„Ma­žo­ji pi­lig­ri­mys­tė – ap­link Šiau­lius“

Šv. An­ta­no gy­ve­ni­mas: iš kil­min­gos šei­mos – į mi­si­jas

Išgirdo Dievą

Tikrasis A. Paduviečio vardas yra Ferdinandas. Jis gimė 1195-aisiais Lisabonoje (Portugalija). Jo šeima buvo turtinga, tačiau berniukas tokio gyvenimo nesureikšmino. Geras vaikas buvo mėgstamas žmonių, jį supo būrys draugų. Tiesa, surasti Ferdinandą kartais būdavo sunki užduotis, mat berniukas turėjo mylimą slėptuvę netikėtoje vietoje. Jis pasislėpdavo katedroje prieš Marijos altorių.

Ši vieta buvo ypatinga tuo, kad jaunas vaikinas mėgdavo klausyti Dievo, kuris kalbėdavo jo širdyje. Tad katedroje galėdavo pasijausti arčiau Kūrėjo. Ir nutiko taip, kad, kartą ten bebūdamas, Ferdinandas išgirdo kvietimą sekti Dievu.

Širdis sakė paklusti. 15-mečio sprendimas nepatiko artimiesiems, draugams, kurie bandė jį perkalbėti, bet Ferdinandas buvo apsisprendęs, nors tai pareikalavo pastangų: atsisakyti lengvo gyvenimo, draugų, malonumų nebuvo paprasta. Vaizduodamas šį savo radikalų sprendimą, Ferdinandas pirštu ant vienos bažnyčios plokštės nubrėžė kryžių (kryžius, įspaustas į akmenį, žymi galybę Dievo, kuris duoda malonės su kaupu tam, kuris atsiduoda Jam).

Pranciškonų įtaka

Kelionė link šventumo prasidėjo Šv. Augustino kanauninkų vienuolyne, į kurį įstojo paauglys. Nors pasirinkimu neabejojo, bet sunku buvo dėl draugų. Jie nenustojo lankyti Ferdinando, siekė grąžinti savo draugą į pasaulietiškąjį gyvenimą.

Vaikinas nebenorėjo tokio blaškymosi, tad pasiprašė būti perkeltas į tolimesnį vienuolyną. Taip jis atsidūrė 190 km nuo Lisabonos įsikūrusiame Šv. Kryžiaus vienuolyne. Tiesa, studijuoti ir atsiduoti Dievui neleido būtinoji tarnystė. Vaikinas buvo durininkas, tad ir bibliotekoje negalėdavo dažnai lankytis. Bet viską priėmė kaip malonę ir išmoko nuolat melstis.

Bet, kaip vėliau paaiškėjo, tarnystė turėjo ir didžiulį privalumą. Ferdinandas gavo malonę susipažinti su broliais pranciškonais. Pirmieji broliai, Pranciškaus atsiųsti į Portugaliją, Koimbroje įkūrė ermitažą, pavadintą
šv. Antano vardu. Ferdinandui pranciškonai labai patiko, jie vis ateidavo į vienolyną prašyti maisto. Tada jaunuolis suprato, kad ir jam pačiam širdyje labiau norisi ne to laisvumo ir turtų, kuriais galėjo pasigirti Šv. Kryžiaus vienuolynas, remiamas karaliaus, o santūrumo, net griežtumo troškimas degė vaikino viduje. Dėl to jis galiausiai pajuto norintis sekti pranciškonų pavyzdžiu ir skelbti Evangeliją musulmonams Maroke.

Sprendimas jį nubloškė jau į trečią vienuolyną – Šv. Antano ermitažą. 25 metų jis jau tapo kunigu, o po kurio laiko jau buvo išsiųstas į Maroką kaip brolio Filipo palydovas. Beje, Ferdinandui buvo suteiktas Antano vardas.

Misija ilgai netruko dėl pablogėjusios sveikatos. Liga privertė likti Italijoje. Bet tada brolis Antanas susimąstė, kieno valią jis vykdo – Dievo ar savo?

Misionieriškos klajonės išvargino pamokslininką. Antanas Italijoje apsistojo Paduvos mieste vienuolyne prie Švč. Mergelės Marijos bažnytėlės. Čia rado sielos prieglobstį. Į jo laikomas šv. Mišias ir pamokslus susirinkdavo minios tikinčiųjų.

Stebuklai aplink jį

Įdomu tai, kad brolis Antanas vis garsėjo stebuklais, jo gyvenimas apipintas legendomis. Jos, beje, tapo daugelio ikonų siužetais. Kaip antai, pasak vienos legendos, kartą, kai šv. Antanas meldėsi savo kambaryje, jam pasirodė Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šventasis vaizduojamas laikantis kūdikėlį Jėzų, kartais kūdikėlis sėdi ant knygos, padėtos ant stalo ar altorėlio, arba kūdikėlį, sėdintį ant knygos, šv. Antanas laiko glėbyje.

Kitos istorijos įrodo jo tikėjimo galią. Kai eretikai Riminio mieste atsisakė klausyti jo pamokslų (arba kai pamokslo metu ištuštėjo bažnyčia), jis nuėjo prie upės kranto ir pamokslavo žuvims, o šios, išlindusios iš vandens, klausėsi.

Vienas eretikas Tulūzoje pasakė Antanui, kad tol nepatikėsiąs, jog duona virsta Kristaus kūnu, kol jo asilas neatsiklaups prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Po keleto dienų, kai Antanas praėjo pro šalį, nešdamas mirštančiam žmogui Ostiją, asilas suklupo ant kelių.

Kartą per šykštuolio laidotuves šventasis sakė pamokslą, remdamasis Evangelija pagal Luką: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Kai šykštuolio įpėdiniai šventojo akivaizdoje atidarė brangenybių dėžutę, joje rado mirusiojo širdį.

Vienas jaunuolis, ištiktas pykčio priepuolio, įspyrė savo motinai. Vėliau dėl to sąžinės graužiamas nusipjovė koją, bet šv. Antanas ją prigydė.

Jaunas vienuolis pavogė knygą iš Brivo vienuolyno, kurį įkūrė šv. Antanas. Bėgdamas per upę, jis pamatė pabaisą, liepusią grąžinti knygą. Galbūt dėl to šv. Antanui meldžiamasi, norint susigrąžinti prarastus daiktus.

Aukas, kurias žmonės sunešdavo, jis išdalydavo vargšams, todėl šios aukos vadinamos šv. Antano duona.

Greičiausia kanonizacija

Per savo tarnystę Dievui Antanui buvo skirta daug įvairių misijų, tarp jų ir kovoti su eretikais. Dėl sėkmės, kovojant su eretikais, jį vadino „eretikų kūju“. Bet tik nuolankiai mokydamas ir duodamas kantrybės bei meilės pavyzdį, jis atvedė į Bažnyčią paklydusius vaikus.

Ėmus blogėti sveikatai, brolis Antanas norėjo grįžti į Paduvą (Italija). Nespėjo – mirė 1231 m. birželio 13-ąją Arcelos kaimelyje – pakeliui į Paduvą. Jis tik spėjo ištarti: „Aš matau savo Viešpatį.“

Mirties diena tapo svarbi po jo mirties, mat tądien švenčiama šv. Antano šventė. Per ją buvo tradicija rengti turgų, kurio metu pardavinėdavo paršelius. Kiaulės motyvas šio šventojo gyvenime yra susijęs su kitu šventuoju – Antanu iš Egipto.

Prie jo kapo labai greitai įvyko tiek daug stebuklų, kad, praėjus 11 mėnesių po mirties, popiežius Grigalius IX kanonizavo šv. Antaną. Tai greičiausia kanonizacija Bažnyčios istorijoje. Po 714 m. popiežius Pijus XII 1946 m. sausį paskelbė šv. Antaną Bažnyčios mokytoju. 1232 m. paskelbtas šventuoju. 1263 m. jo garbei Paduvoje virš kapo pastatyta bažnyčia, kurioje yra krištolinis relikvijorius, jame saugomos šventojo relikvijos, tarp jų ir liežuvis – šv. Antano iškalbingumo simbolis.

Pa­ren­gė En­ri­ka Va­lan­čiū­tė
 

Aukš­tel­kės Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čia

Va­žiuo­jan­čio­jo ke­liu Šiauliai–Kelmė dė­me­sį pa­trau­kia iš­vaiz­džiai ant kal­ve­lės iš­ki­lu­si Aukš­tel­kės baž­ny­čia, pa­sta­ty­ta bu­vu­sių ka­pi­nių vie­to­je. Ma­no­ma čia bu­vus pa­go­niš­ką kul­to vie­tą. Ka­da ir kas sta­tė Aukš­tel­kės dva­rui pri­klau­siu­sią me­di­nę kop­ly­čią – da­bar­ti­nės šven­to­vės pirm­ta­kę, ne­ži­nia. XVIII a. II pu­sė­je kop­ly­čios jau bū­ta.

Bažnytiniuose elenchuose Aukštelkės koplyčia, priklausanti Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapijai, pradėta minėti nuo 1853 m. Apie 1880 m. tekindamas dukrą už Antano Radavičiaus, Aukštelkės dvaro savininkas Stankevičius įpareigojęs jį vietoje jau senos, pakiužusios medinės koplyčios pastatyti naują, mūrinę.

A. Radavičius keliskart prašęs Kauno gubernatoriaus leidimo statybai ir, nors jo negavęs, ryžosi mūryti bažnytėlės pastatą. Apgaudinėjant (atseit statomas sandėlis javams) ir papirkinėjant caro valdininkus, darbas baigtas 188[5] m., tačiau tada buvo griežtai uždrausta šventinti maldos namus ir juose laikyti pamaldas. Bažnytėlė kurį laiką stovėjusi nenaudojama. XX a. pradžioje iš Šiaulių jau atvykdavo kunigas ir aukodavo Mišias, dažniausiai – gedulines. 1915 m. birželio 15 d. koplyčia labai nukentėjo nuo kaizerinės vokiečių armijos pabūklų: susprogdinus bokštus, beliko tik mūro sienų griuvėsiai.

Kanauninkas Vincentas Jarulaitis – Aukštelkės šventovės atstatytojas. Prie Aukštelkės prigludusiame Raizgių k. gimęs Vincentas Jarulaitis (1859–1939) – kanauninkas, visuomenės veikėjas, vienas iš „Aušros“ muziejaus steigėjų, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė – daug nuveikė, kad jo gimtinėje gyvuotų bažnytėlė. Kaip pats pasakojo, šaltą 1890 m. vasario sekmadienį atvykęs iš Sidabravo, kur tuomet kunigavo, ir rizikuodamas būti nubaustas carinės valdžios, slapčiomis pašventino mūrinę Aukštelkės koplyčią. Labai išgyveno, kai vokiečių kariuomenė susprogdino šventovę, o paskui vietos žmonės, pritrūkę statybinės medžiagos, nemažai bažnyčios plytų išsivežė krosnims statyti.

Artinantis kunigystės 50 metų jubiliejui, V. Jarulaitis pasiprašė dvasinės vyriausybės perkeliamas į Šiaulius, tapo čia Sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionu ir organizavo Aukštelkės bažnyčios statybą. Šventovės atstatymo projektą 1931 m. vasarį parengė inžinierius architektas Feliksas Vizbaras (1880–1966) ir įsipareigojo vykdyti techninę statybos darbų priežiūrą be atlygio.

Šventovės rekonstrukcija – reikšmingas, mažai žinomas šio talentingo, produktyvaus architekto kūrinys. Pagrindiniai statybos darbai ir vyko 1931 m. Daugiausia lėšų šventovės atstatymui, įrangai paaukojo pats kun. V. Jarulaitis. Dalyvaujant daugybei žmonių, naujai prikelta šventovė kan. Juozo Tumo-Vaižganto 1932 m. liepos 17 d. iškilmingai pašventinta Šv. Antano titulu.

P. ir B. Monkevičiai 1932 m. paaukojo bažnytėlei puošnų kieliką-komuninę, tebenaudojamą liturgijoje ir šiandien. Dėl amžiaus nebepajėgdamas kas sekmadienį aukoti šv. Mišių Aukštelkėje, kan. V. Jarulaitis prašė pagalbininko ir nuo 1935 m. kun. Mečislovas Dambrauskas tapo pirmuoju nuolatiniu Aukštelkės kunigu.

V. Jarulaitis padovanojo bažnytėlei dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Beiruto parsivežtą šv. Kryžiaus relikviją, taip pat – nemažą žemės sklypą. 1939 m. svarbiausioje tarpukario varpų liejykloje – Juozo Masalco Kaune – nuliedintas varpas irgi atsirado kanauninko rūpesčiu: tai liudija lotyniškas įrašas varpe.

Tais 1939 m. kan. V. Jarulaitis atgulė Aukštelkės šventoriuje, o antkapinį kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra jam atminti sukūrė iš Aukštelkės kilęs šiauliškis paminklų meistras Jonas Važys (1900–1977). Šventoriuje palaidotas ir kitas iš Aukštelkės kilęs kunigas – Vaclovas Tamoševičius (1912–1991), žydų gelbėtojas ir politinis kalinys.

Apie bažnyčią nuo 1932 metų

Aukštelkėje 1932–1949 m. nuolat gyveno kunigas, buvo įsteigti Pavasarininkų ir Maldos apaštalavimo sąjungos skyriai. 1944 m. birželio 16 d. šventovę pirmąkart vizitavo vyskupas, tačiau po keleto mėnesių dėl karo veiksmų vėl gerokai nukentėjo jos stogas, buvo įlaužtos lubos, išdaužyti langai.

Aptvarkius bažnyčią, 1945 m. rugsėjį pradėtos laikyti pamaldos, tačiau karo sviedinių žymės buvo matyti dar XX a. 7 deš., be to, reikėjo atstatyti bokštą.

1949 m. sovietų valdininkai nacionalizavo kleboniją, špitolę ir ūkinį pastatą, uždraudė Aukštelkėje gyventi klebonui ir net laikyti Mišias. Maldos namai vis dėlto išliko. Juos aptarnavo Šiaulių parapijų klebonai, o pastaruoju metu – Bazilionų klebonas. Šventovėje kasmet švenčiami tituliniai Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai.

Šiek tiek apie bažnyčios architektūrą ir dailę

Pastato stilių galima įvardyti kaip gana darnų eklektinį istorizmą, turintį neoklasicizmo bruožų, baroko tradicijos atšvaitų. Išskirtina savybė – asimetrija, pabrėžta vertikale bažnyčios dešinėje: virš kvadratinio skerspjūvio zakristijos – netradicinėje vietoje – kyla keturkampis varpinės bokštas. Nors jis yra aukštesnis už bažnyčios korpusą, matomas ne iš visur.

Bažnyčios išvaizdoje atsispindėta jos istorija. Fasadas ir kitos tinkuotos pastato dalys – bokštas, pastogę juosiantis antablementas, šoninių fasadų fragmentai – nudažyti baltai. Taip tinku ir balta spalva tarsi išskirtos 1931–1932 m. pristatytos dalys, o senosios sienos, atlaikiusios 1915 m. karo veiksmus, sumūrytos iš raudonų keraminių plytų, paliktos netinkuotos, tačiau nudažytos plytoms artima spalva. Bažnyčioje yra įsidėmėtinas didelis iš molio plytų sumūrytas ir plytomis išgrįstomis grindimis rūsys – laidojimo kripta.

Bažnyčios erdvė šviesi, vientisa – vienos navos, halinė. Vienintelis XIX a. paskutiniame ketvirtyje pastatytos šventovės funkcinės įrangos reliktas – mūrinė sakykla. Deja, prieškariu ir dar ilgokai sovietmečiu presbiteriją ir zakristiją puošę vertingi paveikslai neišliko. Tebėra 1936 m. ant pilioriaus įmūryta plokštė, skirta atminti 1920 m. žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę vietos gyventojams – S. Andriuliui, T. Povilaičiui ir J. Petravičiui.

Altorius bažnyčioje vienas, jo medinis retabulas XX a. 4 deš. padirbdintas šiauliškio Vlado Čižausko, dabar – atnaujintas meistro provaikaičio Audriaus Leparsko. Daugelis bažnyčios gipsinių skulptūrų – Čižausko ir jo palikuonių liedintos, jo anūkas Raimundas Leparskas sukūrė angelo skulptūras fasado nišoms. Altoriuje yra Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos skulptūra, o bažnyčios globėjui – šv. Antanui – skirta gipsinė skulptūra stovi prie sienos, šalia įėjimo į pagrindinę zakristiją. Pagerbti patronui ant sienos pritvirtintas metalinis pano žvakutėms.

Dr. Skir­man­tė Smi­lin­gy­tė-Žei­mie­nė