Meilė tautiniam kostiumui trunka ilgiau nei trejus metus

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

10537

Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėja Roberta Leščinskaitė nebesuskaičiuoja, kiek ir kokių etnografinių regionų rūbų vilkėjo per šimtus pasirodymų, bet aiškiai žino – jai pats gražiausias – žemaitiškas tautinis kostiumas. Jaunimui tautinius rūbus atrandant tik dabar, Roberta juo grožėjosi jau prieš aštuonerius metus – atsiimti atestato, visų nuostabai, žengė vilkėdama Klaipėdos krašto tautiniais rūbais. Ir sulaukė daugybės ovacijų.

Foto galerija:

Į pensiją – 40-ies

Į gimtuosius Šiaulius Roberta dėl įtempto „Lietuvos“ pasirodymų grafiko grįžta kelis kartus per metus. Mergina paskaičiavo, kad koncertuojant keletą kartų per savaitę įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose per pusmetį nuvažiuota apie 9 tūkst. kilometrų. Šią vasarą aplankyti mamos ji parlėkė vos parai – prieš „Lietuvos“ pasirodymą Naisiuose vykusioje šventėje.

„Viskas, po to bus atostogos. Iki rugsėjo“, – šypsosi Roberta, patikslindama, kad į darbą vis tik grįš jau rugpjūčio pabaigoje – teks repetuoti Rugsėjo 1-osios šventei.

„Pavasarį koncertų būna mažiau, bet rengiame edukacines pamokėles vaikams su pakalbėjimais, folkloru, pašokdinimais. Žiemą būna rodomi vaikiški spektakliai. Veiklos tikrai daug“, – sako šiaulietė.

ansamblio-lietuva-2.jpg

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“– vienintelis Baltijos šalyse profesionalus šokėjų, tautinių instrumentų orkestro ir choro grupių jungtinis meno ansamblis, įsteigtas dar 1940 m. Vilniuje. Per visą ansamblio gyvavimo istoriją yra sukurta daugiau kaip 50 originalių koncertinių programų, atlikta daugiau kaip 1 000 kūrinių ir surengta per 10 000 koncertų.

Roberta sako, kad šiuo metu „Lietuvos“ kolektyvas kiek sumažėjęs – su administracija gal 100 žmonių. Pastaruoju metu ir šokėjų grupės artistų gretos praretėjusios.

„Kebli padėtis. Jauni žmonės nenori siekti profesionalaus šokėjo karjeros dažniausiai dėl nedidelių algų. Gerų ir talentingų šokėjų labai trūksta. Kalbant konkrečiai apie liaudies šokį, nuo šių metų choreografijos ar šokio edukologijos bakalauro studentų universitetai nemokamai ruošti nebegalės – valstybė šių studijų sričių nebefinansuos, o į mokamas vietas stoja vos vienas kitas su šokiu gyvenimą sieti trokštantis jaunuolis. Būna, kartais jauni žmonės, atėję dirbti, išvyksta studijuoti į užsienį ar pasirenka kitą profesinį kelią. Į rentą (pensiją) šokėjai išeina anksti – po 18 metų darbo patirties šioje srityje. Bėgant metams mes netenkame šokėjams būtinos geros sceninės išvaizdos, kūnas ir pats judesys praranda grakštumą. Bėgant metams daugėja ir traumų, jų padariniai jaučiami vis labiau ir labiau“, – sako 26-erių Roberta, kuri pensininke turėtų tapti maždaug 40-ies.

ansamblio-lietuva-2.jpg

„Pradėjau ilgėtis to, su kuo užaugau“

Šokti Roberta pradėjo vos 5-erių, kai mama ją nuvedė į Šiaulių šokių ansamblį „Želmenėliai“. Po abitūros mergina studijavo choreografiją Klaipėdos universitete ir kiekvieną laisvą minutę skirdavo šokio praktikai – šoko visur, kur tik buvo kviečiama.

„Studentiškų metų neturėjau – bėgau, lėkiau. Dažniausiai po paskaitų bėgdavau namo, kad valandą galėčiau pamiegoti ir vakare suspėčiau į kitą repeticiją. Paskutiniais studijų metais dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre, dirbdavome net sekmadieniais, gan dažnai dėl repeticijų praleidinėdavau paskaitas“, – prisimena ji.

Tiesa, trečiame kurse mergina sugalvojo, kad tautinio meno keliu sukti nebenori – susižavėjo šiuolaikiniu šokiu, kuris neva atvers kelius į pasaulį, garantuos geresnį darbą. Kiek pasiblaškiusi – studijavusi Suomijoje, o vėliau atlikusi studijų praktiką Kauno šiuolaikinio šokio teatre „Aura“, net ketinusi toliau studijuoti, mergina suprato, kad šiuolaikinis šokis – ne jai.

„Pradėjau ilgėtis to, su kuo užaugau „Želmenėliuose“ – bendravimo poroje ir kolektyve, tradicinių vyro ir moters vaidmenų šokyje, harmonijos, liaudies instrumentų šilto skambesio ir kt. „Auros“ teatro vadovė Birutė Letukaitė paskatino gerai pamąstyti ir dėl tolesnių studijų užsienyje. Juk po ilgų studijų šokti jau nebus kada. Ir iš tiesų, iš vieno Olandijos universiteto, į kurį siunčiau dokumentus, gavau tiesų atsakymą, kad pagalvočiau, kiek man metų. O man juk buvo vos 22...“ – juokiasi Roberta.

Ir atsitiko taip, kad mergina susitiko vieną „Lietuvos“ ansamblio šokėją, bet išgirdo, jog šokėjų ansambliui šiuo metu nereikia. „Artimųjų paraginta parašiau motyvacinį laišką, o po dviejų savaičių sulaukiau ansamblio šokių grupės vadovo Edgaro Supruno skambučio ir kvietimo susitikti. Po trijų mėnesių jau buvau etatinė „Lietuvos“ šokėja“, – sako ji.

„Lietuvoje“ Roberta šoka jau trejus metus ir sako, kad dėl lankstaus darbo grafiko ji gali užsiimti ir kitomis veiklomis. Mergina vadovauja Vilniaus miesto suaugusiųjų liaudies šokių grupei „Joris“, šoka A. Cholinos režisuotuose spektakliuose „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Otelas“, kaip šokėja prisijungė ir prie Panevėžio muzikinio teatro veiklos.

koliazas.jpg

Vienam koncertui – net dešimt kostiumų

Ansamblio „Lietuva“ artistai tautinius kostiumus per pasirodymus keičia itin dažnai. Pastaruoju metu koncertui prireikia maždaug 5 skirtingų kostiumų, o jei koncerto programa ilgesnė – net ir dešimt. „Juk žiūrovams įdomiausia, ryškiausias įspūdis paliekamas vis keičiantis artistų kostiumams – keičiasi modeliai, keičiasi spalvos. Prieš keletą metų ansamblio artistai į pasirodymus vykdavo dviem autobusais, tad ir vietos kostiumams ir patiems artistams būdavo kiek daugiau. Dabar teliko vienas autobusas, tad tenka pasispausti. Dėl to ir kostiumų retai kada vežame daugiau nei po 5 komplektus“, – sako ji.

Sovietmečiu ansamblio artistų kostiumai būdavo kuriami dailininkų ir ne visada atitikdavo autentiškas regionų spalvas ir raštus – jie buvo labiau stilizuoti, žiūrėta atskirų kostiumo detalių tarpusavio spalvų darnos. Dabar labiau siekiama autentiškumo, o tam, kad judėti scenoje būtų patogiau, audiniai audžiami išploninti, lengvesni.

„Sceniniai liaudies meno ansambliams siuvami sijonai per juosmenį nesurišami, o susegami sagutėmis, kad galėtume šokti nesijaudinant, kad sijonas atsilaisvins ar nusmuks. Žinoma, šokėjų kostiumų audiniuose turi būti elastano, pažastyse įsiūti papildomi įsiuvai, kad laisvai keltųsi rankos. Deja, būna atvejų, kai taupant lėšas kai kurios kostiumų detalės, pavyzdžiui, marškiniai, siuvamos iš audinių, kurių dalį sudaro sintetinis pluoštas. Šokėjų kostiumams siūti turėtų būti naudojami tik natūralių pluoštų audiniai, gerai sugeriantys prakaitą ir „kvėpuojantys“, – šokėjų kostiumų skirtumus nuo autentiškų atskleidžia mergina.

Žinoma, artistų rūbai būna pritaikyti ir konkrečiam koncertiniam numeriui. Judresniems, fiziškai aktyvesniems numeriams artistės įprastai puošiasi trumpesniais ir lengvesniais sijonais.

„Aukso fondo repertuare turime vieną kūrinį, kurį dažnai tenka šokti su gana sunkiais sijonais. Šokyje vyrauja greiti sukiniai, tad aš nesu nė karto koncerte kažko nenuvertusi. Tai kankles užkabini, tai mikrofoną nuverti, skraido muzikantų partitūros. Vizualiai sijonas atrodo gražiai, tinka, bet šokti nepavyksta“, – juokiasi ji.

atestatu-iteikimo-svente-a.jpg

„Viskas prasidėjo išdaiga, o paskui labai didžiavausi“

Jei reikėtų pasirinkti, kokio regiono tautiniais rūbais puoštis, Roberta tikra – pasirinktų žemaitišką tautinį kostiumą. Kodėl?

Mergina pasakoja, kad kai prieš maždaug dešimt metų Liaudies kultūros centras ėmė rengti tautinių rūbų kolekcijas, „Želmenėlių“ vadovė Aldona Masėnienė savo kolektyvui užsakė 10 autentiškų regionų kostiumų.

„Man, šokančiai „Želmenėliuose“, pats gražiausias buvo Klaipėdos krašto kostiumas. Žemaitiškas buvo bjaurus, kažkokia Meksika, neįprastas. Bet kuo toliau žiūriu, tuo man jis gražesnis. Sijonai ryškūs, margi, pakaišyti, gražios ryškiaspalvės ar baltai–raudonai raštuotos prijuostės, stambių gintarų karoliai, plaukus slepiančios ryškiaspalvės skaros“, – šypsosi ji.

Pasirodo, mergina dar nuo studijų Klaipėdoje yra sukaupusi nemažą kolekciją knygų apie tautinius kostiumus, tad kai ima pasakoti apie atskirų regionų rūbų skirtumus, ją tenka net stabdyti. O paklausta, kaip 2009-aisiais nustebino draugus ir mokytojus – ima kvatotis.

Baigiant S. Šalkauskio gimnaziją, mergina vis buvo kamantinėjama mamos, kuo gi puošis išleistuvių dieną. „Juk būdamas abiturientas jautiesi labai suaugęs. Labai norėjau suknelės su gilia iškirpte, bet mama pasakė, kad taip apsirengusi niekur neisiu. Atkirtau, kad tokiu atveju eisiu su tautiniu kostiumu, ir kalba buvo baigta. Mama, aišku, net nepatikėjo, kad taip padarysiu“, – juokiasi ji.

Roberta suknelei išsirinko medžiagą, buvo pasiūta suknelė su „išsiderėto“ gylio iškirpte. „Mama buvo priblokšta, kai pagaliau suprato, jog nejuokavau ir iš tiesų atestato atsiimti eisiu vilkėdama Klaipėdos krašto kostiumu“, – sako ji.

Robertai dar teko eiti pas kirpėją, kuri dvi valandas vargo, kol supynė kasas ir suformavo Klaipėdos kraštui būdingą šukuoseną. Mergina pasiėmė lauko gėlių puokštę ir nuėjo į Kultūros centre vykusią diplomų įteikimo ceremoniją.

Visi buvo priblokšti, manė, kad šokėja pasirengusi pasirodymui, ką nors sušoks. „Kiek ovacijų tada buvo! Išėjau, visi ėmė ploti, šaukti, trypti. Buvo labai smagu, kad mane suprato. Viskas prasidėjo išdaiga, o vėliau labai didžiavausi“, – šypsosi ji.

Po oficialios šventės Roberta vėl nuskuodė į kirpyklą, nusikirpo trumpai plaukus, apsivilko vakaro suknele ir nuėjo į vakarėlį naktiniame klube. „Manęs niekas nebepažino“, – juokiasi ji.

Dabar Roberta įsitikinusi, kad jaunimas galėtų būti drąsesnis, nebijoti dažniau puoštis tautiniais kostiumais.

„Reikia saugoti tai, ką turime. Labai gražu stebėti šeimas su vaikais, į valstybines ar Dainų šventes ateinančius pasipuošusius tautiniais kostiumais, sėdinčius drauge ant pievelės, kartu dainuojančius“, – sako ji.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt