Mažųjų kalbų sindromas

Mažųjų kalbų sindromas
Šiauliai
Pixabay.com nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Seniems žmonėms mano patarimas greičiausiai nepadės, bet jaunas gabus kūrėjas, puoselėjantis didžius lūkesčius poezijos ar prozos baruose, svajojantis apie platesnį nei gimtojo kaimo ribos pripažinimą, turėtų įsikalti į galvą: lietuvių kalba yra per maža, kad įstengtų atverti vartus į platųjį pasaulį.

Rinkis bet kurią didžiąją kalbą – ir sėkmė bus garantuota. Jau seniai įsitikinome, kad maža mūsų kalba netinka didžiajam žodžio menui, ji pasimeta tarp anglų, vokiečių, prancūzų kalbų be jokios galimybės užkopti į pasaulinės literatūros viršukalnes. Tokia yra skaudi, bet akivaizdi tiesa, niekur nuo jos nepabėgsi.

Šis dėsnis galioja visoms mažoms kalboms. Likimas nuskriaudė ne tik mus, mūsų kaimynai latviai, estai, norvegai, suomiai, švedai, danai irgi kenčia. O islandai – tie, kurie už Kauną vos didesni? Ar žinote bent vieną Nobelio premijos laureatą iš mažų Šiaurės šalių? Turbūt ne. Na, nebent kokį norvegą Knutą Hamsuną, gal dar islandą Haldorą Laksnesą ar švedę Selmą Lagerliof. Ir viskas. Išimčių visur pasitaiko. Jūs sakote, premiją gavo dar ir Henrikas Pontopidanas, Sigrid Undset, Fransas Emilis Silanpė, Peras Lagerkvistas ir būrys kitų šiauriečių? Nesiginčysiu, tikiu, gal ir gavo, bet esmės tai nekeičia – su maža kalba į pasaulį neprasimuši. Ne, nei Henrikas Ibsenas, nei Astrida Lindgren, nei Augustas Strindbergas, nei daug kitų skandinavų rašytojų, kuriuos pasaulis skaito ir vertina, premijos negavo.

Nereikia pirštais badyti, pats matau, kad mano įrodymai užstrigo. Noriu žūtbūt pritempti prie idėjos, bet nepavyksta. Ne dėl to, kad idėja bloga, tiesiog pasirinkau blogą pavyzdį, nes kuo kitu paaiškinti, kad mes, lietuviai, rašome, rašome, bet mūsų raštais niekas nesidomi. O štai tokie pat mažiukai kaip ir mes airiai perėmė anglų kalbą ir dėl to turi tiek daug garsių rašytojų: keturis nobelistus, „Guliverio keliones“, Džeimsą Džoisą ir taip toliau. Pavyzdys geras, tik atvejis nedėsningas?

Abejones nesunkiai galėtų išblaškyti užsienietiški internetinių knygynų puslapiai, bet jie atkakliai nesiruošia to daryti. Priešingai, juose pilna slovėnų, olandų, čekų, net albanų... Didelės ir mažos kalbos ten rungiasi kaip lygūs su lygiais. Mažosios kalbos užauga didesnės už didžiausias, kai vertimais peržengia savo kalbų ribas. Kalbos didumas lieka svarbus tik vietiniam skaitytojui. Didelė anglų kalba Prancūzijoje nė kiek nepadeda Ernestui Hemingvėjui su Viljamu Folkneriu, kurie priversti šnekėti prancūziškai, o amerikiečiai net Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ neskaito vokiečių kalba, kuri jiems yra tokia pat maža kaip ir lietuvių, tai yra nesuprantama. Jie skaito „Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, bet ne švediškai, o pasididinę iki anglų kalbos. Net ir patys genialiausi kūriniai po pasaulį plinta ne per kalbos didumą, o per vertimus.

Ar ne taip ir mes patys skaitome ispanus ar prancūzus, sumažintus iki lietuvių kalbos? Ir kas keičiasi? Maža kalba sumenkina kūrinio vertę, didelė padidina? Anaiptol! Jeigu maža kalba sumenkintų vertę, vargas būtų Homerui, kurio poemas senąja graikų kalba visame pasaulyje skaitė turbūt tik keli šimtai skaitytojų. Sakote, ne didelė kalba didžius padarė „Faustą“, „Hamletą“, „Ponią Bovary“, „Paryžiaus katedrą“, „Stiklo karoliukų žaidimą“ ir „Užburtą kalną“? O jeigu ne kalba, tai kas?

Visiškai susipainiojau ir mane apniko abejonės. Jeigu rausimės dar giliau ir netikėtai paaiškės, jog visai ne mūsų mikroskopinė kalba kalta dėl to, kad niekas mūsų nepadidina iki anglų ar vokiečių kalbos, tai ką, neteksime teisės dejuoti, jaustis nuskriausti, klastingai apvogti, nesuprasti ir nebegalėsime raudoti: „Oho! mes dar ne tokius šekspyrus su gėtėmis turime, Balzakas neprilygsta Žemaitei, tik kad ta mūsų kalba tokia niekam tikusi, visiems burnas užčiaupia, rankas kojas supančioja“?!

Turiu viešai pripažinti, negera intonacija pradėjau šį savo pasisakymą. Norėjau padejuoti su visais kartu, bet pristigau argumentų. Į mūsų tautinį kūną ir kraują įaugusio švento tikėjimo nepavyko pagrįsti nepajudinamais įrodymais, kurių ant šios žemės vargiai rastume. Nejaugi teisi bus Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri prieš gerą 100 metų mokė: „Išverskite geriausią lietuvių kalba veikalą į rusų kalbą, lenkų ar vokiečių kalbą, kaip jums lengviau, ir tuomet gal suprasite mūsų veikalų, talentų, psichologijų, gilumų vertybę… Ne tik turinio, bet ir formos silpnumas aiškiai rodo rašytojų menką kultūrą.“

Sunku keisti įsisenėjusias nuostatas, bet kitos išeities neturime. Braukime pirmąją pastraipą žemėn ir užsirašykime: jeigu esi jaunas kūrėjas, viltingai žvelgiantis į ateitį, įsikalk sau į galvą: pasaulis įsiklausys į tavo žodžius tik tada, kai turėsi pasakyti kažką vertingo. Jeigu nesugebi nieko verto pasakyti lietuviškai, nesitikėk, kad tas niekas, pergromuluotas angliškai, ims skambėti kaip budos Tatagatos išmintis. Tokia yra skaudi, bet akivaizdi tiesa – niekur nuo jos nepabėgsi. Maža mintis net ir didžiausią kalbą paverčia maža, didelės mintys net ir mažiausią kalbą padaro didelę.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas