Medžio pliauska tampa dovana

Kai karantinas sustabdė darbus, žmonėms iššūkiu tapo kasdienybė – ko imtis, kad gyvenimas nevirstų nykia rutina. Nuobodžiauti neliko laiko tiems, kurie dirbo nuotoliniu būdu ir kurie turėjo kokios nors širdžiai mielos veiklos. Vienas iš tokių laimingųjų – Mindaugas Jaruševičius, Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos kūno kultūros mokytojas.

Viską bandė pats

– Negaliu sakyti, kad per karantiną padariau daugiau negu paprastai, tačiau nuobodžiauti tikrai neturėjau kada, – prisipažino mokytojas, vieną popietę aplankytas poilsiavietėje prie Šešupės. – Kūno kultūros mokytojams nuotolinis mokymas nėra toks varginantis, kaip kitų dalykų. Parašai mokiniams užduotis ir žinai, kad atliks, nes sportas jaunimui įprastas, juo labiau kad ištisai sėdint prie kompiuterių judėti savaime norisi.

Tiesą sakant, su M. Jaruševičiumi išpuoselėtame gamtos kampelyje susitikome ne apie karantiną ir pamokas pasikalbėti, o apie jo meilę medžiui, užgimusią prieš penkerius metus.

– Buvo laikas, kai iš sporto salės neišeidavau – treniravau ir „Kraitenės“ krepšininkus, dirbau ir su vaikų sporto klubais. Tačiau metams bėgant laisvo laiko vis daugėjo ir reikėjo sugalvoti, kuo jį užpildyti. Prisijaukinti medį pabandžiau iš būtinybės – pirma reikėjo pavėsinės, paskui ir baldų joje. Nusipirkau uosio „blankų“ ir pradėjau meistrauti, – pasakoja Mindaugas.

Baldai – didžiulis tvirtas stalas, suolai, spintelės – pavyko puikiai, ir vyrą tarsi sportinis azartas pagavo. Iš likusios medienos jis pradėjo gaminti įvairius smulkius daiktus: padėklus, pjaustymo lenteles.

– Patarimų neklausiau, nes nenorėjau niekam įkyrėti, juo labiau kad kiekvienas meistras tavyje vis tiek matys konkurentą ir tikros tiesos nenorės atskleisti. Viską bandžiau pats. Sunkiausia sekėsi padaryti padėklų duobutes. Bandžiau ir vienaip ir kitaip, kol perpratau, kaip išpjauti skyles, su paprastu „ežiu“ (taip vyras vadina šlifuoklį – aut. past.) išskobti apvalias ar ovalias duobutes, švitriniu popieriumi jas nušveisti, kad gaminys būtų ir išvaizdus, ir praktiškas, – pasakoja Mindaugas.

Dabar paėmęs į rankas medžio gabalą jau žino, ką iš jo padarys, kaip gražiausiai išryškės rievių raštai, išsidėstys spalvos. O tai labiausiai pavyksta dirbant su uosiu ir ąžuolu.

„Gėdytis neturiu ko“

Pradėjęs kažką gaminti darbo Mindaugas nepameta, kol nepabaigia. „Turiu užsispyrimo, su respiratoriumi išbūnu ir po 5–6 valandas“, – sako jis.

Kantrybės vyras sako išmokęs iš mamos, kuri buvo mezgėja ir sūnų prie darbo lenkė.

– Būdavo taip norisi išbėgti į lauką su draugais, bet turiu siūlus susukti, išputlinti. Jeigu aš nepadarysiu, mama ilgiau sugaiš ir nenumegs „kirmėlinės“ suknelės, – paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais išpopuliarėjusį mezginių verslą ir didžiausią motyvaciją – atlygį už tą vargą prisimena Mindaugas.

Kad ne tik kantrybės, bet ir kūrybiškumo vyrui nestinga, netrunki suprasti pamačius, kiek daug gražių dalykų jo sukurta: ir originalių šviestuvų, ir pirties samčių, ir sportinių žaidimų priemonių. Ne tik sau, bet ir kitiems.

– Prisimenu, pasidariau pjaustymo lentelių ir išvažiavau į Kalvarijos turgų. Pradžia nebuvo maloni – nepažinojau žmonių, neturėjau nuolatinės vietos, be to, ir šiokį tokį diskomfortą jutau: mokytojas – turguje. Nusiteikiau, kad gėdytis neturiu ko, nes pardavinėju savo padarytus daiktus, ir apsiraminau, – sako Mindaugas.

Apie tai, kad mokytojas prekiauja turguje, dabar žino ir bendradarbiai, ir mokiniai, bet tai jų nė kiek netrikdo, priešingai – motyvuoja ir pačius kažką kurti, gauti už tai atlygį.

Jeigu reikia – nusipirks

Kalvarijos turguje per penkerius metus Mindaugas ne tik įsitvirtino, bet ir tapo žinomas. Pirkėjai atpažįsta ir jo darbus – pirma kažką įsigiję sau, kitąkart nuperka ir kitam dovanų, arba atvirkščiai – ir dovanai, ir sau. Linkęs bendrauti su žmonėmis Mindaugas įsiklauso į jų pageidavimus. O norai labai įvairūs: vieniems reikia spaustuvų – sūriams ar skilandžiams slėgti, kiti prašo lentelės su gatvės pavadinimu. Jas Mindaugas padaro kartu su draugu, kuris moka dirbti su lazeriniu spausdintuvu. Prieš šventes – Motinos, Tėvo dieną, Kalėdas ar Velykas ir šiaip kokia proga lazeriu išgraviruojami linkėjimai, tada gaminys įgyja proginę prasmę ir žmonėms patinka.

Pasak Mindaugo, pirkėjų pasitaiko visokių – vieni ilgai į daiktą žiūri, bet neperka, kitiems apsispręsti pavyksta greičiau.

– Greičiausiai išsirenka sugrįžusieji iš užsienio – gal medžio šiluma jiems primena tėviškę, o gal su mano darbais jau būna susipažinę feisbuko puslapyje Medžio fantazija, – svarsto Mindaugas.

Kitaip nusižiūrėtą daiktą renkasi vietiniai.

– Jie renkasi metus – ateina, pažiūri ir nueina. Neperšu ir neraginu pirkti, jeigu reikia – nusipirks. Taip ir būna – po kiek laiko vėl ateina, kitą kartą – ir vėl, kol galiausiai ryžtasi. Būna, kad bežiūrėdamas, bevartydamas nusižiūrėtą daiktą vyras moteriai pažada – imsiu ir pats padarysiu. Bet, žiūrėk, po kiek laiko moteris viena ateina ir nusiperka. Matyt, nepadarė… – atlaidžiai šypsosi Mindaugas, suprasdamas, kad ne viską gali mokėti, bet labai norėdamas tikrai išmoks.