„Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius“

Šiauliai

Freepik.com nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

240931

Liepos 25-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Jokūbą vyresnįjį. Šio apaštalo vardu pavadintos aštuonios Lietuvos bažnyčios: Alantos, Jonavos, Joniškio, Kurtuvėnų, Punios, Suvainiškio, Švėkšnos ir Žiežmarių. Kas buvo šis šventasis?

Šv. Jokūbas vyresnysis – griaustinio vaikas

Oksana Laurutytė

„Keliavo neįtikėtinai drąsiai“

Jokūbą ir jo brolį evangelistą Joną dėl jų veržlaus būdo Jėzus pavadino griaustinio vaikais. Jokūbas vadinamas vyresniuoju, kad būtų galima jį atskirti nuo kito apaštalo Jokūbo, Jėzaus pusbrolio, kuris vadinamas jaunesniuoju.

Jokūbas vyresnysis gimė Betsaidoje, buvo Zebediejaus ir Salomės sūnus. Jis sekė Jėzų nuo pat jo viešojo gyvenimo pradžios: buvo pašauktas su broliu ir tėvu ant Ganezareto ežero kranto, kai taisė tinklus ir tepė valtį.

Morkus pasakoja: „Tuoj pat juos pasišaukė, ir jie, palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, sekė paskui jį.“ Jie nusekė net nemąstę, Jo net nepaklausę: „Kurgi mus vedi, ką mes darysime?“

Jokūbo užsiplieskiantis būdas atsiskleidžia bent dviejuose epizoduose. Pirmą kartą tada, kai samariečiai nepriėmė Jėzaus ir jo mokinių. Tada jis įpykęs pratrūko, o jam pritarė jo brolis Jonas: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ O antrą kartą, kai paskutinįkart su Jėzumi ėjo Jeruzalės link.

Viešpats mokiniams ėmė pasakoti apie savo greitą mirtį ir apie tai, kad po to greitai tas tariamas laikinas sunaikinimas bus nugalėtas, jam šlovingai prisikėlus. Abu nesutramdomi broliai, įsivaizduodami be galo šviesią ateitį šalia Jėzaus, pripuolė, vienas per kitą prašydami: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam –
kairėje!“ Jie dar nebuvo supratę Jėzaus kalbos apie pasiaukojimą, kryžių, pažeminimą…

Ir iš tiesų Mokytojas pažvelgė į juos ir palingavo galva: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Kaip matyti, visai nelinksmas tas krikštas. Tačiau tiedu neatsitraukė ir vienbalsiai atsakė: „Galime.“

Jokūbas kartu su Jonu ir Petru gavo privilegiją būti kai kurių lemiamų Jėzaus gyvenimo akimirkų liudininkais: ant Taboro kalno per atsimainymą ir Getsemanės sode per agoniją. Pastarajame epizode jie, deja, buvo labai nedėmesingi liudininkai. Iš tiesų iš siaubingo čia patirto sukrėtimo atsigavęs Jėzus juos rado miegančius. „Kodėl miegate? – papriekaištavo jiems. – Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“

Po Jėzaus kančios ir mirties kartu su kitais apaštalais Jokūbas Sekminių dieną gavo Šventosios Dvasios skleidžiamos meilės ugnies. O kitą dieną ir jis Palestinos keliais jau keliavo neįtikėtinai drąsiai skelbti visiems Gerosios Naujienos. Tai užgavo judėjų valdžią: ši jį suėmė ir, gausiai išvagoję jam nugarą botago kirčiais, uždarė į kalėjimą.

Žemėlapis

Lietuvoje taip pat turime Šv. Jokūbo kelio tinklą, pripažintą tarptautiniu lygiu ir įteisintą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Palaikai iš Jeruzalės buvo pergabenti į Kompostelą

Jokūbas nedaug keliavo pamokslaudamas. Erodas Agripa, klastingumu prilygstantis labiau žinomam seneliui, kuris įsakė išžudyti naujagimius, „norėdamas įsiteikti judėjams“, pradėjo aršius persekiojimus, kurie nusinešė daug pirmųjų Kristaus pasekėjų aukų. Tarp jų buvo ir kardu nukirsdintas apaštalas Jokūbas. Ėjo 42 metai po Kristaus.

Kaip pasakoja labai sena, bet nepatvirtinta tradicija, atsiradusi ne anksčiau kaip VI amžiuje, Jokūbas nukeliavo nepalyginamai toliau, pasiekė netgi Ispaniją, kurioje dar ir dabar Santjago vardu yra pripažįstamas kaip pirmasis Ispanijos evangelizuotojas.

Pagal dar vieną IX amžiuje atsiradusią tradiciją, jo palaikai iš Jeruzalės buvo pergabenti į Kompostelą, kur iškilo didžiausia jo atminimui dedikuota šventovė. Ji tapo pamaldumo, išplitusio ir už Ispanijos ribų (IX amžiuje), kai pasklido žinia apie jo tariamo kapo atradimą, centru.

Iš visos Europos į Kompostelą ėmė plūsti minios piligrimų, o prie kapo vyko begalės stebuklų. Kai kurie jų sukėlė didelį susidomėjimą.

Pavyzdžiui, per Klavijo mūšį 932 metais Jokūbas pasirodė ant balto arklio su iš makščių ištrauktu kardu ir pagelbėjo be atvangos su musulmonais kovojusiems krikščionims. Šventojo kario atvaizdas Ispanijoje tapo įprastas, o ispanų kariuomenė į mūšius eidavo šaukdami: „Šventas Jokūbai, pirmyn Ispanija.“

Tai tinkamas likimas šiam greitai užsiplieskiančiam apaštalui, kurį Jėzus pavadino griaustinio sūnumi.

Kiekviena vakarų Europos šalis turi savo Šv. Jokūbo kelius

Dabar į Ispaniją, į Santjago de Kompostelą, kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją Naujieną.

Šv. Jokūbo kelias šiandien yra gyvas organizmas, jis nuolat pasipildo naujomis atšakomis.

Šv. Jokūbo piligrimų keliu žmonės eina nuo ankstyvųjų viduramžių. Lietuvoje taip pat turime Šv. Jokūbo kelio tinklą, pripažintą tarptautiniu lygiu ir įteisintą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tinklą sudaro keturios pirmo ir seniausiojo Europos kultūros kelio Camino de Santiago atšakos arba maršrutai: Žemaitijos / Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno, Vilniaus. Bendras jų ilgis –
1 575 km.

Vadovą ir pasus galima įsigyti:

• Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre;
• savivaldybių turizmo informacijos centruose;
• Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijoje;
• Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijoje.

Šv. Jokūbo keliai iki Ispanijos veda ir nuo kitų Europos valstybių, o jais į Santjago de Kompostelą keliaudavo ir keliauja piligrimai iš visos Europos.

Kiekviena Vakarų Europos šalis turi savo Šv. Jokūbo kelius, turinčius savo pavadinimus tos šalies kalba: prancūzai – Chemin de Saint Jacques, vokiečiai – Jakobsweg, anglakalbiai – Saint James ways, belgai ir olandai – Jacobsroute ir t. t.

Šiuo metu piligriminiais keliais rūpinamasi tiek kiekvienoje šalyje individualiai, tiek ir visoje Europoje.

Vytauto Balčyčio nuotraukos

Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Dr. Dalia Vasiliūnienė

Kurtuvėnų parapijos istorija siekia XV amžių – tai viena seniausių parapijų vyskupijoje, o jos istorija glaudžiai susijusi su čionykščiu dvaru ir jo savininkų ambicijomis. XVIII a. Kurtuvėnus valdęs Jokūbas Ignacas Nagurskis pagal žymaus architekto Martyno Knakfuso projektą čia pastatė dabartinę bažnyčią – įspūdingą „vilnietiško“ stiliaus ankstyvojo klasicizmo paminklą.

Pirmoji bažnyčia Kurtuvėnuose buvo pastatyta dar 1498 m. ir laikytina viena ankstyviausių šiame krašte. XVI a. vid. Kurtuvėnų dvarininkų Skaševskių valia atitekusi protestantams, teismų keliu katalikams grąžinta XVII a. I p. Senąją ir gana kuklią Kurtuvėnų šventovę 1684 m. pakeitė nauja, pastatydinta tuometės dvaro savininkės Konstancijos Kniaževičienės.

Istorikai bandė spręsti klausimą – kurioje miestelio vietoje stovėjo pirmosios dvi medinės parapijos bažnyčios? Remiantis istoriniais šaltiniais, teigiama, kad pirmoji galėjo stovėti senųjų kapinių kalnelyje, ant Kurtuvėnų piliakalnio, kur dabar yra medinė koplyčia. O K. Kniaževičienė savąją bažnyčią pastatydino kitoje vietoje – maždaug dabartinio šventoriaus teritorijoje. Šioji buvo gerai aprūpinta ir išpuošta, jos viduje stovėjo penki dažyti ir paauksuoti drožėjų darbo altoriai, sakykla, krikštykla ir puikūs vargonai.

Vytauto Balčyčio nuotraukos

Kurtuvėnų bažnyčią suprojektavo ankstyvojo klasicizmo architektūros atstovas Martynas Knakfusas.

Prabėgus šimtmečiui ir pastato būklei pablogėjus, tuo metu Kurtuvėnus valdęs Jokūbas Ignacas Nagurskis (1734–1796) apie 1781 m. sumanė pastatyti naują mūrinę didelę bažnyčią. Kadangi statybos turėjo vykti medinės pirmtakės vietoje, senose Kurtuvėnų kapinėse (pirmosios miestelio bažnyčios vietoje) buvo suręsta laikina medinė Šv. Kryžiaus bažnytėlė, skirta pamaldoms, kol iškils naujoji mūrinė.

Kaip matyti iš vėlesnių aprašymų, medinės laikinos bažnyčios būta nemažos, kryžminio plano, su bokšteliu priekyje. Į ją buvo perkelta didžiuma senosios interjero įrangos: penki seni drožiniais ir skulptūromis papuošti altoriai su paveikslais, didžiajame kabojusi paauksuota Nukryžiuotojo su vynmedžiu skulptūra, chore – dar XVIII a. viduryje Vilniaus meistrų sukurti vargonai. Taip jau susiklostė, kad ilgainiui šis pastatas tapo apleistas, kritinės būklės, todėl 1880 m. nugriautas, o vietoje jo suręsta mažesnė, lik šiol kapinėse tebesanti Šv. Kryžiaus koplyčia.

Vytauto Balčyčio nuotraukos

Skulptūra „Šv. Barbora“ – neišlikusio XVIII a. altoriaus detalė.

Mūrinės Šv. Jokūbo bažnyčios statyba gerokai užtruko. Ambicingasis užsakovas J. I. Nagurskis statybą pradėjo 1783 m. su neeiliniu užmoju – projektą užsakė vienam įtakingiausių to meto Lietuvos architektui – Martynui Knakfusui (1740–1821), tuo metu jau atlikusiam Verkių dvaro, įgyvendinusiam Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestato projektus. Deja, vien iš rašytinių šaltinių žinomi penki M. Knakfuso Kurtuvėnų bažnyčios brėžiniai neišliko, todėl neatremiamų argumentų tvirtinti, kad pastatas užbaigtas pagal pirminį architekto sumanymą, nėra. Žinoma, kad pats M. Knakfusas šiuose darbuose dalyvavo iki 1785 m., o vėliau statybas prižiūrėjo skirtingi meistrai ir architektai. 1792 m. jas pagaliau užbaigė Matas Račkauskas iš Rozalimo.

Neatmestina, kad, darbams besitęsiant, pirminis sumanymas galėjo pasikeisti. Visgi Kurtuvėnų bažnyčios architektūroje nesunkiai pastebimi M. Knakfuso kūriniams būdingi bruožai – dvibokštėje dailiais frontonais papuošto pastato kompozicijoje matomas jau praeinančio vėlyvojo baroko ir tuo metu novatoriško klasicizmo stilių junginys. Šios bažnyčios architektūros grožis išryškėja, žiūrint į ją iš galo, šiaurės vakarų pusės. Ypač įspūdinga tolimesnė perspektyva – tada aiškiau atsiskleidžia jos tūrių dermė, žaismingai vienas už kito iškylančių trijų frontonų siluetai ir išlakios bokštų proporcijos.

Vytauto Balčyčio nuotraukos

Senosios medinės bažnyčios didžiajame altoriuje kabojęs Kristaus su vynmedžiu atvaiz-das – unikalus baroko laikotarpio meno kūrinys.

Vos baigus mūryti bažnyčią, mirė pats statybų iniciatorius J. I. Nagurskis, amžinojo poilsio atgulęs šios bažnyčios kriptoje. Dar jam gyvam esant spėta fasade įmūryti Nagurskių herbą, sumontuoti nuostabius 26 balsų, drožiniais išpuoštus vargonus ir padėti pagrindą didžiajam šv. Jokūbo titulo altoriui.

Fundatoriaus mirtis, nesėkmingai susiklostęs jo giminės ir netgi visos tuo metu žlugusios valstybės likimas lėmė, kad dvaras, o kartu ir jo valdose buvusi bažnyčia kuriam laikui neteko tvirtos šeimininko rankos. Tik Kurtuvėnuose įsikūrus Tiškevičiams, o XIX a. pab. – Zyberk-Pliateriams ir aktyviai veikiant Kurtuvėnų klebonams, šiaip ne taip pavyko įrengti provincijos parapijai pernelyg didingos bažnyčios vidų, pastatyti penkis mūrinius altorius, užsakyti jiems naujų paveikslų.

Vytauto Balčyčio nuotraukos

Didžiajame altoriuje kabo šv. Jokūbo – bažnyčią stačiusio Jokūbo Ignaco Nagurskio šventojo globėjo – paveikslas.

Visi šie interjero įrenginiai menine kokybe ir užmoju nebeprilygo
J. I. Nagurskio laikais sumūrytai bažnyčiai ir jo užsakymu sukurtiems vargonams (kurių instrumentas, deja, XX a. I p. buvo pakeistas nauju), tačiau senosios XVII–XVIII a. pamaldumo tradicijos Kurtuvėnuose buvo išlaikytos, o altoriuose pakabinti jas atspindinys švč. Mergelės Marijos, belaisvių vaduotojos, šv. Izidoriaus, šv. Barboros paveikslai. Pagerbiant Nagurskį, didžiajame altoriuje įkeltas jo patrono – šv. apaštalo Jokūbo – atvaizdas, šiuo vardu 1851 m. vyskupas Motiejus Valančius pašventino ir pačią bažnyčią.

Kurtuvėnų parapijos liturginis inventorius niekada nebuvo labai turtingas, tačiau, kaupęsis ilgą laiką, išliko iš įvairių bažnyčios (net medinės) gyvavimo laikotarpių ir šiandien yra gausus bei daugiasluoksnis. Bažnyčioje tebesaugomi puikūs XVII–XVIII a. barokinių altorių drožiniai (tarp jų – medinės bažnyčios didžiajame altoriuje kabojęs Nukryžiuotasis), Nagurskių laikus menantis liturginių indų rinkinys, XIX a. nutapyti šventųjų paveikslai.

Dalį vertybių bažnyčiai paaukojo paskutinieji Kurtuvėnų dvarininkai Zyberk-Pliateriai, vienas kitą keitę klebonai ir eiliniai parapijiečiai. Kiekvienas jų savaip praturtino Kurtuvėnų parapijos dvasinį gyvenimą ir paliko regimus pėdsakus bažnyčios interjere. O jos kriptoje tarp anoniminių palaidojimų tebesiilsi ir garsiųjų Nagurskių bei kilmingųjų Zyberk-Pliaterių šeimų atstovai.

fondas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt