Mažeikiškio istorija: patirta trauma krepšininko karjerą privertė pakeisti į darbą su vaikais

Nesvarbu, į kokio Lietuvos miesto mokyklą užsuktume, sporto salėje galėtume išvysti būrį moksleivių berniukų, žaidžiančių krepšinį. Prabėgo jau aštuoneri metai nuo tada, kai vienas iš jų buvo mažeikiškis Robertas Žibikas. Šiandien jam 26-eri, o krepšinis vis dar užima didelę gyvenimo dalį. Robertas dirba Mažeikių sporto mokykloje – treniruoja 2011 ir 2014 metais gimusius berniukus.

Krepšininko karjerą sustabdė trauma

Krepšinis Roberto gyvenime atsirado, kai jis dar buvo vaikas.

„Namuose visada turėjau pakabintą žaislinį krepšį, kiekvieną dieną bandydavau atkartoti įvairias krepšinio situacijas ir mėgstamiausių žaidėjų judesius, kuriuos matydavau per televiziją.

Šiuo savo pomėgiu vesdavau iš kantrybės ne tik savo šeimos narius, bet turbūt ir kaimynus, tad pradėti lankyti krepšinio treniruotes buvo neišvengiama“, – juokėsi mažeikiškis.

Tiesa, mokytis žaisti krepšinį jis pradėjo būdamas ketvirtoje klasėje. Tik tada miesto Sporto mokykloje susibūrė 1998 metų gimimo berniukų grupė. Pirmieji Roberto treneriai buvo Aloyzas Rudys ir Karolis Marcinkevičius.

„Nebuvau pats talentingiausias vaikas, nebuvau apdovanotas geriausiais fiziniais duomenimis, nors krepšinyje tai yra labai svarbu, todėl treniruodavausi daugiau už savo bendraamžius. Krepšinis man nebuvo eilinis būrelis ar veikla po pamokų. Jau šeštoje klasėje galėjau drąsiai pasakyti, kad užaugęs noriu būti profesionaliu krepšininku, o baigęs karjerą – krepšinio treneriu“, – pasakojo vaikinas.

Didžiulio noro ir sunkaus darbo rezultatus Robertas išvydo 16-likos, o kitais metais jį pakvietė į Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) Mažeikių miesto komandą, kuri tuo metu vadinosi Mažeikių „Mažeikiai“. Ten vaikinas žaidė tris sezonus.

Iki 2022 metų, kai patirta sunki kelio trauma sustabdė jo karjerą, mažeikiškis žaidė septyniose NKL ir Regionų krepšinio lygos (RKL) komandose.

Trenerio darbą pradėjo miesto darželiuose

Baigęs Mažeikių Gabijos gimnaziją Robertas norėjo studijuoti, tačiau krepšininko karjera privertė priimti sprendimą pasirinkti neakivaizdines sporto pedagogikos studijas Klaipėdos universitete.

Trenerio darbą Robertas pirmąkart išbandė studijuodamas. Iš pradžių jis dirbo krepšinio treneriu darželyje „Buratinas“, lopšeliuose-darželiuose „Linelis“ bei „Žilvitis“ ir kituose Mažeikių darželiuose. Vaikai buvo supažindinti su krepšinio sporto šaka per įvairiausius judriuosius žaidimus. Mažeikiškis džiaugiasi, kad ir šiandien nemaža grupė vaikų, sportavusių darželyje, ir toliau tęsia krepšininkų kelią.

Kiek vėliau vaikinas prisijungė prie Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ specialistų komandos, stengėsi perteikti judėjimo naudą ir džiaugsmą ten besimokantiems vaikams.

Po studijų Robertas gavo pasiūlymą perimti iki tol Mažeikių sporto mokyklos trenerio Vlado Šulco treniruotą 2011 m. kartos berniukų krepšinio komandą. Tuo pačiu metu buvo pradėta rinkti ir 2014 m. kartos komanda.

Taip prasidėjo trenerio kelias Mažeikių sporto mokykloje.

Svarbu — teisingos vertybės

Nuo pat mažų dienų R. Žibikas svajojo realizuoti save krepšinyje. Jis sako, kad mieliau rinktųsi profesionalaus žaidėjo kelią, bet tikrai nesigaili dėl to, kuo tapo šiandien – vaikų krepšinio treneriu, laimingu žmogumi, apsuptu žmonių, kuriuos vertina ir brangina.

Robertas jau septynerius metus treniruoja vaikus ir kaskart džiaugiasi – jam smagu dirbti su jaunais žmonėmis, kurių akys dega aistra ir noru kuo daugiau sužinoti bei išmokti.

„Dirbant su jaunimu geriausiai pamatai, kaip greitai žmogus gali tobulėti, jei tik to nori.

Vaiko nematei visą vasarą, o rudenį jis grįžta į treniruotes paaugęs 10 centimetrų ir stipriai patobulinęs savo individualius įgūdžius. Manau, kad trenerių darbas su jaunimu dažnai lieka tinkamai neįvertintas. Taip, visuomet norisi išauginti būsimus čempionus, bet turbūt daugelis mano kolegų trenerių pasakytų, kad svarbiausia – suformuoti asmenybę su teisingomis ir tvirtomis vertybėmis: pagarba, draugyste, lyderyste ir kt.“, – „Santarvei“ kalbėjo mažeikiškis.

Vaikinas atviras: būna rungtynių ar treniruočių, po kurių grįžęs namo jis savęs klausia, kodėl reikėjo tiek draskytis, tačiau kitą rytą atsikelia kupinas motyvacijos ir laukia susitikimo su vaikais.

„Mažasis Robertas norėtų dar pats pažaisti krepšinio aikštelėje, bet jis tikrai nenusimintų pamatęs mane stovintį prie šoninės linijos su trenerio lenta rankose. Po dešimties metų labai norėčiau save pamatyti vyriausiojo Mažeikių vyrų krepšinio komandos trenerio pozicijoje ir turėti komandą, sudarytą iš mano treniruojamų kartų žaidėjų. Na, o vėliau – ir prie Eurolygos komandos vairo“, – šypsodamasis svajones ir siekius vardijo Robertas.