Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Filmuotų performansų aktorė – visuomet R. Uogintienė. Kai kurios kaukės sunkios, nepatogios – būna, menininkė ir susižeidžia. A. Uogintas tuo metu atsakingas už filmavimą, jis ieško rakursų, šviesų ir garsų. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Šiauliečiai menininkai Arūnas ir Reda Uogintai, kurdami projektą „Karantino dienoraštis“, nufilmavo daugiau nei pusšimtį performansų. Pandemija, tiek daug atėmusi, ir davė – savitą žanrą, kurį stipendija apdovanojo Lietuvos kultūros taryba. Uogintų dienoraštyje neretai išvysi neegzistuojančias būtybes, kurios apie visuomenėje egzistuojančias problemas metaforomis kalba garsiau nei mes patys.
Žmogus negali būti po vieną
Iššiepę dantis, iškišę liežuvius, Šiaulių dailės galeriją lygiai mėnesį saugo purpuriniai liūtai. Juos jubiliejinio 25-ojo šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ proga sukūrė ir išdresiravo Uogintų pora.
Festivalio atidarymo vakarą A. ir R. Uogintai taip pat surengė performansą: ryški oranžinė būtybė pėsčiųjų bulvaro pradžioje šokio žingsneliu paskui save traukė medinius ratus, kol jų nepadegė maro laikų gydytojas. Kad jis atkeliavęs iš praėjusių amžių, išdavė groteskiška kaukė, primenanti paukščio snapą. Anuomet šis snapas būdavo užpildomas gydomosiomis žolelėmis, turėjusiomis apsaugoti nuo baisios ligos.
A. Uogintas sako, kad tokia kaukė taip pat padėdavusi išlaikyti atstumą tarp sveikojo ir sergančiojo.
„Galbūt ši kaukė praverstų lietuviams? – klausiu menininko, mat atstumo laikytis vis dar neišmokome.
„Neišmokome, bet reikia suprasti – žmogus toks jau yra. Mes gi bendruomenė, ne atskiri sutvėrimai. O dabar pandemija, esame priversti būti po vieną. Čia juk tragedija – žmogus negali būti po vieną. Prasideda depresija, buitinis alkoholizmas“, – sako A. Uogintas.
Menininkų pora – „Virus“ senbuviai. Pasirodymą jiedu surengė ir pirmojo, 1996-aisiais vykusio, festivalio metu, kai žodis „performansas“ dar neturėjo nei svorio, nei skonio.
„Tuo metu visame pasaulyje tai buvo neaiškus, naujas reiškinys. Nors, jeigu pasidomėtume meno istorija, Leonardas da Vinčis visų pirma išgarsėjo ne paveikslais ar skulptūromis, o pasirodymais, kuriuos rengdavo Prancūzijos ir Italijos didikams. Menininką samdydavo tam, kad jis sukurtų stebuklą, šventę. Dabar kažkuria prasme lygiai tas pats, tik niekas galvos nenukirs, jeigu performansas sujaudins ar supykdys, – pasakoja A. Uogintas ir priduria, kad nuo festivalio Šiauliuose prigijęs vizualus performanso menas yra iššūkis kūrėjui. – Atsistosi pusnuogis prieš žiūrovus – kažkas plos, o kažkas švilps. Ne visi menininkai išdrįsta būti taip viešai teisiami, kiti slapstosi, nepasirodo, bet iš tiesų kiekvienas nori dėmesio.“
mens.jpg
Idėja gimė „šlykštų“ pavasarį
Performatyvaus A. ir R. Uogintų „Karantino dienoraščio“ pradžia – prabėgęs pavasaris. Tąkart R. Uogintienė – žinoma grafikė, tapytoja, skulptorė ir kostiumų dailininkė – metė sau iššūkį: socialiniame tinkle kasdien pasidalyti vis skirtinga kaukės nuotrauka. Kaukių, gamintų performansams ir spektakliams, menininkų namuose netrūko.
Iš pradžių R. Uogintienė, pasislėpusi po kauke, fotografuodavosi pati, vėliau paprašė vyro pagalbos. Nors šis ir raukėsi, spustelėti fotoaparato mygtuką sutiko. Kartą menininkų pora nuvažiavo į mišką – norėjo tarp medžių tekančiame upelyje nufotografuoti 12 silikoninių R. Uogintienės veido kaukių. Nuotraukos išėjo ne tokios, kokių tikėjosi, tad upelio purslų skalaujamas kaukes nufilmavo. Trumpą vaizdo įrašą įdėjo į socialinius tinklus ir sulaukė daugybės patiktukų.
„Tuomet mums su Reda ir trinktelėjo – filmuota medžiaga gali būti labai įdomi. Vertėmės per galvą ir kasdien filmavome. Juo labiau kad atmosfera tą pavasarį buvo ypač šlykšti. Viskas uždaryta, žmonės išsigandę, televizija ir radijas, atrodo, transliuoja maro kronikas. O čia išvažiuoji į mišką, atsigauni, eksperimentuoji. Tas dienoraštis mums buvo tarsi išsigelbėjimas“, – neslepia A. Uogintas.
Menininkų performansuose nusifilmavo ir du jų liūtai. Purpurinės spalvos žvėrių akys stebėjo, kaip karališkai pasipuošusi žmogysta kiaulės galva miške skuta bulves. Performansas vadinosi „Kasdienybė“.
Vaizdo įrašuose užfiksuotas ir milžiniškas mėlynas tigras, vaikštinėjantis aplink apleistą sodybą be langų. „Apie ką tai? Gal apie lietuvius, sugrįžusius iš užsienio. Užsidirbę pinigų, jie jaučiasi labai dideli, o iš tiesų viskas sugriuvę, prarasta. Aišku, tai tik gabaliukas to, ką galima pamatyti. Kai sukuri meno kūrinį ir jį atiduodi, jis gyvena savo gyvenimą“, – sako A. Uogintas.
Beje, ne visuose menininkų performansuose pasirodo keistos būtybės. Tarkime, viename įraše herojumi tampa vienišas baravykas, kurį kažkieno rankos apstato tvorele. A. Uogintas paaiškina: abu su žmona norėjo atkreipti dėmesį į gamtosaugą ir šį rudenį vykusią masinę grybų psichozę. Žmonės iš grybų dėliojo mozaikas ir skynė juos krepšiais – reikia nereikia.
„Tas mūsų grobėjiškumas... Ir dar noras tuo grobėjiškumu girtis. Kuo tada mes skiriamės nuo medžiotojų, žudančių gyvūnus dėl malonumo, sporto?“ – klausia menininkas.
meninink.jpg
Kaukės – ir iš šieno, ir iš kopūsto
Uogintų performansai užkabina įvairius socialinius, politinius klausimus, kai kurie socialiniuose tinkluose pamėgti ir tris, ir keturis tūkstančius kartų. Iš viso menininkai nufilmavo apie 80 performansų.
Tiesa, dabar A. ir R. Uogintai tyli – pavasarį ir rudenį trumpus vaizdo įrašus publikuodavę šiauliečiai, naują performansų seriją žada pristatyti įpusėjus žiemai. Nori kiekvienam vaizdo įrašui labiau pasiruošti, be to, ir kaukių pritrūko – reikia gaminti naujų. Įspūdingai atrodantys Uogintų kostiumai gimsta toli gražu ne iš brangių medžiagų. Menininkai ieško pigesnių sprendimų, perdaro senus kostiumus, kaukių buvo padarę ir iš rabarbarų lapų, šieno, kopūsto.
„Karantino dienoraštis“ filmuojamas čia ir dabar, nieko nemontuojant – taip sukuriamas savitas stilius. Fone krankiančios varnos ar greitosios pagalbos automobilio sirena irgi netrukdo – tik prideda žavesio.
„Atsiranda „žinovų“, kurie pataria mums filmuoti dviem kameromis, kviesti kompozitorius, bet tada išeitų visai kita meno rūšis ir vargu ar ji būtų tokia įdomi. Taip pat yra prašančiųjų labiau atskleisti kaukes. Mudu su Reda seniai pajutome: jeigu gražiai filmuoji kaukę, tik ji ir tesimato. O čia svarbi visuma, vaizdas nuo pradžios iki galo. Kartais padarome keletą dublių ir vis tiek atrenkame tą, kuris sukelia keistą nuotaiką – tai svarbiausia. Tikime atradę naują meno rūšį, kurioje privalomi trys komponentai: aktorius, su kuriuo vyksta procesas, nemontuotas vaizdas ir garsas“, – sako A. Uogintas.