„Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“

Šiauliai

Vil­niaus Šv. Sta­nis­lo­vo ir šv. Vla­dis­lo­vo ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos nuo­tr.

Enrika ValančiūtėŠaltinis: Etaplius.lt

201432

Meš­kui­čiuo­se sto­vin­ti me­di­nė baž­ny­čia yra vie­na iš vie­nuo­li­kos, pa­va­din­tų šv. Sta­nis­lo­vo gar­bei. Kas jis bu­vo – šis Len­ki­jos vys­ku­pas ir kan­ki­nys? Ko­dėl konf­lik­ta­vo su Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir net gra­si­no jį eks­ko­mu­ni­kuo­ti?
 

Foto galerija:

Siekė skleisti krikščionybę

Neseniai praėjo balandžio 11-oji – diena, kai Katalikų bažnyčia mini šv. Stanislovą. Ką apie jį žino katalikiškasis pasaulis?

Rašoma, kad jis gimė 1030 m. liepos 26 d. Vielislavo ir Bognos šeimoje. Gavo gerą išsilavinimą: mokėsi Gniezno katedros mokykloje, vėliau – Belgijoje, Lježe. Stanislovą Mažojoje Lenkijoje žinojo kaip pamokslininką, jis dirbo tuomečio Krokuvos vyskupo Lamberto kanceliarijoje. Šis vėliau paskyrė Stanislovą savo įpėdiniu. Po Lamberto mirties išrinktas diecezijos ordinaru, o 1072 m., Boleslovui II Drąsiajam leidus, Stanislovas įšventintas į vyskupus.

Šventajam rūpėjo krikščionybės skleidimas tuometėje Lenkijoje, todėl jis rėmė benediktinų vienuolynų, svarbių evangelizacijos centrų, kūrimąsi ir plėtrą.

Yra dvi šv. Stanislovo gyvenimo aprašymo versijos: trumpesnė „Vita minor“ (šv. Stanislovo legenda) ir ilgesnė „Vita major“ (šv. Stanislovo gyvenimas), kurias parašė Vincentas iš Kelcų. Galas Anonimas kūrinyje „Švento Stanislovo gyvenimas“ aprašo stebuklus, įvykusius po vyskupo mirties.

Įdomu tai, kad Stanislovo gyvenime svarbus buvo karalius Boleslovas II Drąsusis. Jis įšventino jį vyskupu, tačiau vėliau jo gyvenime figūravo iš tamsiosios pusės…

Ginčai su karaliumi

Stanislovas buvo ryžtingas ir tiesus. Jis nepabijojo atskleisti savo nuomonės ir net pagrasinti ekskomunikuoti patį Lenkijos karalių. Jo kivirčas su monarchu gana paslaptingas. Nėra žinomos tikslios jo priežastys, randamos kelios ginčo versijos.

Kronikose, parašytose 30 metų po Stanislovo mirties, Galas Anonimas teigia, kad vyskupas išdavė karalių Boleslovą II Drąsųjį ir turėjo būti nuteistas galūnių nukirsdinimu. Tiesa, manoma, kad pats Galas vis tik galėjo žinoti priežastis. Šis kronikininko aprašymas tebėra vienintelis rašytinis šaltinis, kuriame pavaizduotas tas ginčas. Galas Anonimas neigiamai vertina tiek vyskupo, tiek karaliaus elgesį.

Kokios tos versijos? Teigiama, kad karaliaus ir vyskupo konflikto priežastis buvo dažni Stanislovo perspėjimai dėl Boleslovo amoralaus, neteisingo ir žiauraus elgesio su savo pavaldiniais. Skelbiama, kad Stanislovas manė, jog perspėjimų užteks, o monarchas žadėjo pasitaisyti. Vincentas Kadlubekas Lenkijos kronikose rašo, kad Stanislovas iš pradžių grasina monarchui karalystės sunaikinimu, o vėliau ištraukia prieš jį prakeiksmo kardą.

Ar tai buvo tik grasinimas, ar ekskomunikos įvykdymas – nėra aišku, bet visgi manoma, kad greičiausiai buvo apsistota ties pirmąja versija. Vėliau Stanislovas atsisakė stoti prieš karališkąjį teismą, kadangi jam tai buvo neleidžiama pagal kanonų teisę. Būtent tada karalius neteisėtai nuteisė jį mirties bausme.

Kadlubekas pristato kitą įvykių versiją. Jis rašo, kad vyskupas Stanislovas užstojo neištikimas išvykusiems į karą riteriams žmonas. Nors vyrai atleido, karalius vis tiek liepė jas žiauriai nubausti. Tada Stanislovas ekskomunikavo karalių ir Boleslovas liepė savo tarnams nužudyti vyskupą, kai jis aukos šv. Mišias bažnyčioje Skalkoje. Jiems atsisakius, pats jį nužudė. Boleslovas įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir šv. Mišių metu nužudė Stanislovą. Popiežius šv. Grigalius VII dėl to paskelbė Lenkijai interdiktą (bažnytinę bausmę). Karalius vėliau pabėgo į Vengriją.

Šios versijos teisingumu abejojama. Tai mažai tikėtina dėl moralizuojamo pobūdžio.

Lenkijos ir Lietuvos globėjas

Vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799 m., dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu, vyskupas po Lietuvos krikšto laikomas Lietuvos globėju. Dažniausiai šv. Stanislovas vaizduojamas vyskupo rūbais, apsisiautęs kapa, su mitra ir pastoralu.

Šv. Stanislovas pradėtas garbinti nuo 1088 m., kai, dar esant gyvam karaliaus broliui Vladislovui Hermanui, jo relikvijos buvo perkeltos į Krokuvos katedrą. Vėliau atsirado legenda, kad būtent dėl šio šventvagiško vyskupo nužudymo Lenkija buvo nubausta susiskaldymu – šalis išsibarstė kaip šventojo ketvirčiuotos galūnės. Buvo tikima, kad šv. Stanislovo užtarimu karalystė vėl susivienys.

1253 m. rugsėjo 8 d. šv. Pranciškaus katedroje Asyžiuje popiežius Inocentas IV kanonizavo Stanislovą. 1254 m. rugsėjo 8 d. Lenkijoje įvyko šventojo relikvijų pakėlimo ceremonija.

1963 m. popiežius Jonas XXIII šv. Stanislovą paskelbė vienu iš pagrindinių Lenkijos globėjų. Jis taip pat Gniezno, Krokuvos, Liublino, Poznanės, Varšuvos arkivyskupijų bei Kelcų, Plocko, Sandomiežo ir Tarnuvo vyskupijų globėjas.

Šv. Stanislovo užtarimo prieš Žalgirio mūšį prašė Jogaila, jį globėju pasirinko Žygimantas Senasis. 1765 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis įsteigė Šventojo Stanislovo ordiną.

Per varduves – sodinti svogūnus

Egzistuoja legendų apie šv. Stanislovo stebuklus. Viena jų – apie prikeltą mirusįjį vardan tiesos.

Vincentas iš Kelcų rašė, kad Krokuvos vyskupas Stanislovas iš Ščepanuvo nupirko vyskupijai žemės iš Petro Stšemenčiko, vadinamo Piotrovinu, iš Janiševo. Po šio mirties paveldėtojai pareikalavo žemę grąžinti. Prieš teismą šv. Stanislovas paaiškino, kokiu būdu įgijo žemę, tačiau juo niekas nepatikėjo. Tada vyskupas įėjo į bažnyčią, liepė atidaryti karstą ir prikėlė Piotroviną, kad šis galėtų paliudyti teisme.

Šalyse vyksta šv. Stanislovo minėjimai. Tradiciškai Katalikų bažnyčia jį mini balandžio 11 d. (mirties dieną), tačiau Lenkijos ir Lietuvos bažnyčiose jis minimas gegužės 8-ąją. Tai liturginė šventė. Lietuvoje ji vadinama Stanislavinėmis arba Cibuliniu. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, gegužės 8 d. sutapatinta su šv. Stanislovo varduvėmis. Tą dieną senoliai laikė tinkamiausia sodinti svogūnus ir sėti žirnius. Kad svogūnai būtų geri, juos sodindavo tuomet, kai danguje kartu nebūna saulės ir mėnulio – t. y. arba anksti ryte, kai dar saulė nepatekėjusi, arba vėlai vakare, kai dar nespėja pasirodyti mėnulis. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks bus medus. Jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai.

Krokuvoje pirmąjį sekmadienį po šv. Stanislovo dienos vyksta procesija, kurios metu jo relikvijos yra parnešamos iš Vavelio katedros į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią bei Šv. Stanislovo bažnyčią Skalkoje. Joje dalyvauja Lenkijos vyskupai, dvasininkijos, vienuolijų atstovai bei tikintieji. Procesija maldomis prasideda Vavelio katedroje, vėliau šv. Stanislovo ir kitų šventųjų, susijusių su Korkuvos miestu, relikvijos nešamos į Skalką. Ten laikomos
šv. Mišios, po kurių visi vėl grįžta į Vavelį.

Pirmoji tokia procesija įvyko 1253 m. ir vyko kasmet be pertraukų iki 1940 m., kai nacistinė Vokietija uždraudė masines gegužės mėnesio procesijas. 1946 m. tradicija buvo atnaujinta. Komunistinė valdžia tam oficialiai neprieštaravo, tačiau visaip bandė apsunkinti šventės organizavimą, persekiojo dalyvius.

Meš­kui­čių Šv. Sta­nis­lo­vo baž­ny­čia
Doc. Liu­das Jo­vai­ša

Atrodo, kad iš pat pradžių ten sãvo ir nuolatos gyvenančio kunigo nebuvo – jis atvažinėdavo ir dalį liturginių reikmenų atsiveždavo iš Šiaulių bažnyčios. Vis dėlto netrukus atsirado reziduojantis kunigas, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio jau dažniausiai darbavosi du kunigai. 1733 m. pradėtos vesti atskiros Meškuičių bažnyčios krikšto (XVIII a. viduryje – ir santuokos bei mirties) metrikų knygos. Formaliai nesavarankiška, dukterinė Šiaulių parapijos bažnyčia (filija) nepriklausomos parapijos statusą įgijo XIX a. viduryje.

Nepaisant kuklių Meškuičių bažnyčios ir jos kunigų pajamų, šventovė nuolat augo ir gražėjo. Pirmą kartą Meškuičių bažnytėlę kaip nedidelę, bet gerai pastatytą apibūdino 1726 m. per miestelį pravažiavęs garsus to meto prancūzų keliautojas Aubrey de La Mottraye. 1730 m. naują bažnyčią Meškuičiuose pastatė Šiaulių parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Daujotas – galbūt būtent tada toji šventovė paskirta jo šventojo globėjo garbei?

Medinė bažnyčia, nuolatos atnaujinama ir paremontuojama, regis, išstovėjo iki pat XIX a. pabaigos, kai nelengvomis naujų katalikų bažnyčių statybos ribojimo sąlygomis meškuitiškiams pavyko gauti leidimą mūrinei bažnyčiai. Jos pirmąjį projektą 1891 m. parengė architektas Ustinas Golinevičius, tačiau tuomet negauta leidimo statybai. Vis dėlto netrukus per nepaprastai trumpą laiką (vos per vieną 1897 m. vasarą) pagal architekto Petro Serbinovičiaus projektą pastatyta eklektinės architektūros bažnyčia. Sparčiai atlikti ir kiti vidaus įrangos ir dekoro darbai: 1898 m. vasaros pabaigoje naujajai šventovei trūko tik šoninių altorių, vargonų, varpų bei šventoriaus tvoros (ši sumūryta 1899 m.). Nuo to laiko bažnyčios pastatas iš esmės nebesikeitė.

Pagrindiniai Meškuičių bažnyčios akcentai – trys altoriai: didysis, iškilęs kartu su dabartine bažnyčia, ir šoniniai, šiauliečio Aleksandro Zaborskio dirbtuvėse sukomponuoti panaudojant senesnius elementus (paveikslus, ažūrinius rėmus, drožybinius sparnus, kolonas, angeliukų skulptūras, vazas). Tose pačiose dirbtuvėse veikiausiai padirbintos ir didžiosios trijų dalių klausyklos, rekonstruota sakykla.

Gerokai vėliau, 1933 m., kito šiauliečio meistro Vlado Čižausko dirbtuvėse pagaminta krikštykla. 1929 m. nežinomas meistras A. R. padirbino du stilingus presbiterijos suolus, turinčius art deco stiliaus bruožų. Seniausi (ir bene paprasčiausi) Meškuičių bažnyčios baldai išlikę zakristijoje – tai komoda ir virš jos esanti kampinė spintelė, datuojamos XIX a. pradžia.

Seniausias, tačiau daug kartų pertapytas Meškuičių bažnyčios tapybos kūrinys – ant sienos kabantis šv. Stanislovo paveikslas. Jis buvo nutapytas apie 1730 m. pastatytai bažnyčiai, kurios didžiajame altoriuje kabėjo iki XIX a. pabaigos (dabartinėje bažnyčioje jį pakeitė skulptūrinė šv. Stanislovo kompozicija antrajame didžiojo altoriaus tarpsnyje). Net penkis senosios Meškuičių bažnyčios paveikslus („Jėzus Nazarietis“, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Barbora“, „Šv. Baltramiejus“, „Šv. Juozapas“) apie 1829 m. nutapė XIX a. 2–5 dešimtmečiais Žemaičių vyskupijos bažnyčiose dirbęs praktiškai nežinomos biografijos dailininkas Paulius Jagminas, kurio darbus tik pastaruoju metu pradedama atrasti.

Tris altorių paveikslus („Šv. Barbora“, „Šv. Jurgis“, „Šv. Pranciškus Asyžietis“) dabartinei Meškuičių bažnyčiai 1899–1902 m. nutapė vilnietė dailininkė Bronislava Kamienska. Kita dailininkė, iš Joniškio kilusi Irena Jackevičiūtė, studijuodama Romoje, už Meškuičių parapijiečio Izidoriaus Braziulio paaukotus 150 dolerių nutapė „Siksto Madonos“ kopiją. Meškuičių bažnyčia Lietuvoje gan išskirtinė moterų dailininkių kūrinių gausa.

Tarp vertingų auksakalystės dirbinių Meškuičių bažnyčioje minėtina 1762 m. vietos kunigo Jono Minioto paaukota monstrancija, XVIII a. viduriu datuojamas aukštos kokybės Vilniaus meistrams priskiriamas Šventojo Kryžiaus relikvijorius (į Meškuičius atkeliavęs XIX a. pabaigoje iš nežinomos bažnyčios), unikalios kompozicijos 1828 m. pagaminta komuninė.

Į akis pernelyg nekrintantys, tačiau reti ir vertingi yra dar keli Meškuičių bažnyčios objektai. Sieninės žvakidės, pritvirtintos prie konsekracinių kryžių, – tai naujai funkcijai pritaikytos XVII a. sietyno šakos. Dvipusis ant skardos tapytas velykinės dekoracijos paveikslas, kurio vienoje pusėje nutapytas kape gulintis Jėzus, o kitoje – angelas prie tuščio kapo, Lietuvoje bene vienintelis. Meškuičių bažnyčios vargonai – ne tik vienintelis Lietuvoje Silezijos meistrų Špygelių kūrinys, bet ir turbūt pirmasis Lietuvoje anuomet naujos technologijos – pneumatinės traktūros – instrumentas. Originalus ir bažnyčios prieangių grindinys – jam panaudota apie 130 girnapusių.

Nepaisant įvairių istorinių permainų, svarbiausios Meškuičių parapijos maldingosios tradicijos – Šv. Stanislovo, Šv. Baltramiejaus ir Šv. Barboros atlaidai (dabar tebešvenčiami dveji pirmieji) – nuo XVIII a. vidurio bemaž iki mūsų dienų išliko praktiškai nepasikeitusios. Nedažnas atvejis, kad parapijoje nebūtų nė vienos su atlaidais minimos šventės, skirtos Jėzaus, kitų Dieviškųjų Asmenų ar Švč. Mergelės Marijos garbei. Tai dar vienas savitas bruožas – jų Meškuičių parapija ir bažnyčia nestokoja.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt