Melagienas paneigti būtina, bet to nepakanka

Šiauliai

Jo­no Pet­ro­nio nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

254735

Kovoje su dezinformacija būtina suvienyti institucijų ir visuomenės atstovų jėgas. Kaip tai padaryti, VDU vykusiame renginyje „DIGIRES: žinome, kaip veikia dezinformacija. O kas toliau?“ kartu su švietimo, kultūros, bibliotekų tinklo darbuotojais diskutavo į iniciatyvą DIGIRES susibūrusi akademikų ir žiniasklaidos atstovų komanda. Pasak profesoriaus, filosofo Gintauto Mažeikio, yra daugybė melagienų, egzistuoja daugybė būdų apgauti, tačiau dabar svarbu kalbėti ne tik, kas tai yra, bet – ką tai reiškia.

Reikšmės supratimas – vertingesnis

Pasak prof. G. Mažeikio, yra veiksmingesnis priešnuodis prieš melagienas nei paties fakto paaiškinimas. Juk tai, kad informacinėje erdvėje mus supa, apgauti ir suklaidinti bando daugybė melagienų – niekam nebe naujiena. Bandydami kovoti su dezinformacija ir jos daroma žala, faktų tikrintojai, žurnalistai skuba paneigti sklindantį melą, parodyti tikruosius faktus, tačiau to seniai nebepakanka.

„Rusijos televizijoms ar kitiems galingiems kanalams yra vienas ir tas pats, kad jūs juos paneigiate“, – kalbėjo jis.

Pavyzdžiui, kai 2013–2014 m. Kyjive vyko proeuropietiški protestai, vadinami Euromaidanu, profesorius priminė, kad tuomet buvo labai svarbu išsiaiškinti kiekvieną apgavystę, sukčiavimą, kiekvieną vadinamąją melagieną (angl. fake news). „Jei tik kas nors pasako, kad koks nors Maidano aktyvistas kažką primušė, reikia tuoj išsiaiškinti, ar tikrai jis primušė, ar jį primušė, ir labai tiksliai nustatyti. Tada buvo labai svarbu kiekvieną melagieną įrodyti ir parodyti tai kitiems“, – sakė G. Mažeikis

Atsirado daug organizacijų ir vienoje iš jų – Kyjivo-Mohyliansko universiteto akademijoje ir jis bendradarbiavo – kurį laiką bandė aiškintis melagienas. Greitai pasirodė, kad šis aiškinimasis, visų pirma, smarkiai atsilieka nuo tų, kurie kuria melagienas – juk sukurti yra daug greičiau ir efektyviau, nei paneigti.

„Antras dalykas, pats savaime paneigimas tapo žymiai mažiau reikšmingas, nes Rusijos televizijoms ar kitiems galingiems kanalams yra vienas ir tas pats, kad jūs juos paneigiate. Na, jie nufotografuos šiandien ukrainietišką tanką ir pasakys, kad štai, žiūrėkite, važiuoja rusų tankas ir triuškina rusus. Neseniai kaip tik rodė reportažą, kaip už ukrainiečius kovoja čečėnų kariai. Bet jie parodyti kaip Kadyrovo kariai, net bataliono vadas parodytas. Buvo skandalingas melas, bet niekam tai nerūpi. Na, ir kas, kad parodė ukrainietišką tanką vietoj rusiško? Kam tai rūpi?“ – klausė jis.

Melagingo fakto paneigimo reikšmė radikaliai sumažėjo, tačiau labai stipriai išaugo reikšmės paaiškinimas. „Reikšmės supratimas, pasirodo, yra kur kas veiksmingesnis priešnuodis prieš melagienas nei fakto paaiškinimas. Pabrėšiu – fakto paaiškinimas anaiptol neišnyksta“, – kalbėjo G. Mažeikis.

Kai teiginio neįmanoma paneigti

Bandant kovoti su dezinformacija, vienu iš svarbiausių ir sudėtingiausių klausimų tampa – kas yra tiesa? Profesorius atkreipė dėmesį, kad apie tai ilgai diskutuoja filosofija, trumpo atsakymo nėra, tačiau galima pasiremti keliais požiūriais. Vieną jų siūlo austrų ir anglų filosofas Karlas Raimundas Poperis, kurio pagrindinis teiginys buvo, kad tiesa gali būti tik tada, jei kažką, kas yra teigiama, įmanoma paneigti.

„Jei, pavyzdžiui, aš teigiu ir tikiu, kad Dievas šiuo metu laimina mūsų pokalbį, arba, priešingai, įtariu, kad šėtonas įlindo tarp mūsų ir čia kažką išsidirbinėja – nei vieno, nei kito teiginio neįmanoma paneigti. Kitaip tariant, yra teiginių, kurie yra nepaneigiami. Sutarimas arba nesutarimas nėra argumentuotas ir pagrįstas. Tik tie teiginiai, kuriuos galima paneigti arba įrodyti, mums yra reikšmingi“, – komentavo G. Mažeikis.

Ir, kalbėdami apie faktus, mes susiduriame su tuo, kad faktus supainiojame su tiesa, tiesą – su vertybėmis, o vertybes – su vizijomis. Tokiu atveju faktas yra dezinformacija ir negali būti laikomas tiesa.

„19-ajame amžiuje buvo atsiradęs vadinamasis supaprastintas pozityvizmas, kuris bandė teigti, kad protokoliniai faktai ir yra tiesa. Tačiau jau kokiais 1880–1890 m. ši teorija sugriuvo, nes, remiantis protokoliniais faktais, nebuvo įmanoma parodyti fakto ir teorijos sąsajų. Jeigu tu nori parodyti, kaip faktas ir teorija, arba faktas ir reikšmių kompleksas, siejasi tarpusavyje, tada šis apibrėžimas, kad kokio nors fakto parodymas yra tiesa, yra neteisingas. Jis nieko nepaaiškina, niekuo nepadeda. Vadinasi, klausimas visada yra tai, kad tiesa slepiasi tarp fakto ir teorijos suderinamumo. Jeigu faktas ir teorija yra suderinami tarpusavyje, mes tai vadiname tiesa, jei nesuderinami – netiesa. Bet tada iškyla klausimas – kokia teorija yra teisinga? Nes kai kurios iš jų yra klaidingos – visi faktai su tomis teorijomis gali būti suderinami, o tokios teorijos yra laikomos klaidingomis iš principo. Todėl būtinai turi būti galima pasakyti, kada kas nors neveikia, kas yra neteisinga ir kodėl tai neveikia“, – dėstė prof. G. Mažeikis.

Jo­no Pet­ro­nio nuo­tr.

Ar tikite angelais?

Kai kalbame apie vertybes, iš karto atsiduriame visai kitame reikšmių komplekse, tačiau dėl vertybių ir šiandien tarp filosofų yra daug diskusijų.

„Tarp visų filosofų yra vadinamoji deontologija, kuri tiki, kad vertybės yra amžinos. Tai reiškia, kad jeigu žmogus yra protinga būtybė, tai jam būdingos tam tikros amžinos vertybės, kurios vienodai reikšmingos ir prieš 10 tūkst. metų, ir šiandien. Pavyzdžiui, tariama, kad meilė ir pagalba vienas kitam yra tokios visuotinės vertybės. Arba laisvė yra visuotinė vertybė – ji yra nepaneigiama ir nesvarbu, ar kalbame apie vergovę Romoje, ar apie baudžiavą Lietuvoje, ar apie šiandieną. Tai viena ir ta pati vertybė, kuri, manoma, yra nekintama. Tad šiuo požiūriu vertybė yra ne mokslinė sąvoka, nes jeigu būtų mokslinė, būtų galima pasakyti, kada ji veikia, ir labai aiškiai apibrėžti kriterijus, kur ir kada ji yra neveiksni. Jeigu vertybė – laisvė – yra visuotinė ir visada, tai nieko bendro neturi su mokslu. Tai su kuo ji turi? Su tikėjimu ir religija, su mūsų stereotipais. Ar tikite angelais? Ne, netikiu. O laisve tikite? Tikime, tikime. Nesiskiria čia tikėjimas – ir vienas, ir kitas teiginys yra lygiai taip pat nepagrįsti. Tai yra: mes susitariame dėl to, ką laikome šia vertybe, ir priimame šią vertybę kaip savo tapatybę. Ir tas, kuris priima laisvę kaip savo tapatybę, jis ją ir turi. O tas, kuris priima tikėjimą Viešpačiu kaip savo tapatybę, jis ją ir turi“, – aiškino G. Mažeikis.

Jei galvoje – tik Puškino eilės

Vertybės nėra laikomos mokslu. „Jei mes sakome, kad akseologija yra mokslas apie vertybes, bet ir teologija yra mokslas apie Dievą, ir humanitariniai mokslai apie poeziją, ir net filosofija bando save mokslu vadinti... Man tai yra ironija, kadangi tokiu atveju žodis „mokslas“ yra visiškai nuvertinamas ir nebesuprantame, apie ką mes šnekame. Reikia kitų žodžių“, – atkreipė dėmesį profesorius.

G. Mažeikis pasiūlė atsiminti misionierius, pavyzdžiui, žydų, lenkų arba rusų mesianizmą. „Tai yra tokia nuostata, kad aš turiu šias vertybes, manau, kad jos yra visuotinės ir teisingos, bet jūs mano vertybių neturite ir manau, kad labai giliai klystate. Todėl savo vertybes aš pasistengsiu perteikti jums. Ir tai gali būti vertybė, kad demokratija turi būti visame pasaulyje, ir gali būti vertybė, kad rusų pasaulis turi būti visame pasaulyje. Ir šitoje vietoje susišnekėti neįmanoma, įrodyti vienas kitam nieko neįmanoma, galima tik pakeisti vieną kompleksą vertybių kitu kompleksu. Ir tai nėra paprasta“, – kalbėjo G. Mažeikis.

Profesorius privertė nusišypsoti auditoriją, pasakodamas, kaip visai neseniai Ukrainos korespondentai jo paklausė, ką daryti su tais ukrainiečiais, kurie iki šiol myli Puškiną ir nežino jokių kitų eilėraščių.

„Na, taip, ką jau padarysi su jais? Jie tik mokykloje išmoko kelis Puškino eilėraščius, Jesenino, na, gal dar Majakovskio. Nieko daugiau jie nuo to laiko nesimokė ir nieko daugiau neskaitė. Ir jų galvoje yra tik gerų geriausiai trijų–keturių autorių eilėraščių dalys truputį išlikusios ir nieko daugiau jų galvoje nėra. Tai ką dabar padaryti? Reikia, kad toje galvoje atsidurtų kiti eilėraščiai. Bet kaip tu tai padarysi? Šiaip jis turėtų jų išmokti, bet jam jau yra 60 ar 65 metai, jis net neketina mokytis kitų eilėraščių ir veikiausiai šie eilėraščiai liks iki pat jo pakasynų. Tai ką dabar šitoje vietoje padarysi? Kai kurie dalykai yra nepakeičiami. Jei šie žmonės, taip pavadinsime, nešiojasi Puškiną savo galvoje“, – komentavo profesorius.

Todėl vienam tai labai gražiai skambės, o kitam – kaip kolonizuotas protas. „Ir šitas kolonizuotas protas, kadangi jis nenori pasikeisti, taip ir liks kolonizuotu protu. Bus linkęs kitokiai vizijai ir kitokiam pasaulio matymui“, – aiškino G. Mažeikis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt