Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Dar ankstyvą šių metų pavasarį mėgėjų teatrus pasiekė žinia, kad Kuršėnuose birželio 29-30 dienomis vyks Respublikinis mėgėjų teatrų festivalis-konkursas „Kazimiera Kymantaitė – nacionalinės dramaturgijos puoselėtoja“, skirtas režisierės 110-osioms gimimo metinėms paminėti.
img-5665.JPG
Gal ne vienas pagalvojo: „Ir dar vienas festivalis, ar ne perdaug jau jų?“ Retorinis klausimas. Lietuvos nacionalinio kultūros centro pateiktoje 2019 metų renginių suvestinėje randame net 15 tarptautinių, 39 respublikinius įvairių pavadinimų mėgėjų teatrų festivalius, konkursus, šventes. Ir tik du iš jų skirti iškilioms teatrinio pasaulio asmenybių sukaktims paminėti, tai lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjui, aktoriui, režisieriui, Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkui Juozui Vaičkui ir lietuviškos dramaturgijos korifėjui Petrui Vaičiūnui. Kaip matome, vos du. Todėl manau, kad Kazimieros Kymantaitės vardo mėgėjų teatrų festivalis-konkursas Kuršėnuose, jos gimtinėje, yra savalaikis ir sveikintinas reiškinys teatrinio meno pasaulyje. Kodėl tokia data? Režisierė gimė per Petrines, o kad vieno iš festivalio sumanytojų Petro Valskio tą dieną ir vardinės, sakykime, kad tai nekaltas atsitiktinumas.
Neatsitiktinis ir labai prasmingas festivalio pavadinimas „Kazimiera Kymantaitė – nacionalinės dramaturgijos puoselėtoja“. Ji yra sakiusi: „Be lietuviškos originaliosios dramaturgijos negalėčiau gyventi, kurti ir apskritai egzistuoti“. Šiam credo ji buvo ištikimą visą savo gyvenimą. „Kai manęs klausia, kodėl statau lietuvių dramaturgiją, kai yra Šekspyras, Moljeras, Ibsenas, kiti žymieji rašytojai, aš atsakau, kad aniems priklauso visas pasaulis, o mums reikia savų, lietuvių“ – sakė K. Kymantaitė Reginai Mikalauskaitei. („Man patinka būti pasakorka“, Švyturys, 1990 m. Nr. 24) Todėl džiugu, kad į Kuršėnus sugužėję vienuolika mėgėjų teatrų iš Biržų, Tauragės, Jurbarko, Kupiškio, Kelmės, Matuizų, Kuršėnų, Bazilionų ir net iš Suvalkų (Lenkija) vaidino tik lietuvių autorių kūrinius – nuo literatūrinių kompozicijų, inscenizacijų iki žymių dramaturgų originalių pjesių. Festivalyje gražiai derėjo ir komedijos, ir publicistikos, ir dokumentikos, ir net tragedijos elementų turintys žanrai. Graži ir autorių įvairovė – šalia gerai žinomų Aleksandro-Fromo Gužučio, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Juozo Petrulio, Daivos Čepauskaitės, Raimondo Kaškausko ir rečiau sutinkamų Stasio Kapnio, Algirdo Kazragio, Kazimiero Čiplio-Vijūno scenos veikalai.
Išmani ir festivalio-konkurso programa. Šalia pagrindinio renginio veiksmo - teatrų spektaklių, organizatoriai žiūrovus kvietė dar į ne ką svarbesnius ir įdomesnius reginius: SUOLIUKO prie skulptūros „Gyvybės medis“ (jis skirtas K. Kymantaitės atminimui įamžinti) atidengimą, vakaronę „Kazimieros pasaulis, prasidėjęs mieste prie Ventos per Petrines“, vyko EISENA ir akcija K. Kymantaitės vardo gatvėje (sumanytojas kuršėniškis rašytojas Vytautas Kirkutis), POPIETĖ-SUSITIKIMAS „Mes pažinojome ir prisimename Kazimierą Kymantaitę“ (vedėjas vyriausiasis režisierius Zenonas Gestautas), kuriame dalyvavo ir K. Kymantaitės anūkas, kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Ir tai dar ne viskas. Visą laiką tarp žiūrovų sukiojosi Kuršėnų vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ aktoriukai, siūlydami dalyvauti loterijoje-viktorinoje apie K. Kymantaitės gyvenimą, kūrybą, darbus ir laimėti prizus. Bet svarbiausia – didžiulis kuršėniškių susidomėjimas festivaliu, K. Kymantaitės asmenybe, nuoširdūs plojimai, visur kur gausu žiūrovų, nors tomis dienomis saulutė nešykštėjo savo šilumos.
Organizatorių padirbėta tikrai iš peties.
Festivalis prasidėjo SUOLIUKO prie skulptūros „Gyvybės medis“, kuri buvo išdrožta iš medžio ir pastatyta prieš 10 metų, minint K. Kymantaitės 100-ąsias gimimo metines, subtilia atidengimo ceremonija. Prie uždengto suoliuko rinkosi organizatoriai, miesto, kultūros įstaigų vadovai, svečiai, tarp kurių LR Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Irena Maciulevičienė, Šiaulių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Česlovas Greičius, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus ir kiti garbingi svečiai, žiūrovai.
Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos darbuotojos pina gyvų gėlių vainiką, groja Kuršėnų meno mokyklos instrumentinis kvartetas, teatro „Ikaras“ mergaitės garsina režisierės svarbiausias gyvenimo datas, transliuojama K. Kymantaitės skaitoma ištrauka iš Tumo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Ant suoliuko kviečiamos prisėsti Rima Baškienė, Irena Maciulevičienė ir šių eilučių autorė. Po sveikinimų, prisiminimų visi kviečiami žiūrėti atvykusių teatrų spektaklių, dalyvauti kituose festivalio renginiuose. Galvon toptelėjo mintis, o jei suoliuko meistras ir išpildytojas P. Valskys dar ant suoliuko prikaltų lentelę arba išgraviruotų jo atkaltėje Kazimieros Kymantaitės vardą, tuomet žmogus, atėjęs ar prisėdęs ant jo, matytų, kodėl ir kokiu tikslu jis čia stovi. Tai papildytų ir „Gyvybės medžio“ prasmę.
Reikia pastebėti, kad festivalio organizatoriams teko įveikti nelengvą užduotį. Kuršėnų kultūros centro didžiosios salės ir scenos eksploatacijai po kapitalinio remonto ugniagesiai buvo negailestingi: iki kol nebus pašalinti priešgaisriniai saugos pažeidimai, kojos kelti į ją nevalia. Tikėtis, kad tai pavyks padaryti iki Petrinių – festivalio pradžios, nebuvo jokių šansų. Bet Leontina ir Petras Valskiai, direktorė Jovita Lubienė su savo bendraminčiais ne tie žmonės, kad nuleistų rankas. Didelis noras ir pasiryžimas paminėti K. Kymantaitės 110-ąsias gimimo metines skatino ieškoti ir pavyko surasti gana puikų ir originalų sprendimą: teatrų spektakliai pakaitomis galės būti vaidinami prieš Kultūros cento fasadinį įėjimą naujai įrengtoje amfiteatrinėje erdvėje ir diskotekų salėje, pritaikant ją kamerinei scenai. Džiugu, kad tokias sąlygas priėmė festivalyje sutikę dalyvauti mėgėjų teatrai. Jie išradingai pritaikė savo spektaklius duotoms aplinkybėms. Ir tai jiems pavyko puikiai – spektaklių meninė, režisūrinė kokybė tikrai nenukentėjo, sakyčiau, savotiškai spektakliai tapo atviresni, juose vykstantis veiksmas buvo realistiškesnis, o kontaktas su žiūrovu kur kas artimesnis. Daug šilumos ir nuoširdumo festivalio eigai suteikė jo vedėja Kuršėnų mėgėjų teatro „Mozaika“ aktorė Nida Lukaitė. Pristatydama kolektyvą, jo spektaklį, ji žiūrovams pateikdavo ir įdomios informacijos apie K. Kymantaitę, jos sąsajas su tuo ar kitais mėgėjų teatrais, jos vardo apdovanojimais.
Festivalio-konkurso organizatoriai įsteigė net vienuolika apdovanojimų. Didelis kraitis. Buvo dėl ko varžytis. O juos laimėjo:
I laipsnio DIPLOMĄ - Suvalkų lietuvių teatras (Lenkija). Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
II laipsnio DIPLOMĄ – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus mėgėjų teatras. Režisierė Birutė Šneiderienė.
III laipsnio DIPLOMĄ – Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras. Režisierė Danutė Budrytė-Samienė.
Kiti apdovanojimai taip pat įteikti:
Nominacija „Ryškiausia nacionalinės dramaturgijos interpretacija“ – Suvalkų lietuvių teatrui už S. Kapnio komedijos „Plutelė ir pelės“ interpretaciją.
Nominacija „Ryškiausia nacionalinės literatūros interpretacija“ – Varėnos kultūros
Centro Matuizų filialo teatrui „Giraitė“ už literatūrinę publicistinę „Mumyse yra pasaulio galės“ sceninę interpretaciją.
Nominacija „Geriausia literatūrinė kompozicija“ – Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų teatrui už literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Ieškodami žmogaus“.
Nominacija „Ryškiausia scenografija“ – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatrui už B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ komedijos scenografiją.
Nominacija „Ryškiausias muzikinis, garsinis spektaklio sprendimas“ – Jurbarko kultūros centro K. Glinskio teatrui už J. Petrulio dramos „Prieš srovę“ muzikinį sprendimą.
Nominacija „Ryškiausia moters epizodinio vaidmens atlikėja“ – Biržų rajono kultūros centro Papilio skyriaus mėgėjų teatro „Vaidintojų atžalynas“ aktorei Kristinai Jakulienei už gaspadinės vaidmenį spektaklyje pagal J. Grušą „Tikra komedija“.
Nominacija „Ryškiausias vyro epizodinio vaidmens atlikėjas“ – Tauragės liaudies teatro aktoriui Eugenijui Kriaučiūnui už mokytojo Barsukovo vaidmenį A. Fromo-Gužučio komedijoje „Gudri našlė“.
Nominacija „Geriausia spektaklio aktorė“ – Varėnos kultūros centro Matuizų filialo teatro„Giraitė“ aktorei Birutei Akstinienei už Antosės vaidmenį A. Kazragio komedijoje „Tuščia kertė širdyje“.
Nominacija „Geriausias spektaklio aktorius“ – Varėnos kultūros centroMatuizų filialo teatro „Giraitė“ aktoriui Edgarui Radevičiui už Vydūno vaidmenį literatūrinėje publicistinėje kompozicijoje „Mumyse yra pasaulio galės“.
Nominacija „Geriausia režisierė“ – Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centro Skapiškio skyriaus teatro „Stebulė“ režisierei Vitai Vadoklytei.
Nominacija „Geriausias režisierius“ – Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų kultūros
centro suaugusiųjų mėgėjų teatro „Mozaika“ režisieriui Petrui Valskiui.
Nominacija „Geriausia skaitovė“ – Tauragės liaudies teatro režisierei Genovaitei Urmonaitei.
Nominacija „Geriausias skaitovas“ – Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Kuršėnų suaugusiųjų mėgėjų teatro „Mozaika“ aktoriui Nerijui Maskaliovui.
Nominacija „Ryškiausia jaunoji skaitovė“ – Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Kuršėnų vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ aktoriukei Ugnei Lideikytei.
Nominacija „Publikos simpatija“ – Matuizų kultūros centro teatrui „Giraitė“ ir režisierei Irenai Čeplikienei
Festivalis tikrai pavyko. Organizatorių kruopščiai viskas apgalvota, sustyguota. Išmaniai apipavidalinta amfiteatro erdvė, gyvos gėlės, teatro kaukės, fone - mėgėjų teatrų pavadinimai-paukštukai darniai susišaukė su minimaliomis rodomų spektaklių dekoracijomis, rekvizitu, atributika. Po pasirodymo – dovanos teatrui, režisieriui. O kokie dėmesingi ir paslaugūs talkininkai „ikariukai“! Na o festivalio prizai, diplomai, reklama, plakatas liudija apie puikų estetinį jų autoriaus braižą, formos ir turinio dermę.
Girdėjau norima, kad jis taptų tradiciniu, jei ne kas antri metai, tai nors kas penkeri. Tai būtų graži mėgėjų teatrų šventė. Norisi tikėti, kad mūsų teatro legendos K. Kymantaitės atminimas jos žemiečių pastangomis dar ilgai bus gyvybingas.