Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
Ketvirtadienį Medininkų pilyje, esančioje Vilniaus rajone, atidaroma paroda „Ką prarado filosofija, tą laimėjo politika“, dedikuota tarpukario Lietuvos valstybės veikėjui Leonui Bistrui. Renginys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.
Pasak Medininkų pilies skyriaus vedėjo Gintauto Terlecko, bus eksponuojamos L. Bistro gyvenimo blyksnius fiksuojančios istorinės nuotraukos, archyviniai dokumentai, atskleidžiantys dramatišką jo gyvenimą. Parodoje taip pat bus galima pamatyti su šiuo tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėju susijusių periodinių leidinių, publikacijų ir knygų.
L. Bistras - neeilinė asmenybė. Jis buvo I, II ir III Seimų narys, I ir II Seimų pirmininkas, XII Vyriausybės ministras pirmininkas, krašto apsaugos ministras, laikinai ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, keturių vyriausybių švietimo ministras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių, ateitininkas, „Pavasario“ sąjungos rėmėjas, leidėjas, publicistas, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universitetas) docentas, filosofijos daktaras.
L. Bistras gimė 1890 m. Liepojoje, čia baigė gimnaziją. Studijų pasirinkimai liudija jį svarsčius, kurį kelią rinktis - medicinos, filosofijos ar kunigystės. 1921 m. Fribūro universitete Šveicarijoje apgynęs filosofijos daktaro disertaciją, grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Lietuvos universitete, įsitraukė į politinę veiklą.
„Materialine pragyvenimo baze“ L. Bistrui tapo filosofija, tačiau centrinę vietą jo gyvenime užėmė politika. Filosofas Juozas Girnius L. Bistro šią biografijos dilemą apibūdino fraze: „Ką prarado filosofija, tą laimėjo politika“.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. liepos 12-osios naktį L. Bistras buvo suimtas, kalintas, vėliau ištremtas, amnestuotas, vėl suimtas ir kalintas. Į Lietuvą grįžo 1954 m. ir iki mirties 1971-aisiais gyveno Kaune.
ELTA