekvieną šnaresį. Apraudojo prieš porą metų ir savo sūnų Petrą. Tai dėl vienatvės, nerimo ir išgyvento skausmo ir miega Leonora, kaip ir jos Žiogelis - viską girdėdama, pro langus pasidairydama.

Ir tuokart, Joninių naktį, keistas traškesys ir nerimas moterį prie lango privedė. Juk nėra kam Lazinkose Jonines švęsti. Praskleidusi užuolaidas, Leonora žadą prarado: liepsnose skendėjo kaimynų Gramuntų namas. Prisiminė, kad vakare dar kalbėjo su kaimynu, kai tas stūmė prie namo savo motorolerį, kad „pakrautų“ elektra. Dar šmėstelėjo mintis, kad Antanas kalbėjęs, jog svečių laukia. O jei sulaukė? Jei jie visi namo viduj? Iš to pasimetimo Leonora net skubiosios pagalbos tarnybų telefono numerį užmiršo. Bet svarbių telefonų sąraše, kuris visados po ranka, moteris greitai rado Tverečiaus pasienio užkardos telefono numerį. Pasieniečiai dažnai pro Lazinkas pravažiuoja, kaimo gyventojus pakalbina, pagelbsti jiems. Atlėkė ir tą Joninių naktį, pakeliui iškvietė ugniagesių tarnybas. Kai pasieniečiai pasiekė Lazinkas, Gramuntų namas skendėjo liepsnose, pro duris į namą jau nebuvo galima patekti. Garsiai belsdami į langus, pažadino šeimininkus, ištraukė juos pro langą. Atvykusiems ugniagesiams teko tramdyti ugnį, jau kylančią į medžių viršūnes, įsismarkavusią ir šalia stovinčiame ūkiniame pastate.

Pasakoja Leonora apie kaimynus ištikusią bėdą ir vis ašaras skaros kampu šluosto. Pati Antaną čia pasikvietė, kai prieš penkerius metus Rimaldiškėje iki pamatų sudegė Gramuntų namai. Leonora pati iš Rimaldiškės, tad savo kaimo žmogus jai labai artimas. Į Lazinkas ji atitekėjo, bet dabar šis kaimas jai savas. Juk jau septintą dešimtį į tą patį kelią pro langus dairosi, vis tuštėjančius kaimo namus skaičiuoja. Buvo Gramuntai kaimynystėj, o dabar... Antanas į pirtį gyventi persikraustė, jo Reginą išvežė į Mielagėnų globos namus, kad širdis iš skausmo neplyštų.                  

Leonoros likimas kaip tūkstančių Lietuvos senolių. Nors dar yra dukra Rita, nors turi Leonora šešis anūkus ir šešis proanūkius, jais pasidžiaugia, tik į nuotraukas ant sienos žiūrėdama, telefonu kalbėdama: dukra gyvena Panevėžy, jos vaikai - Anglijoj, Panevėžy, sūnaus vaikai – Norvegijoje. Per tą vienatvę Leonora, kaip ir daugelis kaimo vienišių, „paukščiu pavirto“. Jau dvi žiemas ne Lazinkose žiemojo. Vieną žiemą praleido pas marčią Navikuose, kitą – pas dukrą Panevėžy. Bet kad ten liktų suvisam – nė už ką!

Rudenį ji vėliau už visus paukščius į savo „šiltus kraštus“ išskrenda, o pavasarį pirmiau už vieversius ir pempes į savo tikruosius namus grįžta.

„Niekur nėra taip gerai, kaip savo namuos“, - vis kartoja Leonora.

O kad anksti „parskrenda“, tai jau dabar šiltnamy agurkus skina. Turi jų net paraugusi, kviečia ragauti. Traukia duoną, mėsą, saldumynus, kaičia kavos, dėkoja už apsilankymą...

Bet Ignalinos rajono meras Justas Rasikas atvažiavo dėkoti jai, laiku nubudusiai, ryžtingai veikusiai, dvi gyvybes išgelbėjusiai. Įteikia Leonorai Padėkos raštą, gėlių, dovanų, šakotį ir nepajėgia atsispirti Leonoros vaišingumui. Svečius vaišindama, Leonora savo gyvenimą išpasakoja, Žiogelį visaip giria. Žiogelis – tai jos šunelis, kuris ją per visus daržus lydi, prie jos glaudžias, kai Leonorai neramumas užeina. Pagalvoja Leonora, kad žiemą išsivežtą Žiogelį teks pririšti - ir vėl susigraudinusi verkia. Kai gyveni vienas, ir šuo, ir katė, ir net višta tampa gerais pašnekovais. Ir net tik tokius pašnekovus dienų dienas turėdama Leonora į jokius „šiltus kraštus“ nenori. Gal tik po Vėlinių, kai su visais, čia palaidotais, atsisveikins, leisis išvežama. O dabar ji vasaroja, nieko nedaro. Taip ji sako, nes palesinti vištas, sužiūrėti kates, pasirūpinti Žiogeliu, nuravėti daržus, prižiūrėti du šiltnamius, rožynus-gėlynus, palaikyti dideliame name tvarką ir švarą – argi darbas?

----------

Surandame prie sudegusių namų ir Antaną Gramuntą. Vyras dar tarsi netiki, kad antrąkart liko be namų. Pirmieji Rimaldiškėj iki pamatų sudegė dėl dujų nuotekio, šiuos pražudė motorolerio įkroviklis. Gerai pamena, kad Joninių vakare žiūrėjo filmą, o gulti nuėjo jau vidurnaktį. Kaimynė Leonora visas tarnybas ant kojų sukėlė po geros valandos. Antanui ir pačiam keista, kaip galėjo taip įmigti. Pripažįsta, kad jei ne Leonora...

Sunku įsivaizduoti, kad Gramuntų namus galima prikelti gyvenimui. Gaisro būta tikrai didelio, liepsnos siautėjo net aukštų beržų, augančių prie namo, viršūnėse. Šiferio gabalus po gaisro net Leonora rankiojo savo kieme. Antanas gaisravietėje vis dar ieško savo gyvenimo likučių, džiovina, ką radęs. Greičiau iš nevilties suka ratus aplink gaisravietę. Ir svarsto, kur trečiąkart viską kone nuo nulio pradės. Pirty gi nežiemos. Dairosi namų Navikuose, bet ir Lazinkose juk, kaip sakė Leonora, net vasaromis ne visų namų durys praveriamos. Tik nebuvo juk tokiems pirkiniams žmogus pasiruošęs, iš pensijos ne kaži ką sutaupysi...

Meras Justas Rasikas priminė Antanui Gramuntui, jog paramą, kad ir nedidelę, nukentėjusiems nuo gaisro pasirengusi suteikti ir savivaldybė. Antanas sakė žinąs. Ne pirmą kartą dega... Gal rasis ir tų, kurie padės Antanui ir jo Reginai dar kartą keltis iš pelenų. Ir kartu patikėti, kad pasaulis ne be gerų žmonių.